Kar­je­ros laip­tais ky­lan­ti tei­sė­ja il­gė­sis Vil­ka­viš­kio

Eglė KVIESULAITIENĖ

Vil­ka­viš­kio ra­jo­no apy­lin­kės teis­me – di­de­li pa­si­kei­ti­mai. Pir­ma­die­nį teis­mo dar­buo­to­jų ko­lek­ty­vas iš­ly­dė­jo kar­je­ros laip­tais ky­lan­čią tei­sė­ją Na­tal­ją Ze­lion­kie­nę, o praė­ju­sią sa­vai­tę Lie­tu­vos Pre­zi­den­tas pa­si­ra­šė dek­re­tą, ku­riuo va­do­vau­ti ra­jo­no apy­lin­kės teis­mui pa­sky­rė nau­ją pir­mi­nin­ką – prieš ke­le­tą me­tų mū­sų ra­jo­no apy­lin­kės pro­ku­ra­tū­ro­je dir­bu­sį ir į Kau­ną dirb­ti tei­sė­ju išė­ju­sį Al­bi­ną An­ta­nai­tį. Sei­mui nu­spren­dus ap­ri­bo­ti pir­mi­nin­ka­vi­mo ka­den­ci­jas, jis pa­keis 14 me­tų šias pa­rei­gas ėju­sį Lai­mu­tį Vait­kų.

Nau­ja­sis teis­mo pir­mi­nin­kas ka­den­ci­ją pra­dės rug­sė­jo 3 d. Nuo ta­da dirb­ti nau­jo­je dar­bo­vie­tė­je – Kau­no apy­gar­dos ad­mi­nist­ra­ci­nia­me teis­me – pra­dės ir iš mū­sų ra­jo­no iš­vyks­tan­ti Na­tal­ja Ze­lion­kie­nė. Iki tol tei­si­nin­kė ato­sto­gaus.

Vienuolika me­tų tei­sė­ja, o prieš tai – dar pu­sant­rų pro­ku­ro­re mū­sų ra­jo­ne dir­bu­si N.Ze­lion­kie­nė sa­kė, kad Vil­ka­viš­kį pa­lie­ka su il­ge­siu. Čia tu­rė­jo ge­rą ko­lek­ty­vą, bu­vo ma­lo­nu dirb­ti. Nors prie mies­to taip ir ne­prip­ra­to, nes kas ry­tą at­va­žiuo­da­vo iš na­mų Ma­ri­jam­po­lė­je, o po iš­nag­ri­nė­tų by­lų sku­bė­da­vo at­gal, kur lauk­da­vo dvi duk­te­rys ir vy­ras.
Tei­sė­ja sa­kė, kad jos išė­ji­mas su teis­mo pir­mi­nin­kų kai­ta tik­rai nie­kuo ne­su­si­jęs – pa­pras­čiau­siai atė­jo lai­kas kil­ti kar­je­ros laip­tais. Dar ko­vo pra­džio­je su­ži­no­ju­si, kad Kau­no apy­gar­dos ad­mi­nist­ra­ci­nia­me teis­me at­si­ra­do lais­va vie­ta, tei­sė­ja pa­reiš­kė no­rą da­ly­vau­ti at­ran­ko­je.

Tei­si­nin­kė sa­kė, jog šiek tiek ne­ra­mu išei­ti į ki­to ly­gio ins­ti­tu­ci­ją, ta­čiau ap­si­pras­ti su nau­ja ap­lin­ka pa­dės ten dir­ban­ti bu­vu­si ko­le­gė – prieš ket­ve­rius me­tus iš Vil­ka­viš­kio ra­jo­no į Kau­no apy­gar­dos ad­mi­nist­ra­ci­nį teis­mą dirb­ti išė­ju­si tei­sė­ja As­ta Ur­bo­nie­nė.

Tei­sė­ja juo­ka­vo, kad ir taip il­go­kai už­si­li­ku­si vie­no­je vie­to­je. Vai­kys­tė­je mu­zi­ke sva­jo­ju­si tap­ti Na­ta­li­ja, šiai sva­jo­nei su­žlu­gus, įsto­jo į po­li­tech­ni­ku­mą ir dir­bo in­ži­nie­re. Tik vė­liau su­pra­to, kad no­rė­tų dirb­ti tei­si­nin­ke.

Bai­gu­si uni­ver­si­te­tą, ji įsi­dar­bi­no Ma­ri­jam­po­lės po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te tar­dy­to­ja. Po ket­ve­rių me­tų ta­po pro­ku­ro­re, dar po pu­sant­rų – tei­sė­ja.

N.Ze­lion­kie­nė sa­kė, kad kaž­ka­da tei­sė­jos dar­bas jai at­ro­dė to­li­mas ir ne­pa­sie­kia­mas. O da­bar mo­te­ris ne­ma­no, kad ir Kau­no apy­gar­dos ad­mi­nist­ra­ci­nis teis­mas – pa­sku­ti­nis kar­je­ros laip­te­lis.

– Pras­tas ka­rei­vis, ku­ris ne­no­ri tap­ti ge­ne­ro­lu, – juo­ka­vo be­veik dvie­jų de­šimt­me­čių tei­si­nin­kės pa­tir­tį tu­rin­ti N.Ze­lion­kie­nė.

Vil­ka­viš­kio ra­jo­no apy­lin­kės teis­me tei­sė­ja dau­giau­siai nag­ri­nė­jo su ne­pil­na­me­čių nu­si­kal­ti­mais bei in­te­re­sais su­si­ju­sių by­lų. Kai ku­rios jų vi­sam lai­kui liks at­min­ty­je. Tei­sė­ja sa­kė, jog net ir dė­vė­da­ma man­ti­ją ne­ga­lė­da­vo at­si­ri­bo­ti nuo mo­ti­niš­kų jaus­mų. Jai rū­pė­da­vo, kaip su­si­klos­to teis­mo baus­tų vai­kų gy­ve­ni­mai. Liūd­na bū­da­vo, kai baus­tas vai­kas vė­liau į tei­sia­mų­jų suo­lą pa­tek­da­vo pa­da­ręs rim­tes­nį nu­si­kal­ti­mą.

Kau­ne lau­kia vi­siš­kai ki­tos spe­ci­fi­kos dar­bas. Be to, teks įpras­ti dirb­ti ne vie­nai, o su tei­sė­jų ko­le­gi­ja. Ta­čiau apie kil­sian­čius sun­ku­mus tei­sė­ja sa­ko dar ne­gal­vo­jan­ti, nes prieš akis – pu­sant­ro mė­ne­sio ato­sto­gos.