Pasijuokime

– Tė­ti, ga­li­ma su ta­vi­mi tru­pu­tį pa­si­kal­bė­ti? – klau­sia Pet­riu­kas.

– Ge­rai, kal­bėk, tik trum­pai ir aiš­kiai, nes ne­tu­riu lai­ko, – sa­ko tė­vas.
– Šim­tas li­tų.

***

Ruo­šia­ma­si įves­ti dar vie­ną švie­so­fo­ro sig­na­lą – la­bai ryš­kiai rau­do­ną. Jis reikš­tų: „O vis dėl­to STOP“.

***

Ant ša­kos tu­pi var­na ir lai­ko sū­rį. Po me­džiu sė­di la­pė ir spren­džia kry­žia­žo­dį:

– Pie­no pro­duk­tas, žo­dis – iš pen­kių rai­džių, pir­mo­ji – S… Ir kas tai ga­lė­tų bū­ti?..

– Sū­ris!!! – krankteli var­na…

***

Rek­la­ma: „Jei pirk­si­te šal­dy­tu­vą, tai jo du­re­les gau­si­te ne­mo­ka­mai!“

***

Ado­mas ir Ie­va tik­rai ne­bu­vo ki­nai. Nes ki­nai bū­tų su­val­gę ne tik obuo­lį, bet ir pa­tį žal­tį.

***

Per ti­ky­bos pa­mo­ką mo­ky­to­ja pik­to­kai klau­sia ne­klau­ža­dos Pet­riu­ko:

– Ar tu ne­pa­mir­šai, Pet­riuk, ko­kiam rei­kia bū­ti, kad pa­tek­tum į ro­jų?

– Ne­gy­vam… – ban­do spė­ti Pet­riu­kas.