Gėlininkės mėgėjos Vilmos patarimai

Chrizantemoms išauginti reikia daug darbo ir kantrybės

„Visų pirma, nereikia tikėtis, kad nusipirkus žemą, apskritą vazoninę chrizantemą, ji tokia užaugs ir kitais metais. Tai – profesionalų darbas, kuriam reikia specialių žinių ir įrengimų bei atitinkamų chemijos produktų“, – sako Vilma BIRŠTONIENĖ.

Chrizantemų auginimo technologijos nėra jokia paslaptis, aprašymų galima rasti ir respublikinėje spaudoje. Šias gėles auginantys mėgėjai gali pasiekti ne ką prastesnių rezultatų, tik reikia kantrybės ir daug rankų darbo. Juk pačių išpuoselėti pražydę augalai daug mielesni, o ilgas jų auginimo procesas paskatina domėtis ir suteikia žinių.

Pradedančiajam augintojui chrizantemos gali būti kaip mokymosi priemonė, nes jos yra labai gyvybingos, turi galingą šaknų sistemą, pakelia sausrą ir šalnas. Šios gėlės kantriai iškenčia visokiausius eksperimentus, jų lapai akivaizdžiai informuoja apie vienokių ar kitokių maisto medžiagų trūkumą. Pavyzdžiui, jei gelsta ir krenta apatiniai lapai – per sausa ir trūksta azoto, jei gelsta viršūnėlės – užmirkusi žemė ir trūksta geležies. Pasitaiko, kad užauga labai gražūs krūmai, bet niekaip nesužydi. Jeigu nėra kitų priežasčių (labai vėlyva veislė), dažniausiai nepražysta „permylėtos“ chrizantemos. Skurdžiau augančios gėlės greičiau išskleidžia žiedus. Rudeniop reikėtų vengti azoto trąšų, o kaliu tręšti verta, nes tai turi įtakos žiedų dekoratyvumui. Svarbu, kad krūmai būtų vešliai išauginti iki pumpurų pasirodymo.

Atslinkus rugsėjo ūkanoms, laistau saikingai, nes nuo drėgmės chrizantemos dažnai suserga. Prieš skleidžiantis pumpurams, reikia nupurkšti fungicidais. Profilaktinis purškimas naikina grybinių ligų sukėlėjus – sporas, kurios tik ir laukia palankių oro sąlygų daugintis. Per visą augimo laiką purškiu insekticidais, nes šias gėles labai mėgsta amarai.

Smulkiažiedes ir vidutinio dydžio žiedais chrizantemas auginu krūmeliais. Per kelerius metus atsirenku mažiausiai linkusias ištįsti veisles. Paprastai žemiausi krūmeliai būna smulkiažiedžių chrizantemų. Daigelius sodinu balandžio–gegužės mėnesiais, kai motininiai krūmai jau būna paaugę, stiebeliai turi 5–6 lapelius. Iškasu visą kelmą ir atidaliju, nulaužiu naujuosius ūglius nuo senojo krūmo šaknų. Daigeliai jau turi savo šakneles. Pasodinu durpių substrate arba labai purioje dirvoje, pridengiu nuo saulės, jie paprastai prigyja per savaitę. Kai augalėliai sutvirtėja, virš penkto lapelio pašalinu viršūnes. Stiebelis pradeda šakotis. Maždaug po trijų savaičių nuo kiekvienos šakelės virš 2–3 lapelio nugnybu viršūnėles. Iš kiekvieno lapelio pažastėlės išsprogsta naujos šakelės, jas virš 2–3 lapelio vėl sutrumpinu ir taip toliau per visą vasarą apie 3–5 kartus. Labai svarbu genėjimo nesuvėlinti, viršūnėles reikia nugnybti kuo anksčiau, kai tiktai galima suimti pirštais. Jaunos, minkštos šakelės geriau leidžia ūglius negu sumedėjusios. Baigiu skabyti iki rugpjūčio 1 d., augalai pražysta rugsėjo–spalio mėnesiais. Ankstyvosios veislės žydi rugpjūtį, šiuo atveju genėti baigiu liepos pradžioje.

Kaip sužinoti, koks jūsų turimų chrizantemų ankstyvumas? Tiesiog skabant viršūnėles pirštai užčiuopia tarp lapelių pasislėpusius žirniuko dydžio besiformuojančius žiedpumpurius. Tokių augalų jau nebegalima trumpinti. Nuskynus viršūnėles su žiedpumpuriais, chrizantemos netaps vėlyvesnės – taip tik sumažinsite žiedų skaičių. Norint rudenį turėti mažyčių krūmelių, reikia šioms gėlėms leisti įsišaknyti gegužės–birželio mėnesiais.

Chrizantemos medėja esant sausrai ir azoto trūkumui, todėl vešlūs ir gerai besišakojantys krūmeliai užauga tik juos laistant bei tręšiant. Daigelius sodinu purioje, derlingoje žemėje, įmaišau durpių substrato, perpuvusio mėšlo, visą vasarą tręšiu kompleksinėmis trąšomis. Kuo lengvesnė žemė, tuo augalai geriau šakojasi. Pasodinti atviroje saulėtoje vietoje, nesiliesdami vieni su kitais, chrizantemų krūmeliai užauga gražiai apskriti. O augdami vazonuose visą vasarą, negaudami didelės erdvės šaknytis, jie būna kompaktiškesni. Taip augindama chrizantemas kas 3–4 savaites persodinu į vis didesnį indą, kad šaknys skleistųsi pamažu. Krūmai nustoja augti, kai sukrauna žiedpumpurius. Tada sodinu į didelius vazonus arba į dirvą, kad šaknys galėtų geriau išmaitinti žiedus.

Stambiažiedžių, skirtų skynimui chrizantemų daigus į dirvą sodinu gegužės mėnesį ir daugiau nebepersodinu. Šios rūšies augalams reikia nuolat skabyti pažastėles, neleisti šakotis, viršūnėje palikti tik vieną žiedpumpurį, kitus išskinti, kai tiktai pasirodo. Svarbu nesuvėlinti šių darbų, nes deformuosis kotas.

Nuo rudeninių šalnų gėles pridengiu dviguba agrodanga. Naudojant polietileną, būtina įsmeigti į žemę aukštesnes už krūmus atramas ir uždengti taip, kad nesiektų augalų, nes polietileno plėvelė iš vidaus rasoja ir besiliesdama su žiedais labai pagadina jų išvaizdą. Įneštos į šiltą patalpą, chrizantemos išaugina ilgus žiedkočius, kurie neatlaiko žiedelių svorio, nulinksta ir krūmelis atrodo liūdnai. Šias gėles spalio mėnesį reikėtų laikyti užuovėjoje, nuo lietaus apsaugotoje vietoje – taip jos ilgiau išliks dekoratyvios. Žema temperatūra joms nekenkia, svarbu, kad nesušaltų. Vėlyvesnes veisles įnešu į šiltnamį, kad pražydėtų, joms reikia 12–15 laipsnių šilumos.

Lapkritį, pradėjus šalventi, chrizantemų kotus nulaužiu. Augančius grunte krūmus apkasu sausa žeme, padarau maždaug 30–40 cm aukščio kauburėlį, uždengiu nuo lietaus. Balandžio mėnesį žemių kauburėlį nužeriu, ir krūmelis atsprogsta iš šaknų. Pavasarį nuo šalnų nedengiu, nes šie augalai patys prisitaiko prie gamtos sąlygų.

Krūmus vazonuose galima išsaugoti, laikant juos šviesiose patalpose, esant 1–5 laipsniams šilumos. Deja, tokie augalai vegetuoja ir per žiemą, juos reikia retsykiais saikingai palieti, purkšti fungicidu nuo puvinių, pavasarį atsargiai pratinti prie lauko sąlygų. Žiemodamos nepakankamai šviesiose patalpose, chrizantemos leidžia balzganus ūglius, kurie dažniausiai supūva, ir augalas žūsta. Pastebėjau, kad žiemą laikytos aukštesnėje nei +5° C temperatūroje chrizantemos prasčiau žydi.

Yra dar vienas būdas išsaugoti chrizantemas per žiemą. Krūmelius išimu iš vazonų ir įkasu į žemę, uždengiu eglišakėmis, lapais, durpėmis ir t. t. Visą šį apklotą lengvai prispaudžiu žemėmis, uždedu stogelį. Svarbu, kad nesušlaptų ir neperšaltų. Pavasarį atidenginėju po truputį, palaipsniui pratindama prie naujų oro sąlygų.

Nė vienu iš šių minėtų žiemojimo variantų nepavyksta išsaugoti chrizantemų šimtu procentų. Išmintingiausia būtų naudoti visus įmanomus būdus.