Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kūryba

---

Po susitikimo Vilkaviškyje Jurgita Lieponė (kairėje) savo feisbuko paskyroje parašė, kad pusę renginio sėkmės lėmė jo moderatorė Ona Maksvytienė.

Autorės nuotr.

Vilkaviškyje viešėjusi žurnalistė, rašytoja, žygeivė Jurgita Lieponė į mūsų kraštą atvežė Kelio ir pingvinų istorijas. Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro organizuotame susitikime Jurgita pasakojo kelionių nuotykius bei viliasi, kad piligrimų maršrutai ves ir per mūsų rajoną.

Gydytojas ir psichologas

Susitikimą moderavusi mūsų rajono gidė Ona Maksvytienė J. Lieponės knygą „Kelias, pingvinai ir aš“ rekomendavo tiems, kurie vis dar nesiryžta panirti į literatūros pasaulį, nes būtent nuo tokių kūrinių reikėtų pradėti skaitytojo kelią. O tiems, kas mėgsta skaityti, ši knyga – atgaiva širdžiai, tapsianti psichologu, gydytoju, kunigu ir geriausiu gidu po Lietuvą, nes ji veda „Camino Lituano“ keliu.

Autorė pripažino, kad žmonės, perskaitę knygos pavadinimą, klausiamai pakelia akis: „Camino Lituano“ ir pingvinai? Vis dėlto už knygos pavadinimo idėją Jurgita dėkinga Jakiškių dvaro (Joniškio r.), priimančio piligrimus, savininkei Meilei. Tai ji papasakojo apie buvusiame dvarininkų tarnų pastate gyvenančią mažamokslę šeimyną, kuriai žodis „piligrimas“ – neaiškus ir sunkiai ištariamas, todėl jį nugirdę keliautojus pavadino... pingvinais. Šis šypseną keliantis pavadinimas Jakiškių dvaro apylinkėse tapo piligrimų sinonimu.

„Camino Lituano“ keliautojus nuo eilinių turistų vietiniai gyventojai puikiai atskiria, „nes pingvinai būna su kuprinėmis.“ Tačiau pati Jurgita pripažįsta, kad „pingvinai“ – ne iš piršto laužtas pavadinimas, nes per dieną įveikę kelias dešimtis kilometrų piligrimai būna taip nusikalę, kad vos pavelka kojas ir krypuoja kaip pingvinai.



Iš didžiosios raidės

J. Lieponė jau gal dešimtmetį priklauso žygeivių bendruomenei, tačiau keliauti „Camino Lituano“ pradėjo per pandemiją. Nauja patirtis išugdė didesnį atsakomybės jausmą, mat piligrimystėje esi atsakingas pats už save – ne taip, kaip organizuotuose žygiuose, kur pasitinka savanoriai su arbata ir užkandžiais, o pasiklydusius suranda policija.

– Įdomus jausmas apima, kai piligriminė kelionė atveda į miestą. Tu nesijauti miesto žmogumi, nes esi dulkinas, suprakaitavęs ir tarsi netinki prie miesto aplinkos, – pirmus savo įspūdžius, kai nuo Pakruojo ėjo iki Kėdainių, prisiminė J. Lieponė.

Autorė prisipažino, kad pradėjusi piligrimystę niekada negalvojo, jog iš jos vaikščiojimo gali gimti knyga. Tačiau kelionėse Jurgita sutiko tiek įdomių žmonių-grynuolių su tikromis, stipriomis gyvenimo istorijomis ir patirtimis, tad jomis tikrai buvo verta pasidalinti su kitais ir atsiverti pačiai.

– Su skaitytoju aš kalbuosi per žmonių istorijas ir Kelią, pasakodama, ką įdomaus jame galima aptikti bei pamatyti, – knygos gimimo aplinkybes dėstė Jurgita Lieponė, žodį „Kelias“ knygoje rašydama iš didžiosios raidės.



Meilės istorija

Knygoje Jurgita prisiminė kaimo parduotuvėlėje sutiktą Oną, kuri pavaišino piligrimus pigiu putojančiu vynu ir nepažįstamiesiems išsipasakojo, kad jau 20 metų nematė į užsienį išvykusio sūnaus, o didžiausias jos rūpestis – augantis svoris. Nes baisiausia tai, kad numirusi Ona gali netilpti į grabą.

Įdomi Jakiškių dvaro savininkės Meilės istorija. Kelerius metus vysčiusi koldūnų verslą vėliau jį pardavė ir už gautą milijoną litų įgijo griūvantį dvarą. Verslui visą laiką aukojusi moteris svajojo pagaliau nebedirbti ir įsivaizdavo save, apsivilkusią ilga suknele, lipančią puošniais dvaro laiptais.

Tačiau ilgos suknios ji taip ir neužsivilko, nes dvaras pareikalavo daug darbo ir surijo visus už verslą gautus pinigus. Kai Meilė jau norėjo nuleisti rankas, Jakiškių dvarą atrado menininkai ir autentika besižavintys žmonės. Taip statinys atgijo ir tapo traukos objektu jaunavedžiams, turistams ir, žinoma, piligrimams.

Jau vien ko verta knygoje aprašyta Meilės ir Jordano meilės istorija, kai ją, išsiskyrusią ir dvi dukreles auginančią trisdešimtmetę, pamilo septyniolikmetis vaikinas. Poros santykiai atlaikė visus išbandymus ir jie dabar kartu jau tris dešimtmečius.



Neįtikėtini likimai

Knygoje rasite ir Kelmės rajone, Vaiguvos miestelyje, gyvenančio Pijaus, kuris savo rankomis kieme pastatė tikrą bažnyčią, istoriją. Niekas netikėjo, kad vos 8 klasių išsilavinimą turintis smulkusis ūkininkas suręs didžiulį, 100 kv. metrų ploto statinį, su įspūdingais šventoriaus vartais, bokšteliais ir kryžiais, tradiciniu bažnytiniu interjeru, altoriumi. Giminaičiai atkalbinėjo, jog be projektų statoma bažnyčia bus šleiva, kreiva ir galiausiai nugrius, padarydama gėdą pačiam statytojui ir jo artimiesiems. Tačiau Pijus kritiką tuomet atrėmė kietu argumentu – sienos nebus kreivos, nes statydamas naudos... gulsčiuką. Pijus visada tikėjo, kad tas, kuris aukštybėse, padės įgyvendinti jo sumanymą.

J. Lieponei įspūdį paliko mokytojos Irenos, kuri sovietiniais laikais vaikus mokė iš Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“, gyvenimas. Už tokią veiklą ji su mažu vaiku buvo išmesta ne tik iš darbo, bet ir būsto. Tad inteligentė moteris buvo priversta įsidarbinti troleibuso vairuotoja.

Tačiau vėliau, prasidėjus atgimimui, Irenos likimas susiklostė neįtikėtinai – ji susipažino su žymiu astrologu ir perėmė jo patirtį. Tapusi astrologe Irena buvo kviečiama į įvairias pasaulio šalis ir pasitelkdama astrologiją padėdavo įmonių administracijoms atsirinkti tinkamus darbuotojus.



Bendravimo visraktis

J. Lieponė patikino, kad niekas žmonių taip nesuartina, kaip ilga kelionė pėsčiomis, kai nepažįstamiems, piligrimystei susibūrusiems keliautojams diena iš dienos tenka nakvoti bendroje patalpoje, kur vienas kitą atpažįsti iš knarkimo ar sumuštinių maišelio traškesio. Užsimezga labai artimas tarpusavio ryšys, net pažįstami žmonės kritinio pervargimo situacijose atsiskleidžia kitomis spalvomis, ir tai tampa bendravimo visrakčiu. Kelyje išsivalo mintys, prašviesėja galva, apsiverčia vertybės.

Jurgita prisipažįsta, kad pati iki piligrimystės buvo didelė vartotoja: mėgo naujus drabužius, dažnai keisdavo mobiliųjų telefonų modelius, buitinę techniką. Tačiau nuėjusi Kelią daiktus ji ėmė vertinti kitaip.

Šimtai „Camino Lituano“ kilometrų, vedančių nuo Žagarės iki Seinų Lenkijoje, nuo Svėdasų iki Pakruojo, Tauragės, Šiaulių ir susijungiantys su „Camino Latvia“, ne tik džiugina naujomis patirtimis, įdomiais dvasiniais ir turistiniais atradimais, bet ir keičia žmogaus gyvenimą. Todėl J. Lieponė sako, kad pradėti piligrimystę niekada nevėlu, kaip ir pabūti su savimi. Nors daugelis mano, kad piligrimystė siejama tik su tikėjimu, krikščionybei svarbių vietų lankymu, tačiau taip nėra – piligrimais gali tapti visi, kas nori leistis į Kelią, ką domina kultūra, istorija, menas, kam nesvetimas bendravimas, žmonių patirtys ir istorijos.

Mums ne tas pats

Į susitikimą su rašytoja susirinkę vilkaviškiečiai pasigedo „Camino Lituano“ atkarpos mūsų kraštuose. Juk mes taip pat turėtume, ką parodyti, papasakoti, o galbūt Suvalkijos istorijos sugultų į dar vieną J. Lieponės knygą. Tad Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro kolektyvas kvietė žvalgybines keliones rengiančią J. Lieponę atvykti ir į mūsų rajoną – sukurti dar vieną „Camino Lituano“ kelio atkarpą.

Tačiau tam reikia suburti vietinių piligrimų bendruomenę, savanorius, kurie padėtų išžvalgyti vietoves, surasti galimas piligrimų nakvynės, poilsio vietas. Ir susitikime buvę žygeiviai tai žadėjo atlikti. Juk, anot gidės Onos Maksvytienės, mums ne tas pats, kaip Vilkaviškio vardas skamba šalies kontekste.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---