Savam mielas augintinis kaimynui virsta monstru

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Ne kartą rašėme apie tai, kiek žalos pridaro palaidi, be priežiūros lakstantys šunys. Neretai šeimininkų be galo mylimi ir prižiūrimi augintiniai gali tapti labai pavojingi. Namų sargas ir vaikų žaidimų draugas, manydamas, kad gina savo šeimininką, kartais užtraukia jam didelę kaimynų nemalonę.

Pasigenda griežtumo

Į redakciją paskambinusi Janina Vyšniauskienė iš Pajevonio kaimo sakė, kad jų gyvenvietėje perdėta meilė šunims vieną kartą gali virsti tragedija. Mat prieš gerą savaitę didžiulis keturkojis smarkiai apkandžiojo pro šalį ėjusį dešimtoką. Moksleiviui ligoninėje ranka susiūta net septyniais dygsniais. Pavasarį tas pats šuo, iššokęs per tvorą, griebęs ir biologijos mokytoją.

Pasak skambinusios moters, dar trys palaidi šunys naktimis pjauna gyventojų paukščius, smulkius gyvūnėlius, tačiau seniūnas nesiima jokių priemonių.

Pretenzijų nereiškė

Užsukę į seniūniją, Gedimino Bisikirsko tiesiai paklausėme apie mums papasakotas problemas.

– Konkrečiai nieko negalėčiau pasakyti, nes neseniai grįžau iš atostogų, o minėti įvykiai turbūt kaip tik ir įvyko jų metu, – teisinosi seniūnas. – Reikėtų važiuoti ir išsiaiškinti vietoje.

Drauge vykti pasikalbinę redakcijai skambinusią J.Vyšniauskienę, nuvažiavome į nukentėjusio vaikino namus. Duris atidariusi šešiolikmečio mama sakė, kad šuns šeimininkei Julijai Vilkelienei ji jokių pretenzijų neturinti.

– Juk ne iš blogos valios viskas atsitiko, moteris pati nervinasi, skambino ir gydymo išlaidas atlygino, – be jokio pykčio balse dėstė pajevonietė. – Sūnus sparčiai sveiksta. Pati laikau keletą šunų, nežinia, ką jie iškrės, kada nutrūks ir kam įkąs. Niekas nuo to neapdraustas.

Ne kasdien artimieji taip lengvai atleidžia už savo vaikų sužalojimą. Pasidarė įdomu, ar ir šuns šeimininkė taip pat geranoriškai pasirūpino kitų gyventojų saugumu ir dabar jau tinkamai laiko savo augintinį.

J.Vilkelienės kieme nepasitiko joks šuo. Kol J.Vyšniauskienė pasakojo, jog anapus tvoros esantį kultūros namų gėlyną prižiūrinti moteris bijo ravėti būtent dėl J.Vilkelienės keturkojo monstro, šuns lojimo neišgirdome.

Vaikų draugas

Namo duris atvėrusi J.Vilkelienė net griebėsi už širdies sužinojusi, ko atvykome. Moteris sakė nepamaniusi, kad jos toks ramus mėlynasis rusų terjeras gali būti piešiamas tokiomis baisiomis spalvomis.

– Juk visą vasarą čia būna pilnas kiemas vaikų, visi žaidžia, rėkauja – nė vieno nėra net grybštelėjęs, – tvirtino šeimininkė. – Jis yra paskiepytas, turi dokumentus, palaidas nelaksto. Vaikino tėvams aš skambinau, nes tikrai blogai jaučiausi, kai šuo jam įkando. Viskas įvyko tiesiog per keletą sekundžių, – aiškino moteris. – Vaikinas ėjo jau patamsiais mūsų patvoriu ir kalbėjo telefonu, o aš tuo metu kaip tik su pavadžiu vedžiau šunį per kiemą. Kai berniukas mostelėjo ranka su šviečiančiu telefonu, mūsų kudlius ir puolė. Gal pamanė, kad man koks pavojus gresia. Neišlaikiau tokio didelio…

J.Vilkelienė gėdino kaimynę, kam ši atvedusi seniūną ir žurnalistus, – kaip kokiai didžiausiai nusikaltėlei. J.Vyšniauskienė nesutrikusi paaiškino, kad tvarka turinti būti visur, nes vaikai bijo ir prie ežero su dviračiais važiuoti pro šalį, kai kieme toks šuo. Juolab kad jokios tvoros nėra, tik neaukšta gyvatvorė.

– Mano nuomonė tokia: jei nesusitvarkai su tokiu dideliu šunimi – nelaikyk. Šuo yra pavojingas, kad ir koks meilus saviems atrodytų, – sakė moteris.

Išveš į Vilnių

Šeimininkė pasiūlė pasižiūrėti, ar jau tas šuo toks baisus. Kieme pririštas rusų terjeras net neamtelėjo, kai priėjome prie pat jo, tik tingiai gulėdamas kilstelėjo galvą. Pakalbintas atsistojo, draugiškai vizgino uodegą.

– Išsivešiu jį į Vilnių, kai važiuosiu ten žiemai, – sakė tik šiltąjį metų laiką Pajevonyje praleidžianti moteris. – Sūnus sakė, kad saugiau bus su tokiu šunimi sodyboje, o matote, kaip išėjo…

Didžiulio savo žaidimų draugo kaklą apsikabinusi ikimokyklinukė J.Vilkelienės anūkėlė vos neverkė, girdėdama tokias kalbas apie savo numylėtinį.

Laksto naktimis

Aplankėme ir Pajevonio pakrašty gyvenančio Antano Jašinsko vienkiemį. Iš patalo prikeltas šeimininkas tik juokėsi iš prašymų prisirišti ar užsidaryti savo šunis.

– Taigi šuns priedermė saugoti ir ginti, kodėl aš turiu juos varžyti, – sakė šeimininkas. – Jie niekur neina iš kiemo.

Informuotas apie tai, kad šunys naktimis pjauna kaimynų paukščius, A.Jašinskas lyg ir prižadėjo sutemus parsikviesti augintinius į kambarį.

Dažnai sergantis ir ligoninėse besigydantis vyriškis savo ūkį palieka prižiūrėti pažįstamiems, tad ir šunys prie svetimų pripratę. A.Jašinskas pasakojo, kad vieną naktį jie turbūt išgelbėjo net jo gyvybę.

– Didysis šuo buvo pas mane kambaryje, kai kažkokie vyrai, atvažiavę naktį, ėmė plėšti duris, langus išdaužė, bet jis savo lojimu juos, matyt, išgąsdino, – porino pajevonietis.

Vyriškis mano, kad tai – ne Pajevonio gyventojai, o svetimi, kuriems jis neleido žvejoti savo tvenkiniuose. Net užrašą ant tvoros yra užkabinęs, kad tai – privati valda ir be šeimininko raštiško sutikimo žvejoti draudžiama. Gal tai kompanijai nepatiko, tad šie ir nutarė pamokyti nuošaly gyvenantį vienišių.

– Va, jei būtų įlindę į šitą sandėliuką, tai būtų radę gerą daiktą, kurį aš čia turiu, – šelmiškai mirktelėjo A.Jašinskas. – Tai būtų apsidžiaugę…

Atidaręs duris vyriškis rodė neįtikėtinai didelį laukinių širšių lizdą. Apie metro aukščio sudėtingą piktų sparnuotųjų statinį taip ir knietėjo apžiūrėti, bet priėjus arčiau jos ėmė įtartinai greitai siūti pirmyn ir atgal.

Bėgo prisirišti

Seniūnas sakė, kad jei visi žmonės jaustų pilietinę pareigą apie negeroves informuoti atsakingus asmenis bei mokėtų kovoti už savo teises taip, kaip J.Vyšniauskienė, tai greitai tvarka būtų ne tik seniūnijoje.

G.Bisikirskas pasakojo, jog pavasarį buvo iškviesta gyvūnus gaudanti firma „Nuaras“. Jos darbuotojai sugavo ir išvežė septynis beglobius padarus. Už tai seniūnija jiems sumokėjo 1,5 tūkstančio litų. Seniūnas piktinosi, kad vietiniai gyventojai, sužinoję apie važinėjančius šungaudžius, bėgo namo prisirišti savo paprastai gatvėmis slampinėjančių augintinių. Tarp jų buvo ir mokytojų.

– Gaila, kad žmonių tik toks supratimas, – apgailestavo G.Bisikirskas. – Kai paragini prisirišti, pagrasini nubausti, sako – ne mano šuo. Negaliu gi pažinoti visų seniūnijos šunų…