Sezonas su „vakaruškomis“ ir krikšto marškinėliais

Kiek ir ko užderėjo, meno mėgėjų kolektyvai, kaip ir ūkininkai, skaičiuoja rudenį. Vilkaviškyje susibūrusiam folkloro kolektyvui „Lankupa“, kuris repetuoja parapijos salėje, praėjęs sezonas, galima sakyti, buvo derlingas.

Visų pirma ansamblis pateko į respublikinę dainų šventę. Tai įvyko praktiškai po vienerių veiklos metų. Dalyvaujant atrankoje tokios sėkmės net nebuvo tikėtasi. Juk dėl teisės vykti į Vilnių varžosi kolektyvai, turintys 10–15 metų patirtį. Pasak „Lankupos“ vadovės Daivos Ambrasaitės, šią didžiąją šventę kolektyvo nariai prisimins ne vien dėl to, jog su savo programa teko pabūti sostinėje. Niekas iš ankstesnių panašių renginių dalyvių neprisimena, jog taip būtų pliaupęs lietus per folkloro kolektyvų dieną. Šokėjus, choristus dainų šventėse jis „išmaudydavo“ dažnai, o liaudiškos muzikos mėgėjams kažkaip vis pasitaikydavo graži diena. Šį kartą, deja, buvo kitaip, bet nuotaikos tai nenumušė.

Tarp kitų šiemetinių svarbiausių išvykų ansamblio metraščiui lieka koncertai Gižų medžiotojų klubo dešimtmečio šventėje, gyvosios archeologijos dienose Varnupiuose (Marijampolės savivaldybė), folkloro šventėje „Žalias ąžuolėli“ Ožkabaliuose. Dr. J.Basanavičiaus tėviškėje pasirodyta ir per Jurgines. Joms kolektyvas paruošė specialią programą. „Lankupa“ ne vieną kartą koncertavo Paežerių dvare vykusiose šventėse, liaudiškas giesmes giedojo Europos paveldo dienų renginyje Antupių koplytėlėje ir kt.

Gražių prisiminimų paliko savos programos ruošimas, kurią trumpai galima pavadinti vienu žodžiu – „Vakaruškos“. Turi jos ir ilgesnį pavadinimą – „Šokių („robaksų“) vakarai Suvalkijoje“. Atkurti, kas ir kaip vykdavo tokiuose „robaksuose“, entuziastai važiavo mokytis į Šilsodį (Gražiškių seniūnija), o mokytojais buvo šio kaimo gyventojai Genovaitė ir Jonas Astašauskai bei iš šių vietovių kilę, dabar Vilkaviškyje gyvenantys ansamblio dalyviai Janina ir Evaristas Katiliai.

Daiva Ambrasaitė pasakojo: „Nuvykus pas Astašauskus, jie ėmė klausinėti, koks gi čia negirdėtas ansamblis domisi Šilsodžio krašto vakaruškų papročiais. Mes tada jau buvome pasirinkę Suvalkijos upelio Lankupos pavadinimą. Šiems žmonėms taip ir prisistatėme – „Lankupa“. O jie sako, kad labai malonu, nes Lankupa čia pat ir teka.“

Nors jau buvo tamsoka, bet Daiva ir Janina tada neatsispyrė pagundai dirstelėti į upelį. Skubant jo link, medžiuose ūkavo pelėdos. Buvo baisoka, bet kartu ir smagu, nes iškart užvaldė mintis, jog čia reikia surengti ansamblio krikštynas, įteisinti kolektyvo pavadinimą „Lankupa“. Beje, vis sulaukiama klausimų, ar jis teisingas, ar neturėtų būti „Lankupka“? Mat yra Lankupėnų, Lankupkos kaimai, kai kuriuose žemėlapiuose pažymėta Lankupkos upė. „Bet yra ir Lankupa. Tikslinomės net Aplinkos apsaugos ministerijoje“, – sakė ansamblio vadovė.

Paruošus „Vakaruškų“ programą, kuriai šokių ir dainų nemažai pateikė Astašauskai, buvo nutarta, kad jie bei kiti Šilsodžio kaimo žmonės pirmiausia turi pamatyti atgimusius jų jaunystės pasilinksminimus. Pavyzdžiui, kaip buvo dainuojama: „Anoj pusėj, už grabutės, susitiko dvi laputės, nei ilgai, nei trumpai susibėgo du vilkai…“, ir pan. Išvykos metu buvo surengtos ir ansamblio krikštynos. Prie upelio visi nužingsniavo pasipuošę krikšto marškinėliais. Krikšto tėvais buvo sodybos šeimininkas Jonas Astašauskas ir Gražiškių kaimo bendruomenės pirmininkė Alesė Jankauskienė. Iškilmių ceremonijos stalas stovėjo Lankupos upelyje. Taigi prieš atsiimant metrikus varduvininkams teko bristi per jo vandenį. Buvo ir sveikinimų, ir dovanų. Gražiškių seniūnė Ramutė Didvalienė, teikdama duonos kepalą, dėkojo ansambliui, kad jis susidomėjo šio krašto tradicijomis.

Koncertinės kelionės davė naujų minčių ir idėjų. D.Ambrasaitė sakė, jog po gyvosios archeologijos šventės Varnupiuose, kur įsigijo „Dainų knygą“, susižavėjo joje pateiktomis Suvalkijos dainų karalienės Adelės Kazlauskienės dainomis. Dabar renkamasi, ką repetuoti. Norima paruošti programą, savo charakteriu panašią į kažkada garsėjusio, bet (labai gaila) senokai iširusio Rumšiškių folkloro teatro pasirodymus.

Rudens vakarai – „juodu“ vadinamas darbas, kuris ateityje nušvis naujuose susitikimuose su žiūrovais. Taip pat puoselėjamos viltys, jog kol kas vis dar tik visuomeninį, bet rajoną jau garsinantį ansamblį, kurį dabar lanko 25 dalyviai, galbūt priglaus Kultūros centras kaip savo kolektyvą.

Birutė PAVLOVIENĖ