Nefrologinių ligonių konferencija Vištytyje surengta pirmą kartą

Į „Viktorijos“ poilsiavietę buvo susirinkę Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos
„Gyvastis“ nariai. Vilkaviškio rajone tokia konferencija surengta pirmą kartą. Į šią,
pavadintą „Gyvenimas be savų inkstų“, buvo pakviestos dvi lektorės gydytojos iš Kauno
medicinos universiteto Nefrologijos klinikos. Gydytoja V.Petrauskienė aštuoniasdešimčiai susirinkusių ligonių aiškino apie lėtinio inkstų nepakankamumo komplikaciją –
kalcio ir fosforo apykaitos sutrikimą. E.Dalinkevičienė skaitė pranešimą apie imunosupresinį gydymą po inksto transplantacijos.

Rengia dažnai

Po paskaitos susirinkusieji daug klausinėjo apie jiems rūpimas problemas. Vėliau
atvykusieji iš visų nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ skyrių bendravo tarpusavyje,
dalijosi džiaugsmais ir vargais.

Vilkaviškio rajono nefrologinių ligonių draugijos pirmininkas Vitas Jablonskis visą
dieną rūpinosi organizaciniais reikalais, tad pabendrauti laiko turėjo mažai. Jis pasidžiaugė, kad draugiją remia rajono Savivaldybė, kad rajone pavyko užregistruoti nemažai organų donorų per tam skirtas akcijas.

Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Ugnė Šakūnienė sakė,
kad tokias konferencijas ir seminarus stengiamasi rengti kiek galima dažniau. Vieną
kartą per metus panašūs renginiai vyksta Vilniuje, Šiauliuose, kuriame nors pajūrio
mieste. Dažnai rengiami užsiėmimai vietiniuose skyriuose.

Ši konferencija turėjo vykti Birštone, bet dėl svarbių priežasčių buvo perkelta į
Vištytį. Asociacijos nariai stebėjosi, kad vilkaviškiečiai turi tokį nuostabų gamtos
kampelį ir komfortišką poilsiavietę su visomis tokiems susibūrimams reikalingomis
patalpomis.

Būry nevieniši

Šiuo metu asociacija turi padalinius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje
ir Vilkaviškyje. Nariai pagal išgales stengiasi kuo dažniau susitikti, pabendrauti, nes
depresijos riba – labai arti.

Neseniai buvęs sveikas žmogus staiga supranta, kad jau nebegali daryti to, kuo
užsiėmė anksčiau – gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Čia, tarp likimo draugų,
greičiau suprantama, kad galima gyventi ir taip. Pabendravę tarpusavyje inkstų ligomis
sergantys ligoniai supranta, kad tokie ne vieni, išmoksta susitaikyti su savo negalia.

Pasak U.Šakūnienės, amerikiečių gydytojų straipsniuose rašoma, kad ligonis, dažnai
susitinkantis su likimo draugais, gyvena kur kas ilgiau nei bendraujantis tik su sveikaisiais. Dializuojamieji ypač kenčia nuo bendravimo stokos, tam paprasčiausiai reikia laiko
ir sveikatos, dažnai nebelieka ir pinigų. Konferencijoms organizuoti asociacija rengia
projektus. Nors padengiamos ne visos išlaidos, bet ir tai – didelė parama.

Trūksta informacijos

U.Šakūnienė save vadina „veterane“, nes po transplantacijos gyvena jau 22 metus.
Pirmuosius šešerius jai tarnavo mamos inkstas, vėliau persodintas tėčio. Įrodyta, kad
persodinimui labiausiai tinka artimiausių giminaičių organai.

Pasak jaunos moters, atkritus dializių poreikiui, atsirado daugiau laiko, gyvenimas
sušvito kitomis spalvomis. Dabar ji vadovauja asociacijai, rengia susitikimus, ruošia
vasaros stovyklas neįgaliesiems ir pati jose dalyvauja.

Lietuvoje kasmet dvidešimčia procentų padaugėja žmonių su rimtais inkstų negalavimais. Tiek naujiems, tiek anksčiau apsirgusiems ligoniams labai trūksta informacijos apie
nepagydomą ligą, kuria jie serga. Jiems reikia žinių apie griežtą dietą, kurios turi laikytis,
apie skysčių ribojimą, nes daugelis ligonių visai neišskiria šlapimo – kiekvienas išgertas
gurkšnis lieka organizme.

Kviečia specialistus

Ligoniams trūksta informacijos ir apie pagrindines ligos komplikacijas, nes gydytojai
negali skirti pakankamai laiko ir kiekvienam paaiškinti. Be to, ne visi ir drįsta klausti.

Tokiose konferencijose kviečiami dalyvauti žymūs specialistai, su kuriais susitikti
nefrologiniai ligoniai gali nedažnai. Jų patarimų labiau paisoma, nes jie ligonių akyse –
didesni autoritetai.

Pasak susirinkusiųjų, jiems tokie renginiai labai naudingi. Po konferencijų ir seminarų
nefrologiniai ligoniai geriau atpažįsta pradinius komplikacijų simptomus, išmoksta geriau rūpintis sveikata.

Lietuvoje transplantacijų atliekama nedaug. Gydytojams sunku surasti tinkamus donorus. Nors medicinos mokslui stipriai pažengus į priekį ligoniai gyvena daug ilgiau, bet po
transplantacijos, anot U.Šakūnienės, užregistruota tik viena pagimdžiusi moteris. Susirgusioms jauname amžiuje, turėti palikuonių vis dar didelė rizika.

Goda PAUKŠTYTĖ