Jubiliejus pro dešimtmečio šydą ir džiaugsmo ašaras

– Kai atsisukusi pamačiau, kiek žmonių susirinko bažnyčioje minint mūsų dešimtmečio
jubiliejų, pasijutau lyg devintame danguje, – virpėjo „Atjautos“ vadovės Irenos Bacevičienės balsas.

Rūpesčiai nublanko

Ir tikrai, jaudulio, pagarbos, gėlių, gražių linkėjimų bei džiaugsmo pro ašaras būta visą
dieną. Nuostabi šventė Neįgaliųjų draugijos Kybartų grupės „Atjauta“ aktyvui atpirko
visas bemieges naktis, organizavimo rūpesčius ir prailgusias darbo dienas. Į Kybartų
kultūros centrą priplūdo tiek žmonių, kad jie sunkiai tilpo salėje, o gėlių gėlių… Jų jūroje
atvykę svečiai paskandino nuo pat susikūrimo „Atjautai“ vadovaujančią I.Bacevičienę.

Pravirkdė visus

Jautrią vadovę ir susirinkusiųjų širdis pravirkdžiusius žodžius išsakė Vilkaviškio
rajono savivaldybės meras Algirdas Bagušinskas, Seimo nariui Algirdui Butkevičiui
atstovavęs Algirdas Neiberka, Kybartų seniūno padėjėjas Jaronimas Janulaitis, Socialinės paramos skyriaus ir bendruomenės atstovai. „Atjautai“ padėjusiems žmonėms –
Valerijai Lapinskienei, Birutei Misiukevičienei, Marijai Dabrišienei, Emilijai Guntorienei,
Konstancijai Brovkienei, Joanai Frolovai – buvo įteiktos Savivaldybės padėkos.

Šildė dėmesys

Po sveikinimų scenoje pasirodė ne tik savo koncertą parengę neįgaliųjų kolektyvai. Už
simbolinę pinigų sumą, dovanotą A.Butkevičiaus labdaros ir paramos fondo, tokia proga
sutiko padainuoti pusbroliai Aliukai ir pusseserė Silvija.

Dar ilgai po šventės susirinkę „Atjautos“ nariai gyveno šiltais prisiminimais, džiaugėsi dėmesiu ir supratimu.

Kukli įkūrėja

Kad „Atjauta“ susikūrė pati, sakyti būtų neteisinga. Prieš dešimtį metų ji atsirado tik
Irenos Bacevičienės pastangomis. Moteris lankėsi kiekvienoje gatvėje, kur gyvena neįgalūs žmonės, kvietė juos burtis draugėn ir padėti vienas kitam. Sužinoję kybartiečiai patys
ėmė ieškoti Irenos.

Porą metų neįgalieji rinkosi jos bute. Vėliau buvo išprašytos patalpos, kuriose jie
susirenka ir šiandien. Tiesa, dabar jos daug didesnės ir gražesnės. Per tiek metų „Atjauta“
įsigijo begalę užjaučiančių draugų, kurie norėjo ir sugebėjo padėti. Mat čia neatstumiama nė viena pagalbą siūlanti ranka, vertinama kiekviena dovanota smulkmena.

Grupė dirba sėkmingai

Dabar „Atjautoje“ – 436 nariai. Tai didžiausia ir sėkmingiausiai veikianti neįgaliųjų
grupė iš dvylikos rajone esančių.

– Dirbame, krutame, visi, regis, stengiasi mums padėti, – šypsojosi I.Bacevičienė.
Šiandien „Atjautos“ patalpose nuolat pilna žmonių. Neįgalieji čia ateina išsiprausti
po dušu, čia išskalbiami jų rūbai, suteikiamos masažo paslaugos. Labdaros valgykloje taip
pat nuolatinis judėjimas. Tai, ką čia gauna, žmonės vertina. Gal ne visi, bet nepatenkintų
juk yra visur.

Išėjusiųjų metraštis

Irena visada susigraudina prisiminusi savo išėjusius bendražygius. 163 žmonių nebėra
tarp gyvųjų, tarp jų – ir buvusios draugijos narės Sigutės. Tai iš jos lūpų pirmąkart
nuskambėjo žodis „atjauta“ ir prigijo kaip grupės pavadinimas.

Jau seniai vadovė veda grupės narių metraštį, kad ir po daugelio metų atėję narių
vaikai ar anūkai žinotų, jog jų tėvai čia buvo, pavartytų išsaugotas nuotraukas, suprastų
neįgaliųjų veiklos prasmę.

Džiaugiasi bendraudami

Rudenį patalpose darosi ankšta, mat ilgais vakarais, kai nėra darbų darže, neįgalieji
mėgsta susirinkti, pasišnekėti, moterys mezga, siuva, siuvinėja. Čia galima paskaityti ir
bibliotekėlėje sukauptų knygų. Tarp savų ir didžiausias ligonis pasijunta geriau, nes žino,
kad čia bus suprastas…

I.Bacevičienė sakė, kad jau antrą kartą su savo grupe buvo grybauti. Pirmąjį kartą
transportą skyrė Vilkaviškio neįgaliųjų draugija (vad. Valė Jasionienė), vėliau padėjo
rėmėjai. Kybartiečiai buvo nukakę net į Varėnos miškus, kur, anot jų, baravykus su
dalgiu galima pjauti. Grybingas vietas jiems parodė viena narė, kuri anksčiau gyveno
Varėnoje.

Jaučiasi pavargusi

– Tikrai smagu ir širdžiai ramu žvelgiant į nugyventus metus bei nuveiktus darbus, –
sakė I.Bacevičienė. – Jau netrūksta beveik nieko, jei Dievulis duos, ir toliau taip
gyvensime – paremiami, paglostomi, paguodžiami.

Tik Irenai vis neduoda ramybės viena mintis – kur rasti pamainą sau. Mat ji sako jau
pavargusi ir norinti pailsėti…

Pakeisti sunku

Pasak kybartiečių, Ireną pakeisti reikėtų tokio žmogaus, kuris ne tik trykštų begaliniu
veiklumu, energija, bet ir būtų nuoširdus, atjaučiantis ir turėtų tokią pat jautrią sielą.
Kitaip „Atjauta“ gali ir neišlikti, mat neįgalieji – jautrūs žmonės.

O kol kas dar galima per daug nesijaudinti. Irena Bacevičienė dar pilna jėgų ir idėjų, ne
jos būdui sėdėti ant suoliuko užsirišus skarelę ir nieko neveikti. Duok, Dieve, šios moters
vadovaujamai „Atjautai“ sulaukti dar ne vieno jubiliejaus.

Goda PAUKŠTYTĖ