Linksmi jubiliatai žada švęsti ir briliantines vestuves

Eglė KVIESULAITIENĖ

Kybartiečių Onos ir Juozo Raulynų bute dar nenuvytusios jų deimantinių vestuvių
proga dovanotos puokštės. 60 metų drauge nugyvenę žmonės kuklinasi, jog esą paprasti,
eiliniai. Tad buvo labai nustebę, kai jubiliejaus proga jų pasveikinti atvyko seniūnas su
svita, o dabar dar ir žurnalistai. Tačiau linksma, energinga Onutė pripažįsta, kad iš jų
giminių ar pažįstamų tokio jubiliejaus dar nesulaukė niekas.

Puiki šventė

– Smagus buvo balius, – deimantinių vestuvių šventę trumpai apibūdino žilagalvis
„jaunikis“ Juozas.

Jubiliatai iškilmes nutarė rengti kavinėje, nes visi 55 svečiai, tarp kurių tik vaikai ir
anūkai su šeimomis bei proanūkiai, namuose niekaip nebūtų tilpę.

– Smagiausia, kai susirenka savi, – nuolat aplankančiais vaikais ir anūkais džiaugėsi
Onutė. – Bet jiems mūsų bute net ant sofos atlošo tenka sėstis – niekaip nesutelpa per
gimtadienius ar vardines.

– Maniškė dar ir šokt buvo susiruošusi, gerai, kad sudraudžiau, – vis dar apie puotą
pasakojo 84-erių Juozas. – Juk jai koją skauda – bet vis dar jauna nori būti.

Mama nepritarė

Tikrosios, prieš šešiasdešimtmetį švęstos vestuvės buvo taip pat labai linksmos. Nors
vyko pokaryje, kai trūko maisto, o jauna pora nieko neturėjo, Raulynai tą dieną prisimena kaip labai šviesią. Kaimynų kumeliukas tada susilaužė koją, tad jis buvo paskirtas
vestuvių puotai.

– Buvo visokių kepsnių, netikro zuikio, vyniotinių, – pamena Onutė. – Tik duonelės ant
stalo labai trūko…

Prieš šešiasdešimt metų šešiolikmetę Onutę, susižavėjusią septyneriais metais vyresniu Juozu, mama bandė atkalbėti. Toje pačioje gatvėje, Vilkaviškyje, gyvenęs J.Raulynas
buvo neseniai grįžęs iš fronto. Sunkiai sužeistą kareivį tuomet demobilizavo. Onutės
mamai atrodė, jog jaunuolis invalidas, tad duktė turėsianti viso gyvenimo vargą. Bet
šešiolikmetei atkalbinėjimai buvo nė motais. Keliskart šokiuose pabendravusi ir pamerginta suaugusio vaikino ji įsimylėjo. Dar dabar pamena tada parašytą eilėraštį, gimusį
iš gilaus jausmo.

Iš meilės gimė vaikai

Juozas su užsidegimu pasakoja, jog šokiuose pamatyta Onutė jam atrodė tarsi saulytė.

Buvo liekna, tamsiaplaukė, linksma. O dėl sužalojimo fronte jis jokių trūkumų nejuto –
galėjo dirbti, jauną žmoną ant rankų nešioti. Tik gilūs randai kojoje tai primena ir dabar.

– Tada buvau ne juokais išsigandęs, – su humoru apie karo laikų siaubą pasakojo
Juozas. – Man sužalojo kirkšnį, todėl lauko ligoninėje po operacijos iškart paklausiau,
kaip bus su vyriškais reikalais. Chirurgas nuramino, kad dar galėsiu pasiausti.

Raulynai prisiminė, jog iš Onutės mamos kraičiui gavo patalynės, bet neturėjo nei
lovos, nei indų, nei šaukštų ar šakučių. Vokišką lovą Juozas parvilko iš apkasų. Labai
graži buvo, gryno ąžuolo, su ornamentais.

– Joje iš didelės meilės užgimė visi mūsų vaikai, – linksmai pasakojo Onutė. – Irena gimė
1948-aisiais, po metų Vincukas, dar po metų Juozukas. Pametinukai taip pat ir Stasys su
Broniumi. Šeštą turėjome dukrelę, bet ji mirė tesulaukusi trijų mėnesių.

Gausi šeimyna

Dukrelės mirtis – skaudžiausias prisiminimas iš viso bendro gyvenimo. Juozas, nujausdamas, kad mergaitė tuoj užges, žmonai liepė eiti pailsėti. Pats ir užspaudė jaunėlei akis.
Po šios netekties pora daugiau vaikų nebeturėjo.

Kiti vaikai užaugo sveiki ir padovanojo keturiolika anūkų, o šie – dvylika proanūkių.
Raulynai labai mylėjo savo vaikus, nors juos auginti buvo labai nelengva. Pokaryje
nebuvo ką valgyti, gausiai šeimai tekdavo badauti, daug ko trūko. Tačiau viskas užsimiršo, o dabar, kai iš visų Lietuvos kraštų suvažiuoja vaikai ir vaikaičiai, rodos, dėl jų viską
galėtų iškęsti.

– Beveik nebūna dienos, kad kuris neužsuktų. Tai močiutės pietų paskanauti, ar ką
atveža, kartais šiaip pašnekėti. O telefonas tai ištisai skamba, – savo šeimos atžalynu
džiaugėsi Onutė.

Būta ir vėjų

Paklausta, ar jaunystėje niekada nebuvo taip, kad pasigailėtų dėl didelės šeimynos,
moteris papurto galvą. Tik Juozas išduoda, kad dar sovietų laikais, kai Konge vyko karas,
valdžia agitavo globoti žuvusiųjų vaikus. Nors Raulynai gyveno vargingai, Onutė tada
vyrui pasiūlė priimti našlaitį iš svetimos šalies.

Ilgą bendrą gyvenimą Onutė apibūdina trumpai: audrų nebuvo, bet vėjų pasitaikė.
Sunkesnę gyvenimo minutę moteris liūdesį išliedavo eilėse. Dabar vyrui kartais paskaito kelių dešimčių metų senumo eilėraščius. Turi ir anekdotų sąsiuvinį, ir receptų. Mat
šeimininkauti ėjo į vestuves, krikštynas, jubiliejus, daug metų dirbo virėja, turėjo šeštą
kategoriją. Ne vienu karo veterano medaliu apdovanotas Juozas niekad darbo nevengė,
ilgai dirbo statybininku.

Laisvalaikiu bendrauja

Laisvalaikiu Onutė labai mėgsta spręsti kryžiažodžius, o Juozą šis žmonos užsiėmimas nervina.

– Tik kai apie šautuvus paklausiu ir jo atsakymas tinka, labai apsidžiaugia, – juokėsi
žilagalvė žmona.

Juozas labiau mėgsta žiūrėti televizorių ir bendrauti su kaimynais.

– Name gyvena šešios našlės ir dvi gyvanašlės, – postringavo Juozas. – Kai prisėdu
kieme ant suoliuko, iškart kelios moteriškės pašnekėt ateina. Todėl mane žmona taip ir
saugo, myli.

Atsisveikinimui papasakoję po kelis anekdotus, Raulynai linksmai kvietė atvykti po
dešimtmečio – kai švęs briliantines vestuves.