J.Šalčiūnas: „Aš vėl rašau ant gelsvo klevo lapo…“

Laima VABALIENĖ

Kai jau buvo nuskambėję daug Juozo Šalčiūno eilių, sudainuota dainų, kai vakaro dalyviai kilo teikti gėles ir dėkoti už kūrybos vakarą, Albinas Papečkys, vienas iš Juozo draugų, prisiminė medžiotojų pasisėdėjimus J.Šalčiūno namuose. Ten jie rinkdavosi po medžioklių, aptardavo vyriškus reikalus… Vaizdingoje Bartninkų vietoje esančioje sodyboje visi jausdavosi labai smagiai ir jaukiai. „Juozas yra tas žmogus, prie kurio traukia,“ – sakė apskrities viršininko pavaduotojas A.Papečkys.

Tas nenusakomo jaukumo ir visaapimančios šilumos jausmas supo ir tą vakarą susirinkusius į J.Šalčiūno kūrybos vakarą J.Basanavičiaus tėviškės-muziejaus troboje. Pro baltą seklyčios lango užuolaidėlę smelkėsi paskutinis besileidžiančios saulės blyksnis ir sklido vos juntamas tradicinio Basanavičynės kugelio kvapas. Vakaro iniciatorė, Bartninkų kultūrinio darbo organizatorė Gailutė Čiuprinskaitė kalbėjo apie savo grįžimą į už kalvelių esančią tėviškę. Grįžę namo, ko gero, jautėmės visi, klausydami paties Juozo Šalčiūno deklamavimo ar moterų skaitomų jo eilėraščių, tylomis pritardami dainoms, kurias jis dainavo drauge su „Aistos“ ansambliu. Bartninkų seniūnas Petras Čirvinskas, suskaičiavęs, kad su J.Šalčiūnu pažįstamas trisdešimt penkerius metus ir du mėnesius, sakė, jog šis vakaras „nuo širdies atkėlė visas gyvenimo apnašas“. O kai širdyje šviesu, jautiesi be galo ramiai ir gerai. Tą tikriausiai patyrė visi vakaro dalyviai.

„Poezija yra tam tikra dvasios išraiška, grįžimas į vaikystę, jaunystę. Eilėraščiai atsirado tada, kai gyvenime patyriau didelį išgyvenimą – sūnaus mirtį. Iki to laiko niekad net negalvojau rašyti“, – skaudžią kūrybinio kelio pradžią prisiminė J.Šalčiūnas. Yra jo kūryboje juodos lemties paženklintų posmų. Bet greta jų – yra ir to gyvenimiško džiaugsmo, kai „Atsimerkę akys mato / Kad tenai už lango / Gan anksti nubudęs rytas / Vaikščioja po dangų“. Yra subtiliai gamtą jaučiančio žmogaus pastebėjimų: „Ir bėga debesys po dangų sunerimę/ Lyg gyvuliai, prieš lietų paleisti“. Yra ir meilės poezijos… Vilkaviškio literatų klubo „Seklyčia“ vadovė Janina Kurtinaitienė kalbėjo, kad jeigu Juozas būtų nenutapęs nei vienos akvarelės, iš medžio neišdrožęs nei vieno kūrinio, neparašęs nei vieno eilėraščio, išskyrus „Kam laiškai, kam laiškai, kam laiškai, / Jie nuvyto kaip rudenio gėlės. / Jeigu tu jau manęs nelankai, / Jei takai į tą pusę sužėlė“, ir už jį vieną jam lenktųsi visos Suvalkijos moterys.

Tą vakarą J.Šalčiūną supo daug žmonių. Jam artimų, jį pažįstančių, suprantančių ir vertinančių jo kūrybą. Šįkart nematėme Juozo šiltų akvarelių ar medžio darbų ekspozicijos, gėrėjomės tik eilėraščių skambesiu. Bartninkietis ne itin dažnai atveria savo kūrybos lobius, nėra linkęs reklamuoti savo darbų. Bet, kaip buvo kalbama vakaro metu, kūryboje ėjimas nušvitimo link visada yra vienišojo kelias.

Prieš dešimtmetį nedideliu tiražu buvo pasirodžiusi maža J.Šalčiūno kūrybos knygelė „Vėlyva brydė“. Dabar jam buvo linkėta, kad vakaro metu skambėję eilėraščiai sugultų į didelę gražią knygą.

Juozas ŠALČIŪNAS

RUDENĖJANT