|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Įdomu
|
|
|
Akvilinos Cicėnaitės romanas „Anglų kalbos žodynas“ – jau aštuntoji autorės išleista knyga.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos nuotr.
Australijoje gyvenančios rašytojos Akvilinos CICĖNAITĖS romanas „Anglų kalbos žodynas“ – mėginimas išversti neišverčiamus žodžius, susikurti žodyną, grįžti namo iš žemyno uždarytomis sienomis. Tai poetiškas, asmeniškas, o drauge drąsus, aštrus ir tiesus pasakojimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi – moterimi, partnere, drauge – šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vienu metu egzistuoja ir vidinės, ir išorinės sienos, tačiau mes sugebame gyventi taip, lyg jų nebūtų. Pakalbinome į gimtinę grįžusią rašytoją.
– Nuo ko prasidėjo jūsų knyga?
– Nuo pavadinimo „Anglų kalbos žodynas“. Supratau, kad noriu rašyti apie neišverčiamumą, tai, ką taip sunku išversti, kas lieka tarp žodžių, tarp eilučių, tarp sakinių. Apie tai, kad kartais mes mėginame kalbėtis, tačiau nesusikalbame. Ypač atsidūrę tarp skirtingų kalbų, skirtingų kultūrų. Mano rašymas prasidėjo iš nuotrupų, fragmentų, mažų istorijų. Tik vėliau, po metų, sugalvojau knygos veikėjų kelionę iš Sidnėjaus.
– Kaip išsirinkote anglų kalbos žodžius, kurie tapo skyrių pavadinimais? Buvo tokių, kuriuos girdėjau pirmą kartą...
– Kiekvienas žodis atsinešė savo istoriją. Kai kurie iš jų, jau žinojau, atsiras tekste nuo pat pradžių. Apie kai kuriuos teko ilgiau pagalvoti.
– Ar buvo žodis, kurio ir jūs buvote negirdėjusi?
– Rinkau žodžius, kuriuose matau prasmę, kurie atspindi mane pačią, tampa erdviais vidiniais kambariais. Man patiko žaisti su žodžiais, jais gėrėtis, atrasti juose asmeninių prasmių ir simbolių. Tačiau labiausiai rinkausi tuos, kurie galėjo atskleisti svarbiausią mano knygos temą. Apipyniau juos pasakojimais ir istorijomis, gal kai kurių tiesiogiai neišverčiau, juos paaiškino įspūdis, emocija.
– Rašote apie moterį ir vyrą. Jie keliauja kartu, bet jų istorijos skirtingos...
– Norėjau sugretinti dviejų išvykimų istorijas. Papasakoti, kaip gyvenimas toje pačioje šalyje gali iš esmės skirtis. Vienam šalis gali tapti laisve ir išsigelbėjimu, kitam – kalėjimu ar auksiniu narveliu. Man norėjosi pažvelgti į gilumines išvažiavimo priežastis. Kodėl vieni žmonės išvažiuoja, kiti lieka?
– Ar radote atsakymą?
– Atsakymus nešiojamės savo širdyje. Paprastai jie susideda iš daugybės sluoksnių ir atspalvių. Tačiau „Anglų kalbos žodynas“ ir nesiekia pateikti atsakymo, nebent gražiai suformuluoti klausimą.
– Ar ši knyga pasakoja jūsų pačios gyvenimą? Koks joje yra tikrovės ir vaizduotės santykis?
– Ant knygos viršelio užrašyta – romanas. Tas užrašas skaitytoją tarsi nukreipia į grožinę literatūrą, paaiškina, kad knyga – grožinės literatūros kūrinys, ne žodynas. Bet jei jau kalbame apie žanrą, vadinčiau jį autofikciniu romanu. O tai reiškia, kad knygos kūrėjas savo biografijos faktus derino su fikcija. Man fikcija svarbesnė už autobiografiškumą. Rašydama romaną, be abejo, rėmiausi savo patirtimis, tačiau mano tikslas buvo parašyti gerą tekstą, o ne autobiografiją, ne dienoraštį. Jeigu rašyčiau dienoraštį, jis tikrai būtų labai nuobodus.
– Sidnėjus, kuriame gyvenate, sakote, yra tarsi paauglys. Kokio amžiaus žmogui prilygintumėte Vilnių?
– Kai grįžtu į Vilnių ir po jį vaikštau, man atrodo, kad vaikštau muziejuje po atviru dangumi. Jaučiu kontrastą, kai lyginu jį su Sidnėjumi. Vilnius man – brandaus amžiaus žmogus, visko daug matęs, daug žinantis ir niekuo nesistebintis. Jam sunku įtikti.
– Savo knygoje daug kalbate apie ilgesį ir apie tai, kaip prisijaukinti svetimą miestą. Kiek laiko užtruko prisijaukinti Sidnėjų?
– Prisijaukinau jį tada, kai nustojau galvoti apie tai, kaip galėčiau jį prisijaukinti. Kai man pasidarė nebesvarbu, koks yra mano santykis su juo ir tai, ar jis išvis kada nors atidarys savo duris ir įsileis mane vidun. Kai tokių minčių neliko, pasidarė lengviau gyventi, o aš tapau miesto dalimi, prisijungiau prie žmonių, kuriems nerūpi, ką apie juos galvoja miestas. Sidnėjus – didžiulis, jame lengva ištirpti, susilieti, atrasti dalykus, kuriuos galėtum pamėgti. Negali jo, tokio didžiulio, prisijaukinti viso iškart, turi pajausti pamažu – po detalę, po parką, po suoliuką, gražų vaizdą paplūdimyje. Būna, žmonės vienoje miesto dalyje nugyvena visą gyvenimą ir nežino, kaip yra kitoje. Sidnėjuje egzistuoja daug Sidnėjų, kaip ir Australijų Australijoje. O Vilnius telpa mano delne.
– Koks iš žodžių – knygos skyrių – jums iš tiesų yra labai svarbus? Labiausiai jus apibūdina?
– Visi jie man gražūs, bet gražiausias – eternity (amžinybė). Nežinau, ar jis daug kalba apie mane, turbūt – nedaug, nes juk nieko nėra amžino.
– Dar vienas man įsiminęs žodis – solastalgija. Iš kur jis atkeliavo į jūsų žodyną?
– Tai gana naujas žodis. Jį sukūrė australų aplinkosaugos filosofas Glennas Albrechtas. Tai egzistencinė melancholija, patiriama stebint pokyčius, sukeltus globalios klimato kaitos; ilgesys namų, kai esi namie, bet tie namai – negrįžtamai pasikeitę. Australija – didelių ekstremalumų šalis, bet kokie pokyčiai čia ryškesni. Išgyvename artėjančius pokyčius, kurie neišvengiamai palies visą žmoniją.
– Pacituosiu dar vieną knygos vietą: „Esame karta, kuri regi pabaigos pradžią.“ Ar daug apie tai galvojate?
– Kokia ta pabaiga gali būti? Nebūtinai ištiks kataklizmai, pabaiga gali ateiti nepastebimai. Tad labai svarbu prisiminti, kad nesame amžini. Trapūs ir baigtiniai. Gal šis suvokimas mums padės tapti švelnesniems vienas kitam?
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Australijoje gyvenančios rašytojos Akvilinos CICĖNAITĖS romanas „Anglų kalbos žodynas“ – mėginimas išversti neišverčiamus žodžius, susikurti žodyną, grįžti namo iš žemyno uždarytomis sienomis. Tai poetiškas, asmeniškas, o drauge drąsus, aštrus ir tiesus pasakojimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi – moterimi, partnere, drauge – šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vienu metu egzistuoja ir vidinės, ir išorinės sienos, tačiau mes sugebame gyventi taip, lyg jų nebūtų. Pakalbinome į gimtinę grįžusią rašytoją. |
– Nuo pavadinimo „Anglų kalbos žodynas“. Supratau, kad noriu rašyti apie neišverčiamumą, tai, ką taip sunku išversti, kas lieka tarp žodžių, tarp eilučių, tarp sakinių. Apie tai, kad kartais mes mėginame kalbėtis, tačiau nesusikalbame. Ypač atsidūrę tarp skirtingų kalbų, skirtingų kultūrų. Mano rašymas prasidėjo iš nuotrupų, fragmentų, mažų istorijų. Tik vėliau, po metų, sugalvojau knygos veikėjų kelionę iš Sidnėjaus.
– Kiekvienas žodis atsinešė savo istoriją. Kai kurie iš jų, jau žinojau, atsiras tekste nuo pat pradžių. Apie kai kuriuos teko ilgiau pagalvoti.
– Rinkau žodžius, kuriuose matau prasmę, kurie atspindi mane pačią, tampa erdviais vidiniais kambariais. Man patiko žaisti su žodžiais, jais gėrėtis, atrasti juose asmeninių prasmių ir simbolių. Tačiau labiausiai rinkausi tuos, kurie galėjo atskleisti svarbiausią mano knygos temą. Apipyniau juos pasakojimais ir istorijomis, gal kai kurių tiesiogiai neišverčiau, juos paaiškino įspūdis, emocija.
– Norėjau sugretinti dviejų išvykimų istorijas. Papasakoti, kaip gyvenimas toje pačioje šalyje gali iš esmės skirtis. Vienam šalis gali tapti laisve ir išsigelbėjimu, kitam – kalėjimu ar auksiniu narveliu. Man norėjosi pažvelgti į gilumines išvažiavimo priežastis. Kodėl vieni žmonės išvažiuoja, kiti lieka?
– Atsakymus nešiojamės savo širdyje. Paprastai jie susideda iš daugybės sluoksnių ir atspalvių. Tačiau „Anglų kalbos žodynas“ ir nesiekia pateikti atsakymo, nebent gražiai suformuluoti klausimą.
– Ant knygos viršelio užrašyta – romanas. Tas užrašas skaitytoją tarsi nukreipia į grožinę literatūrą, paaiškina, kad knyga – grožinės literatūros kūrinys, ne žodynas. Bet jei jau kalbame apie žanrą, vadinčiau jį autofikciniu romanu. O tai reiškia, kad knygos kūrėjas savo biografijos faktus derino su fikcija. Man fikcija svarbesnė už autobiografiškumą. Rašydama romaną, be abejo, rėmiausi savo patirtimis, tačiau mano tikslas buvo parašyti gerą tekstą, o ne autobiografiją, ne dienoraštį. Jeigu rašyčiau dienoraštį, jis tikrai būtų labai nuobodus.
– Kai grįžtu į Vilnių ir po jį vaikštau, man atrodo, kad vaikštau muziejuje po atviru dangumi. Jaučiu kontrastą, kai lyginu jį su Sidnėjumi. Vilnius man – brandaus amžiaus žmogus, visko daug matęs, daug žinantis ir niekuo nesistebintis. Jam sunku įtikti.
– Prisijaukinau jį tada, kai nustojau galvoti apie tai, kaip galėčiau jį prisijaukinti. Kai man pasidarė nebesvarbu, koks yra mano santykis su juo ir tai, ar jis išvis kada nors atidarys savo duris ir įsileis mane vidun. Kai tokių minčių neliko, pasidarė lengviau gyventi, o aš tapau miesto dalimi, prisijungiau prie žmonių, kuriems nerūpi, ką apie juos galvoja miestas. Sidnėjus – didžiulis, jame lengva ištirpti, susilieti, atrasti dalykus, kuriuos galėtum pamėgti. Negali jo, tokio didžiulio, prisijaukinti viso iškart, turi pajausti pamažu – po detalę, po parką, po suoliuką, gražų vaizdą paplūdimyje. Būna, žmonės vienoje miesto dalyje nugyvena visą gyvenimą ir nežino, kaip yra kitoje. Sidnėjuje egzistuoja daug Sidnėjų, kaip ir Australijų Australijoje. O Vilnius telpa mano delne.
– Visi jie man gražūs, bet gražiausias – eternity (amžinybė). Nežinau, ar jis daug kalba apie mane, turbūt – nedaug, nes juk nieko nėra amžino.
– Tai gana naujas žodis. Jį sukūrė australų aplinkosaugos filosofas Glennas Albrechtas. Tai egzistencinė melancholija, patiriama stebint pokyčius, sukeltus globalios klimato kaitos; ilgesys namų, kai esi namie, bet tie namai – negrįžtamai pasikeitę. Australija – didelių ekstremalumų šalis, bet kokie pokyčiai čia ryškesni. Išgyvename artėjančius pokyčius, kurie neišvengiamai palies visą žmoniją.
– Kokia ta pabaiga gali būti? Nebūtinai ištiks kataklizmai, pabaiga gali ateiti nepastebimai. Tad labai svarbu prisiminti, kad nesame amžini. Trapūs ir baigtiniai. Gal šis suvokimas mums padės tapti švelnesniems vienas kitam?
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Publikuota: 2023-09-06 10:49:52
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|