Žmogaus pažinimo galimybės beribės, dvasinis alkis nenumalšinamas, o jeigu ir numalšinamas, tai labai trumpam. Mokytojo lituanisto literatūrinį troškulį, manau, iš tiesų numalšinti nelengva. Sūduvos žemės „didžiavyrių“ kūrybinė bei istorinė galia nėra ta riba, kur galėtume galiausiai nuraminti savo ieškojimų dvasią ir jau nebelipti ant „Pažinimo kalnelio“, žvelgdami į nepažintus tolius.
Šį spalį rajono lituanistus suviliojo Žemaitija – bene mažiausiai pažįstamas mums kraštas. Tolimos kelionės pirmasis sustojimas – Oginskių dvaras Plungėje, kuris dabar puikuojasi kaip Žemaičių dailės muziejus, oficialiai atidarytas 1994 m. Didžiausia jo vertybė – kunigaikščių Oginskių rūmai, kurie pastatyti Plungėje XIX a. pabaigoje, ir rūmų parkas, menantis tolimus pagonybės laikus ir jų legendas, saugantis 600 metų senumo ąžuolą kaip Amžinos Meilės simbolį. Didžiąją muziejaus fondų dalį sudaro menininkų dovanoti darbai, jų kolekcijos.
1873 m. Plungės dvarą iš Aleksandro Zubovo nupirko kunigaikštis Ireniejus Oginskis. Po I.Oginskio šį dvarą paveldėjo jo sūnus Mykolas Oginskis. Kunigaikščiai Oginskiai dar 1873 metais savo dvare buvo įsteigę muzikos mokyklą, o prie jos veikė orkestras. Įdomu, kad Plungėje mokėsi ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Oginskių rūmuose iki jų nacionalizavimo buvo sukaupta daug meno vertybių, todėl, kai buvo nuspręsta čia įkurdinti Žemaičių dailės muziejų, atrodė, jog į pastatą sugrįžo kunigaikščių Oginskių ilgą laiką puoselėta meno dvasia. Ir dabar rūmų parke prie senojo tvenkinio vyksta miesto meniniai renginiai, kuriuose gausiai dalyvauja plungiškiai.
Laukiamiausias kelionės momentas – Žemaičių Kalvarija, kur tikėjomės aptikti ne vieną poeto Vytauto Mačernio gyvenimo pėdsaką. Miestelio vidurinės mokyklos geografijos mokytojas, praeities vertybių puoselėtojas ir entuziastas Bronius Kleinauskas nepaprastai vaizdžiai mums atskleidė dar ir kai kurias nežinomas poeto gyvenimo detales, palydėjo „Vizijų“ keliu į Vytuko tėviškę Šarnelę, kur šiandien ūkininkauja kitas Vytautas Mačernis – poeto sūnėnas.
„Praeinančiam pasaulyje praeisiu, kasdien suduždamas ir išdidus“, – trečiajame „Žiemos sonete“ teigė V.Mačernis, tarsi įtardamas, koks jis bus reikšmingas kiekvienam, ieškančiam gyvenimo prasmės, keliančiam sau egzistencinius klausimus. Poetas kukliai atgulė čia pat, gimtosios sodybos pašonėje, ant pamėgtos kalvelės, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų, kur dažnai ateidavo su savo senole.
Išvykome iš Šarnelės susimąstę, žvilgsniu lydėdami mėgstamiausias Vytauto Mačernio jaunystės dienų vietas – gimtųjų laukų peizažą, mintyse kartodami ne vieno soneto eilutes, dar kartą akimis palydėję miestelyje paminkline lenta pažymėtą jo žūties vietą.
„Kur bebūtum, į kokią visuomenės dykvietę nepatektum, turi susikurti kad ir mažą, bet žydinčią oazę“, – teigė kita Žemaitijos šviesuolė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana.
Apsilankę jos memorialiniame muziejuje supratome, kad Židikai net po rašytojos mirties išliko tokia oazė – atvira kitų pažinimui dvasinio turto sankaupa kiekvienam, norinčiam Šatrijos Raganą iš arčiau pažinti, prisiliesti prie slaptos meilės paslapčių, jos pedagoginės veiklos. Ir ne be reikalo – Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai už pedagoginius tyrinėjimus buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktarės vardas!
Autobusas įsuko ir į Mosėdį – sunku atskirti, kur prasideda miestelis ir kur baigiasi unikalių akmenų muziejaus teritorija. Nors talkininkų būta be galo daug, vis dėlto akmenų muziejus ir unikalus Mosėdžio grožis sukurtas vieno žmogaus fantazijos ir titaniško darbo dėka – gydytojo Vaclovo Into, kurį taip pat aplankėme jo namuose, deja, ligos patale.
Apie akmenų muziejaus kūrimosi pradžią kalbama, jog kartą, lankydamas pacientus, gretimame kaimelyje V.Intas pamatė apie 50 kg sveriantį akmenį, kurį pats dviračiu parsigabeno į ligoninės kiemą. Nuo tada ir prasidėjo didžioji gydytojo „meilė“ akmenims. Vasarą rytais prieš darbą jis dviračiu apvažiuodavo apylinkes, žymėjo įdomesnius riedulius, lankė skaldyklas, prašė melioratorių, kad paliktų jo pažymėtuosius. Daugelis jau žinojo, kad anksčiau ar vėliau V.Intas parsigabens juos į Mosėdį. „Akmenys kaip ir žmonės – labai skirtingi“, – yra pasakęs gydytojas, visą gyvenimą paskyręs šių skirtybių ieškojimui – akmens ir žmogaus. Akmenys tapę Mosėdžio vizitine kortele – jo nesupainiosi su kitu respublikos kampeliu, nors čia pat ir Viliaus Orvido sodyba, kuri taip pat patraukė mūsų dėmesį.
Absurdo muziejus – taip kažkur radau parašyta. Norėčiau labiau sutikti su kitu šios unikalios sodybos įvardijimu – muziejus misterija. Mistikos čia labai daug – ir dievoieškos fragmentuose, ir senojo tikėjimo ženkluose – akmens statulėlėse. Svarbu, kad medis ir akmuo čia greta – dera abu, tarsi vieno likimo broliai būtų. Simboliškai stiprų garsą laukais paskleidęs varpo dūžis ir čia pat skulptoriaus mirties vietą ženklinantis akmuo – tarsi priminimas, jog vis dar reikalinga Viliaus Orvido kūryba žmonėms, vis dar grožimasi jo rieduliais.
Kai sutemos grįžtant jau visiškai užtraukė autobuso langus, manau, ne vienas mąstėme apie toli Žemaitijos kalvose pasilikusius to krašto entuziastus, kurie gerbia kiekvieną kruopelytę savo istorijos, ją saugo, suranda laiko ją perteikti bendruomenei, yra pasirengę altruistinei veiklai, kad tik laiko dulkės kuo ilgiau neištrintų taip kruopščiai puoselėjamo paveldo.
Ir vieną mintį, manau, galėčiau pritaikyti tiek jiems, tiek ir mums, mokytojams: „Laimingiausi žmonės yra tie, kurie per daug užimti, kad galvotų, ar jie laimingi, ar ne…“ (W.Featheris).
Nijolė ČERNAUSKIENĖ
Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos
mokytoja
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.