Vėlyvą pavasarį atriedėjusi „Sniego gniūžtė“ sužavėjo vaikus

Eglė MIČIULIENĖ

Visas būrys rajono moksleivių po pirmosios Vilkaviškyje „Sniego gniūžtės“ stovyklos iki šiol kupini emocijų. Vaikai laukia netrukus įvyksiančio projekto tęsinio ir jau norėtų į jį įtraukti kuo daugiau bendraamžių.

Kas ta „Sniego gniūžtė“?

Programa „Sniego gniūžtė“ („Snowball“) prasidėjo 1974 m. Amerikoje kaip prevencinė operacija, skirta kovai prieš AIDS, žalingus įpročius bei nusikalstamumą tarp paauglių. Lietuvą šis projektas pasiekė 1994 metais.

Projektas dalijamas į keletą atskirų programų – paaugliams, studentams ir suaugusiesiems.

Lietuvoje plačiausiai yra žinoma programa „Sniego gniūžtė“, skirta vyresniųjų klasių moksleiviams. Tai – tęstinė prevencinė programa, kuri prasideda stovykloje ir tęsiasi užsiėmimų bei paskaitų forma.

„Sniego gniūžtės“ metodika siekia supažindinti paauglius su kvaišalų žala organizmui, išmokyti jauną žmogų pasitikėti savimi, gerbti kitus, bendradarbiauti su vyresniaisiais.

Kodėl būtent „Sniego gniūžtė“? Šios programos pavadinimas šifruojamas taip: „Jei aš turėsiu teigiamos įtakos tau, tu gali teigiamai paveikti ką nors kitą, ir šis efektas augs lyg sniego gniūžtė“.

Mokyklą užrakino

Per trisdešimt rajono moksleivių tris dienas praleido stovykloje „Sniego gniūžtė“. Ji vyko Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje.

Į stovyklą susirinko abiejų Vilkaviškio vidurinių mokyklų, Sūdavos vidurinės ir Alvito pagrindinės mokyklų moksleiviai. Programą įgyvendino šių moksleivių bendraamžiai – Kazlų Rūdos ir Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centro „Sniego gniūžtės“ savanoriai. Jiems padėjo keletas suaugusiųjų – pedagogų bei kitų su jaunimu dirbančių žmonių.

– Dalyviai iš skirtingų vietovių susipažįsta, ima vieni kitais pasitikėti ir stovyklos pabaigoje vieniems su kitais būna sunku išsiskirti, nes susikuria tarsi maža šeima, maža gniūžtė. Taip pabendravę žmonės gerą nuotaiką perduoda vieni kitiems ir patys spinduliuoja gniūžtės idėją, – sakė programos koordinatorius, Kazlų Rūdos J.Griniaus gimnazijos moksleivis Lukas Jakubauskas.

Visas tris stovyklos dienas vaikai neišėjo už mokyklos ribų, joje ne tik bendravo, bet ir valgė bei nakvojo. „Sniego gniūžtės“ stovyklų metu mokyklos durys užrakinamos, kad jaunuoliams nebūtų galimybės išeiti laukan parūkyti ar kilus kitoms negeroms pagundoms. Nusižengę taisyklėms paaugliai iš stovyklos iš karto šalinami.

Vadovauja bendraamžiai

„Sniego gniūžtės“ programa – labai aktyvi. Net ir dienotvarkėje numatytas laisvalaikis – tik sąlyginis pavadinimas, nes jo metu vaikai taip pat atliko įvairias užduotis, rašė laiškelius vienas kitam ir buvo kitaip užimti.

Nors iš šalies stovyklos režimas atrodo gana griežtas, iš tiesų „Sniego gniūžtė“ rengiama vaikams patrauklia forma. Nuo pat pradžių visą programą planuoja ir įgyvendina patys paaugliai, projekte vadinami „vadoviukais“ ir „direktoriukais“. „Taip lengviau įgyvendinti tikslus, nes į suaugusiuosius paaugliai reaguoja kitaip, būna uždaresni“, – tvirtino L.Jakubauskas.

„Stovykloje būnantys suaugusieji tik stebi vaikus, o visa veikla vyksta pačių mokinių iniciatyva“, – sakė su vaikais tris dienas praleidusi Vilkaviškio savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorė Danguolė Gudeliauskienė.

Vilkaviškiečiai, pirmą kartą dalyvavę tokioje stovykloje, liko ja sužavėti.

„Vaikai tiesiog verda gautų įspūdžių ir patirties ugnyje, labai nori pasidalyti informacija apie „Sniego gniūžtės“ veiklą ir naudą jaunimui su kitomis, susitikime nebuvusiomis mokyklomis. Jie norėtų nuvažiuoti į Vištyčio, Gražiškių ir kitas mokyklas, kalbėtis su mokiniais ir pristatyti programą“, – sakė „Aušros“ vidurinės mokyklos socialinė pedagogė Vilma Brazauskienė.

Įspūdžių – marios

Dešimtokės Simona Burinskaitė, Ieva Demeškevičiūtė ir septintokai Eglė Bylaitė bei Lukas Launikonis patvirtino mokytojos žodžius.

Simona: Pačią pirmą dieną buvome nelabai patenkinti, nes visus išskirstė į skirtingas grupes, atskyrė nuo draugų. Bet kaip tik dėl to su visais susidraugavome ir buvo labai smagu. Vyko įdomūs seminarai apie alkoholio, rūkymo žalą. Išmokome daug žaidimų, susiradome labai labai daug draugų. Dabar su jais bendraujame, susirašinėjame.

Lukas: Buvo olimpiada su juokingomis užduotimis. Man labiausiai įstrigo, kai reikėjo žvakę garsu užpūsti – rėkti į žvakę, kad užgestų.

Ieva: Vyko smagūs kūrybiniai konkursai. Vakare salėje buvo labai įdomios mišios. Atvyko kunigas su visais reikmenimis, daug pasakojo apie save, savo gyvenimą.

Simona: Daug šokome, dainavome, žaidėme, vaidinome. Įsiminė labai gražus paskutinis – susikaupimo – vakaras. Salėje buvo uždegta 600 žvakučių, iš jų buvo padarytas didžiulis ratas. Visi gulėjome miegmaišiuose, klausėmės, kaip vienas iš „direktoriukų“ grojo, dainavo.

Ieva: Pačioje pradžioje davė iš siūlų padarytus kutus, kurie buvo vadinami švelnučiais. Prieini, apsikabini su kuriuo nors žmogumi, apsikeiti su juo po vieną siūlą ir kažko palinki. Tuos kutus visus iki vieno siūlo išdalijome.

Lukas: Buvome išsirinkę, kuris kurio angelu sargu būsime. Turėjome tam žmogui rašyti laiškelius ir jį prižiūrėti… Įdėti kokią nors malonią smulkmeną tarp daiktų.

Simona: Kai tik suskirstėme į grupeles, gavome didelius vokus. Ant jų užsirašėme savo vardus ir tie vokai buvo suklijuoti ant sienos. Galėjome kiekvienam rašyti palinkėjimus ir dėti į voką. Stovyklos pabaigoje vokai buvo užklijuoti ir kiekvienam išdalyti. Susitarėme, kad aštuntą valandą vakaro visi kartu atplėšime vokus ir skaitysime. Nors buvome atskirai, žinojome, kad kiekvienas skaito…

Ieva: Nenorėjome važiuoti namo. Dabar norėtume, kad ir mūsų mokykloje kas nors panašaus būtų.

Eglė: Po mėnesio darysime vienos dienos programos pratęsimą. O paskui bus mokymai, kaip mums patiems tapti „vadoviukais“.

Simona: Norėtume ir kitiems papasakoti apie šį projektą, nes tikrai verta. Jaunimas turėtų žinoti, kaip linksmintis be alkoholio, be narkotinių medžiagų. O buvo taip smagu, kad anksčiau pati nebūčiau patikėjusi.