Bandęs legalizuoti relikvinį šautuvą, senolis jį prarado

Eglė KVIESULAITIENĖ

Solidaus amžiaus virbaliečiui dabar belieka apgailestauti, kad paklausė išsigandusios žmonos ir kreipėsi į policiją. Brolio prisiminimą praradęs vyras nebeturi vilties jo atgauti.

Pasigamino tremtyje

Šį mėnesį aštuoniasdešimtmetį švęsiantis Jonas Kurtinaitis jau daug metų tarsi relikviją saugojo iš brolio Justino gautą ginklą. Penkeriais metais vyresnis brolis šešerius jaunystės metus paaukojo Lietuvos laisvei. Tiek stalininio režimo valdžia jam atseikėjo už bendravimą su partizanais. Justinas buvo ryšininkas, gyveno Santaros kaime prie Podvarko miško, tad naktys Kurtinaičių namuose tais laikais buvo neramios. Brolis bendravo su partizanais, perduodavo jiems žinias iš kaimo.

1949-aisiais už ryšius su partizanais 27-erių Justinas be teismo buvo išvežtas į Kazachstaną ir pasmerktas dvidešimčiai metų – dirbti šachtose. Tik po Stalino mirties jis buvo reabilituotas ir sugrąžintas į Tėvynę.

Dirbdamas šachtoje Jono brolis Justinas pats pasigamino ginklą. Iš įvairių detalių jis susikonstravo šautuvą, kurį kaip prisiminimą parsigabeno į Lietuvą. Jonas prisimena, kad brolis buvo labai nagingas, gabus, jo rankose bet koks darbas tirpdavęs, tad ir šautuvą iš detalių sutventi jam buvęs juokų darbas.

Perdavė kaip relikviją

Į Lietuvą parsivęžęs nedidelį savadarbį pistoletą rezistentas jį brangino kaip prisiminimą apie anuos, istorinius laikus. Mirdamas savo relikviją Justinas perdavė Jonui sakydamas, kad šis rankų darbo ginklas liks prisiminimui apie vyresnėlį brolį, blaškytą istorijos verpetuose.

Jonas ginklą daug metų saugojo. Kartais su žentu išsitraukdavo apžiūrėti ar nerūdija, užsitaisę pirktiniais šovinukais papleškindavo į taikinį ar tuščią kibirą. Kai vyšnias užpuldavo varnėnai, Jonas išėjęs kieman pokšteldavo iš pistoleto, kad pabaidytų įkyrius paukščius.

Tačiau prieš kelis mėnesius Jono žmona laikraštyje perskaitė, kad visi Lietuvos gyventojai, neteisėtai laikantys ginklus, šaudmenis ar sprogmenis, gali juos savanoriškai atiduoti policijai, mat įsigalioja Ginklų, šaudmenų ir sprogmenų savanoriško atidavimo ir ginklų bei šaudmenų įteisinimo laikinasis įstatymas. Žinutėje buvo rašoma, kad visi asmenys per 6 mėnesius, savanoriškai atidavę neteisėtai įgytus, laikytus ar nešiotus ginklus, šaudmenis ar sprogmenis, už šią nusikalstamą veiką nebus traukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Prikalbino žmona

Iš pateiktos informacijos J.Kurtinaitis suprato, kad policijai atiduoti ginklai bus paprasčiausiai įteisinti – legalizuoti. Jis galėsiąs savo šautuvą turėti, tik nebereikės nerimauti, kad bet kada policija už tai gali nubausti. Mat neteisėtai laikantiems ginklus ir savo noru jų nelegalizavus Baudžiamasis kodeksas numato bausmę – areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų.

Nors policijos raginimų legalizuoti turimus ginklus Jonas buvo girdėjęs ir anksčiau – prieš kelerius metus, tuomet jis pistoleto į policiją nenešė. Matyt, vidinė nuojauta kuždėjo, kad gali netekti brolio relikvijos. Tačiau šįkart vyrui ramiai gyventi nebedavė žmona. Ji kasdien primindavo, kad pistoletas gali prišaukti bėdą. Žmona sakė, kad ne veltui laikraščiuose ir per radiją bei televiziją nuolat raginama ginklus legalizuoti – gali prasidėti tikrinimai.

J.Kurtinaitis iš pradžių abejojo, ar jam verta vykti į Vilkaviškio rajono policijos komisariatą. Mat su ginklu nieko blogo nedaręs, niekur jo nereklamavęs, tik laikęs namie kaip brolio relikviją. Tačiau, nenorėjęs pyktis su nerimaujančia žmona, Jonas nuvažiavo į Vilkaviškį.

Legalizuoti nepavyko

Nunešęs pistoletą į policiją Jonas tikėjosi jį parodyti, išsirašyti dokumentą ir tuoj pat parsinešti. Bet pareigūnai iškart įspėjo, kad savadarbio ginklo, kuris neturi nei numerio, nei kitų duomenų ar dokumentų, įregistruoti negalima. Jis bus nusiųstas ekspertizei ir patikrinta, ar su juo nebuvo įvykdyta nusikaltimų. Vėliau savadarbiai ginklai sunaikinami.

J.Kurtinaitis dar bandė prašyti, kad ginklo nepaimtų – siūlėsi pereiti gydytojų komisiją, surinkti reikiamas pažymas ginklui turėti, bet policininkai patikino, kad įstatymas išlygų nenumato. Savadarbių šautuvų legalizuoti negalima, net jei jie ir labai brangūs kaip prisiminimas. Pareigūnai dar patarė Jonui įsigyti ginklą parduotuvėje, jei senoliui ramiau gyventi turint šautuvą. Bet Jonas tokiu pasiūlymu nesusigundė.

– Man reikia suvenyro, brolio prisiminimo, o ne ginklo savigynai, – aiškino su netektimi negalįs susitaikyti senolis. – Juk tas pistoletas – pusės amžiaus senumo. Kam jis gali pakenkti, jei gulės mano namuose.

Istorinės vertės neįžvelgė

Ar J.Kutinaitis dar gali tikėtis atgauti ginklą, pasitikslinome Policijos departamente prie VRM. Viešosios policijos valdybos Licencijavimo skyriaus viršininkas Vytautas Velička patvirtino, kad Lietuvos įstatymais savadarbiai šautuvai draudžiami, tad ginklas tikrai nebus grąžintas. Tikėtina, kad tokio ginklo po ekspertizės neperduos saugoti į ginklų saugojimo fondą, o sunaikins.

– Labai abejoju, ar tas pistoletas galėtų turėti kokios istorinės ar kultūrinės vertės, – svarstė Licencijavimo skyriaus viršininkas V.Velička. – Jei darysime išlygas, kiekvienas nusikaltėlis galės pasigaminti ginklą ir tvirtinti, kad jis brangus kaip prisiminimas.

Viršininkas pripažino, kad seni, istoriniai ginklai gali būti legalizuojami. Taip pat gali būti perdirbami, kad jais nebūtų galima šaudyti, ir laikomi kaip trofėjai. Tačiau jie nebūna savadarbiai, yra numeruoti.