Iš krašto istorijos

Jungia šventasis Vištyčio trikampis

Keliautojas, sustojęs pasigrožėti Vištyčio pėduotu akmeniu, net neįtaria atvykęs į šventąsias pagonių vietas. Istorikas Romas Batūra, tyrinėdamas senovės baltų dievybių vardus, teigia, kad Šešupės, Sūduonios, Rausvės bei Aistos upių areale išlikę pagonybės laikų paminklų. „Šią galbūt senovės sakralią erdvę į vakarus nuo linijos Kalvarija–Marijampolė–Šunskai galėtume pratęsti į šiaurę iki Deivoniškių (į šiaurės vakarus nuo Marijampolės). Regiono senąją tradiciją galėtų liudyti ir akmens amžiaus dirbiniai (Balsupiai)“, – rašo istorikas.

Baltų mitologijoje kaip žalčio simbolis minimas Vižas (Vyžas). Todėl vietovės, susijusios su šiuo vardu, galėjo būti kulto objektais – Šešupės intakas Vyžupis, Vižainio miestelis (Suvalkų apskritis, Lenkija), Vižainio ežeras ir į Vištytį įtekanti Vižaina. Padavimai apie Vištytį byloja, kad „ežeras atėjo“, kad jis reikalauja aukų – tai siejasi su senovės tikėjimu. Didysis akmuo – tai galbūt akmuo aukuras.

Toliau už Vištyčio akmens tęsiasi kalvota šventoji Romintės giria. Ten išliko Šventiškių piliakalnis, pro Tolminkiemį teka Šventainė, Rominta, toliau Unguriškės, Patrimpo kalnas, Alkagiris.

XX a. pradžioje istorikas Jonas Totoraitis tarp Žuvinto ir Amalvo pelkių, kaukų kalnelyje ties Ringove surado daug mitologinio palikimo. Ragis – buvęs visų žalčių dievaitis.

Trečioji senovės sūduvių mitologinio kulto vieta išlikusi Lenkijoje, Šiurpilių ežero ir kalno apylinkėse. Šiose vietose užrašyta ir garsioji legenda apie Eglę – Žalčių karalienę.

Apžvelgus su mitologija susijusias vietas, galima teigti, kad Žuvinto, Aistos, Vištyčio, Romintos ir Šiurpylių regionas išsaugojo senovės baltų (sūduvių, jotvingių, nadruvių) tikėjimo liekanas išlikusiuose vietovardžiuose, legendose.

Gal tai būtų tema pamąstyti, kaip sukurti turistinį maršrutą „Senovės sūduvių mitologijos takais“. Tai būtų įdomus pažintinis istorinis turistinis takas per trijų valstybių teritorijas.

Antanas ŽILINSKAS