Pamąstymai apie tiesioginius savivaldybių merų rinkimus

Savivaldybių tarybų rinkimų data nenumaldomai artėja, ir lieka vis mažiau laiko
išsamiai išnagrinėti rinkimų naujoves, giliau suvokti bei apibrėžti savivaldybių institucijų funkcijas bei galias.

Be abejo, svarbiausias ir sudėtingiausias klausimas įstatymų leidėjui – kaip protingai
nustatyti tiesiogiai išrinktų savivaldybės mero ir savivaldybės tarybos kompetenciją bei
įstatymuose neužprogramuoti šių dviejų institucijų konflikto. Tačiau dar neatsakyta ir į
kitus klausimus: ar tiesioginiai merų rinkimai nesusilpnintų politinių partijų; ar tai
nepadidintų galimybės į valdžią ateiti populistams; ar nesudarytų sąlygų oligarchinėms
tendencijoms ir korupcijai savivaldybėse įsigalėti? Pagaliau, ar tiesioginiai merų rinkimai neprieštarautų Europos vietos savivaldos chartijos nuostatoms?

Lyja ne tik Lietuvoje

Įvedę Lietuvoje tiesioginius merų rinkimus, Amerikos neatrastume. Miestų vadovai
tiesiogiai renkami kai kuriose Vokietijos, Austrijos žemėse, Italijoje, Lenkijoje, Vengrijoje,
Slovakijoje, Kipre. Na, ir, žinoma, Amerikoje.

Europos vietos savivaldos chartiją yra pasirašiusi ir Lietuva (dar 1999 metais ją
ratifikavo Seimas), tačiau šio dokumento nuostatų taikymas yra gana liberalus.

Pati Chartija byloja, kad vietos savivaldos teisę turi tik tiesiogiai gyventojų išrinktos
tarybos (susirinkimai), kurios gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus.
Tačiau kiekviena šalis gali laisvai pasirinkti, kokius Chartijos įsipareigojimus konkrečiame laikotarpyje ji įgyvendina.

Taigi mūsų šalies parlamentas gali priimti reikiamą Konstitucijos pataisą ir atitinkamus teisės aktus, įgalinančius pačius gyventojus demokratiškai išrinkti miestų bei rajonų
vadovus.

Ko bijo partijos?

Nereikia būti politologu, kad žinotum, jog vienas svarbiausių demokratinės visuomenės pamatų yra daugiapartinė sistema. Tai ką gi bendro turi tiesioginiai merų rinkimai ir
nuogąstavimai dėl partijų galimo susilpnėjimo?

Viena iš baimių, kurią išsako, pavyzdžiui, Lietuvos krikščionys demokratai, yra ta, jog
įvedus tiesioginius merų rinkimus būtų suduotas stiprus smūgis politinėms partijoms.

Manau, kad toks nerimas yra tik iš dalies pagrįstas. Žinoma, jeigu rinkimų įstatymas
numatys, kad kandidatus savivaldybės vadovo pareigoms užimti galės kelti alaus mėgėjų
klubai ar nekaltųjų mergelių draugijos, tuomet mes neišvengsime svilėsių blynų keptuvėje.

Todėl privalome suvokti, kad demokratinėje visuomenėje indulgenciją kandidatuoti į
tokias atsakingas politines pareigas turėtų suteikti tik Teisingumo ministerijoje įregistruotos politinės partijos arba patys piliečiai.

Siekiant išvengti nesusipratimų ir chaoso rinkėjų galvose, piliečių iniciatyva iškelti
vieną ar kitą kandidatą galėtų būti išreiškiama, sakykim, vieno dešimtadalio savivaldybės gyventojų, turinčių teisę dalyvauti savivaldos rinkimuose, parašais (beje, tokia norma
jau įteisinta Vietos savivaldos įstatyme, reglamentuojant gyventojų apklausos paskelbimo iniciatyvos teisę). Tai reikštų, kad, pavyzdžiui, Vilkaviškio rajone iškelti kandidatą į
merus, be partijų, galėtų ir 4 tūkstančiai gyventojų, turinčių teisę rinkti Vilkaviškio
rajono savivaldybės tarybą.

Ar tai nedemokratiška? Gal tai kelia pavojų kuriai nors politinei partijai? Žinoma, jei
visa partija telpa lifte…… Tačiau rimtoms politinėms organizacijoms tai išeitų tik į
naudą. Juk tikras karys negali bijoti mūšio. Kodėl partija turėtų privengti varžybų su kitų
partijų ar gyventojų iškeltais kandidatais? Juk nereikia įrodinėti, kad politiškai bręsti ir
stiprėti gali tik mūšiuose, t.y. rinkimuose, dalyvaujančios partijos bei jų iškelti kandidatai.

Būtent tiesioginiai savivaldybių merų rinkimai paskatintų ir sudarytų kur kas geresnes sąlygas atsirasti ir bręsti vietos bendruomenių tikriesiems lyderiams.

Dėl vietos po saule

Jaučiu, kaip guvaus skaitytojo galvoje jau kirba klausimas: o kaipgi kartu galės
produktyviai dirbti iš įvairių politinių partijų atstovų susidedanti taryba ir nepartinis
arba priklausantis kuriai nors partijai, tačiau staiga po rinkimų „nepriklausomu“ tapęs
savivaldybės meras? Ar nesipeš, ar pastovūs prieštaravimai ir ginčai netrukdys spręsti
gyventojų problemas? Tai rimtas klausimas ir atsakymo į jį pamėginsime paieškoti kiek
vėliau. Tačiau kai ką norėčiau pareikšti avansu.

Jeigu reikėtų rinktis įtemptas ir alinančias vietos politikų diskusijas, derybas bei ginčus
(žinoma, čia nekalbame apie negeranoriškumo ar piktavališkumo atvejus) ar uolų partinį paklusnumą, nedvejodamas balsuočiau už pirmąjį variantą. O dėl to, kad savivaldybės tarybos narių ir mero minties varžybos dėl geresnių būdų spręsti savivaldybės
gyventojų problemas vyktų korektiškai ir produktyviai, pirmiausiai įstatyme turi būti
konkrečiai reglamentuota ir įteisinta gyventojų tiesiogiai išrinktų abiejų institucijų
(tarybos ir mero) kompetencija, laiduojanti pakankamą kiekvienos jų savarankiškumą,
veiklos laisvę, sveiką konkurenciją bei savikontrolės mechanizmą.

Nori nenori čia iškyla senas kaip pasaulis klausimas: o kas gi iš jų – meras ar taryba –
vis dėlto bus pirmas, t.y. svarbesnis, stipresnis. Ta proga norėčiau retoriškai paklausti: kas
yra svarbesnis, pavyzdžiui, futbolo komandoje – treneris ar žaidėjai?

Visada sunku ginčytis su tais, kurie, besiremdami totalitarizmo ar autokratijos
dogmomis, gina asmenybės svarbą visuomenės valdymo procese. Tačiau verta matyti ir
demokratijos privalumus, pavyzdžiui, kolektyvinės minties jėgą. Juk ne be reikalo liaudies
išmintis byloja: „Viena galva gerai, tačiau dvi dar geriau…“ Sunku įsivaizduoti šiuolaikinę vadybą (nesvarbu – versle ar viešajame sektoriuje), vis dar besiremiančią tik vieno
individo proto galiomis bei asmeniniais sprendimais. Todėl ir vietos savivaldoje turėtume
įtvirtinti produktyvią veiklą laiduojančias žaidimo taisykles, kad ir komandos trenerio,
ir visų žaidėjų pastangos būtų nukreiptos geriausiam rezultatui siekti.

Dėl ko kyla karai?

Jau nuo seno nesantaika tarp žmonių kildavo dėl žemės, turto ir pinigų. Taigi ir
savivaldybėse didžiausios diskusijos užverda svarstant biudžetą, turto bei žemės disponavimo klausimus. Todėl nustatant tarybos ir mero įgaliojimus daugiausiai ginčų gali kilti
būtent šiais klausimais. JAV įstatymai garsėja tuo, kad yra įtvirtinę atskirose valstijose
tiek stipraus, tiek silpno mero institucijas. Europos valstybėse, ypač pastaruoju laikotarpiu, vyrauja tendencijos siekti teisės aktuose įtvirtinti tokį mechanizmą, kad tiesioginiuose rinkimuose išrinktas savivaldybės vadovas būtų labiau priverstas veikti kolegialiai, t.y.
tartis su gyventojų išrinkta taryba. Manyčiau, kad ir Lietuvoje tokiai savivaldos institucijų sąveikos sistemai reikėtų pritarti. Kaip ir jau nuskambėjusiam pasiūlymui įteisinti
tiesiogiai išrinkto mero veto teisę, tuo bandant sukurti tam tikrą abiejų institucijų
veikimo atsvarų mechanizmą.

Sakykime, savivaldybės taryba patvirtina metų biudžetą, sudaro privatizuotinų objektų sąrašą ar priima kitą svarbų sprendimą. Tačiau meras, turėdamas svarius motyvus ir
argumentus, vetuoja tarybos sprendimą. Tada tarybai, norint patvirtinti savo anksčiau
išsakytą poziciją, reikėtų surinkti jau ne daugiau kaip pusės, o, pavyzdžiui, dviejų
trečdalių tarybos narių balsų daugumą. Taip būtų sudaromos juridinės prielaidos gimti
rimtoms alternatyvioms idėjoms, būtent tokio kompromiso būdu galėtų būti įgyvendinamos tiek į tarybą patekusių partijų, tiek gyventojų išrinkto mero geriausios rinkimų
programų nuostatos. Be abejo, tai pareikalautų kur kas daugiau kantrybės, laiko ir
diplomatinių gebėjimų įrodyti savo siūlomo projekto minties privalumus. Tačiau tik
konkurencinėje įvairių idėjų kovoje galimi proveržiai, užtikrinantys savivaldybių bendruomenių gyvenimo gerėjimą.

Apie korupciją, populizmą ir kitus baubus

Politologo Lauro Bielinio, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovo
Ryčio Juozapavičiaus bei kai kurių politikų nuomone, tiesioginiai merų rinkimai būtų
naudingi korumpuotam šalies elitui, nes supaprastintų valdžios kontrolę – renkant merus
tiesiogiai rėmėjams pakaktų nupirkti viešųjų ryšių kampanijas tinkamiems kandidatams.

„Įteisinus tiesioginius merų rinkimus, gali plėtotis oligarchinės tendencijos“, – nuogąstauja Seimo narys Jurgis Razma.

Manau, kad tokios abejonės turi labai nedidelį pagrindą. Šie reiškiniai labiau pavojingi valstybės mastu, kai rinkėjai, balsuodami Seimo rinkimuose, negali gerai pažinti
populistinių partijų vadų ar kitų tautos pranašų. Juk, vykstant savivaldos rinkimams
kandidatai paprastai būna gerai pažįstami vietos bendruomenėse. Penkiolikos metų
įvairių rinkimų ir pasirinkimų maratonas mūsų šalies gyventojams davė daug gerų
pamokų, ir šiandien, jei ir galime kuo nepasitikėti, tai tik ne rinkėjais. Antra vertus, jei
pretendentai į valstybės valdžios mandatus gali populistiškai gundyti žmones pensijų ar
algų nerealiu didinimu, tai savivaldos rinkimuose kandidatai gali nebent žadėti nutiesti
gatves ar suremontuoti mokyklas. Tai yra pragmatiškai pasveriami bei pamatuojami
pažadai, kuriuos nesunkiai gali vertinti bet kuris rinkėjas, dabar jau nesunkiai atskiriantis valstybės ir savivaldybių kompetenciją.

Neabejoju, kad tiesiogiai gyventojų išrinktas meras būtų labiau atsparesnis pinigų
įtakos ir populizmo grėsmėms, nei pačios tarybos išrinktas (o dažniausiai tiesiog paskirtas eiti pareigas) meras. Dabartinė rinkimų sistema kartais beveik neįpareigoja mero
įtemptai dirbti visą jam numatytą kadenciją. Paprasčiausiai prieš kitus rinkimus jis gali
perbėgti į didžiausius reitingus turinčią partiją ir taip vėl užsitikrinti mero kėdę.

Taigi, jei bijai vilko, geriau į mišką neiti. Tačiau manau, kad abejojančius dėl
tiesioginių merų rinkimų galima nuraminti: iš tikrųjų tokie rinkimai automatiškai visų
savivaldos problemų neišspręs, bet gali vietinę valdžią padaryti demokratiškesnę bei
efektyvesnę. O svarbiausias faktorius kaip visada yra rinkėjų rankose – tai jų atsakomybė.

Jei jie pasinaudos papildomomis galimybėmis daryti įtaką savivaldybių valdymo procesams, turėsime tiesiog geresnę savivaldą.

Dobilas KURTINAITIS

Alytaus miesto savivaldybės
tarybos narys,
buvęs kybartietis