Turguje prekių kainas reguliuoja gamtos kaprizai

Civilizacijos išlepintiems žmonėms vis dažniau nepatinka gamtos iškrečiami siurprizai. Tai žiemos per šaltos, tai vasaros per karštos… Žmonių darbus ir nervus gadina
sausros bei liūtys.

Miestiečiams tai gal ne taip aktualu, jų gyvenimo ritmas, jų materialinė padėtis nėra
taip tiesiogiai priklausomi nuo gamtos kaprizų kaip kaimo žmogaus. O žemdirbys bet ką
dirbdamas vis žvilgčioja į dangų. Jo darbo rezultatai, jo gyvenimo kokybė iš dalies
priklauso ir nuo dangaus malonės. Norint tuo įsitikinti, nebūtina važinėti po kaimo
laukus – pakanka užsukti į turgų.

Turguje kaip lakmuso popierėlyje išryškėja daugelis žemdirbių gyvenimo pokyčių,
matosi jų darbo rezultatai. Šios vasaros sausra padarė savo piktą darbą. Jeigu jau dzūkai
bėdoja dėl menko grybų derlius, tai ką mums, suvalkiečiams, kalbėti. Nors „Santaka“ rašė,
kad Stirniškių pamiškės gyventojai džiaugiasi grybų derliumi, bet tie laimingieji gal turi
savas, pašaliniam nežinomas grybų plantacijas. Skersai išilgai išmaišęs savo vaikystės
pušyną, kurį pažįstu kaip savo nuosavą kiemą, tesuradau porą saujų mažų rudgalvių ir
alksnagrybių. Ne ką daugiau pešėme ir Jankų miškuose. Tad ir Vilkaviškio turguje
praėjusį šeštadienį vėluojantiems pirkėjams grybų nebeliko. Nors už 1 l baravykų
pardavėjai prašė 9 Lt, o už voveraičių – 7 Lt, pirkėjai beveik nesiderėjo ir mokėjo, kiek
prašoma. Smulkios bruknių uogos kainavo po 6 Lt už litrą.

Bet bitės per sausrą netinginiavo ir prinešė į savo namelius pilnus korius kvapnaus
aukso. Medaus pardavėjai išpilstė jį pagal rūšį į skirtingus indelius: čia – pirmo nešimo,
čia – liepų ar rudeninis… Ir prašė už vaistingą medų, surinktą Lankupkos ar Norvydų
kaimų pamiškėse, tikrai nedaug – tik 6 Lt už pusės litro stiklainį.

O grūdai ir bulvės šią žiemą tikriausiai bus brangūs. Juk derlius, kaip skelbia
respublikinė spauda, nesiekia nė pusės to, kiek surinkdavo kitais metais. Tad ir neskuba
žemdirbiai vežti į turgų. Nežino, kiek tiksliai surinks, ar pakaks savo ūkio poreikiams.
Atvežusieji vieną kitą maišą grūdų už kviečius prašė 20 Lt, už kvietrugius – 19 Lt.

Pirkėjams nėra kada derėtis, nes kaip mat neliks ir tų. Bulvės dar maišais nepardavinėjamos ir jų kaina stabili: mažesnės – 0,80 Lt, didelės – 1,40 Lt už kilogramą.
Net vytelių pintinė bulvėms rinkti, ir ta nepigi – 9 Lt, o mažesnė, dekoratyvinė, vienu
stačiu šonu gėlėms sodinti ir sieną papuošti kainavo 13 Lt.

Mėsos gaminių prekystaliai tikrai netuštėja ir kainos atrodo „nesikandžioja“, išsilaiko
stabilios. Pirkėjai turi iš ko pasirinkti pagal savo skonį ir piniginės turinį. Šviežia
kiauliena po 8–9 Lt už kg, o rūkyti ploni lašinukai po 12 Lt, kumpis ir karbonadas po 16 Lt
už kg. Didelis pasirinkimas rūkytų dešrų: kaina 14,80–16,80 Lt už kg. Tačiau veršienos ant
prekystalių nė su žiburiu nerasi – neapsimoka pjauti jauną gyvulėlį. Ir jautienos nedaug,
tik smulkintos gabaliukais po 9 Lt už kg.

Bet ne tik į maisto produktus žvalgosi pirkėjai. Juos domina baldai, buitinė technika,
rūbai ir batai… Pasižiūrėjus, ką ir už kiek žmonės perka, galima susidaryti nuomonę, kad
mūsų gyvenimo kokybė pastaruoju metu gana pagerėjo. Nors retas pilietis tai garsiai ir
atvirai pripažins. Mums įprasta kuklintis, bėdoti.

Tad tik vienas kitas smalsesnis turgaus lankytojas ilgėliau užsižiūrėjo į antikvarinius
spalvoto metalo indus, žvakides, kitus buities reikmenis. Iš Vokietijos atvežti, labai
senoviškai atrodantys žalvario, vario ir cinko gaminiai tikrai ne originalūs – tokio metalo
ir tokio stiliaus darbai kainuotų kelis kartus brangiau. O už šiuos kalbus pardavėjas
teprašė palyginti nedaug: nedidelę žalvario ar cinko lėkštelę ar ąsotėlį galima buvo
įsigyti už 8-10 Lt, didesnę lėkštę ar ąsotį – už 20 Lt. Įmantraus darbo žvakidės,
žibintai, gongas, net suvenyrinis kardas medinėse makštyse atrodė kaip pagaminti prieš
šimtą metų, pajuodę nuo laiko ir oksidacijos. Tik kaina išduoda, kad visi šie daiktai
pagaminti mūsų dienomis. Tačiau tai nereiškia, kad jie neverti dėmesio ir tų dešimties ar
dvidešimties litų, prašomų už juos.

Pastebėjau ir daugiau įdomesnių buities rakandų, kurie gali savotiškai papuošti mūsų
namų interjerą. Pavyzdžiui, masyvus senoviškas muzikinių plokštelių grotuvas (gramofonas) su didžiule varine triūba. Pardavėjas atvirai pirkėjams aiškino, kad tai – tik žinomos
firmos gaminio tiksli kopija. Tačiau jo dabartinė vertė nemaža – 550 litų. Tikriausiai
atsiras senovės gerbėjas, kuris nepagailės už šį muzikinį aparatą prašomos sumos. Juk jis
išties to vertas.

Vilkaviškio turgus – ne Vilniaus Gariūnai, ne Marijampolės automobilių prekyvietė,
bet ir jame galima rasti gerų prekių, yra į ką pasižiūrėti. Tad ir eina šeštadieniais
žmonės į turgų šeimomis. Vieni iš reikalo, apsipirkti,kiti – pasižmonėti, iš tradicijos. Tai
kas, kad besibaigianti vasara ne tokia turtinga kaip kitais metais – galima pasidžiaugti
kad ir mažmožiu. Galima kiekvieną savaitgalį paversti mažute švente.

Vytas DRUNIS