|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-09-04 17:35
|
|
|
Plenero vadovas Svajūnas Armonas-Mileris (centre) ir dailininkas Jurijus Grigoravičius kultūros projektų vadovei Ritai Marcelionytei sakė besidžiaugiantys galimybe geriau pažinti Vilkaviškio kraštą.
Autorės nuotr.
Simona SIMANAVIČIENĖ
Mūsų krašte savaitę vyko pleneras „Sūduvių žemė: PA(si)likimai“. Jam pasibaigus profesionalių dailininkų grupės „Individualistai“ nariai vilkaviškiečiams pristatė per šį laiką nutapytus darbus, kuriuos įkvėpė viešnagė Petro Rimšos tėviškėje, įvairūs Vilkaviškio krašto kampeliai bei apsilankymas kaimyniniame Kudirkos Naumiestyje.
Sužavėjo Rimšynė
Vilkaviškio kultūros centro pirmame ir antrame aukštuose eksponuojami dvidešimt keturi dailininkų Jurijaus Grigorovičiaus, Anastasijos Berezos, Giedrės Riškutės, Arvydo Kašausko, Juozo Pranckevičiaus ir plenero vadovo Svajūno Armono-Milerio darbai. Pamatyti parodą ir išgirsti autorių pasakojimus į pristatymą susirinko būrys meno mylėtojų.
Plenerai ,,Sūduvių žemė“ vyksta kas antri metai nuo 2005-ųjų. Kaip sakė kultūros centro kultūros projektų vadovė Rita Marcelionytė, kaskart stengiamasi atrasti vis kitą temą ir pasikviesti kitus kūrėjus. Pirmajame plenere, kurio iniciatorė buvo iš Vilkaviškio kilusi menininkė Lilija Puipienė, kurta gimtinės tema, todėl įkvėpimo ieškota Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Salomėjos Nėries, Kazio Bradūno asmenybėse ir jų palikimuose.
Šį kartą mūsų svečiai dailininkai sekė žymių kraštiečių – daktaro Vinco Kudirkos bei skulptoriaus, grafiko ir medalisto Petro Rimšos – likimo vingius ir gvildeno tautiškumo temą. Jie lankėsi Naudžiuose ir Paežeriuose (Pilviškių sen.), taip pat Kudirkos Naumiestyje.
„Palikimai – tai šių visam kraštui svarbių žmonių kultūrinis palikimas mums, todėl mūsų pareiga jį įprasminti ir perduoti iš kartos į kartą. Pasilikimai – tai plenero dalyvių įspūdžiai, atgulę drobėse“, – kalbėjo renginio vedėja Daiva Kasulaitienė.
S. Armonas-Mileris dėkojo kultūros centrui už galimybę pažinti Vilkaviškio kraštą. Dailininkas spėjo, kad jo kolegos, taip kaip ir jis, labiausiai susižavėjo Rimšyne, kur žymaus skulptoriaus palikimas, kurį saugo jo dukterėčia Onutė Rimšaitė-Gilaitienė, tebealsuoja gyvybe.
„Nutapiau Onutės baltą katiną ir raudonas rožes, kurios kadaise žydėjo darželyje... Tepu, kaip moku. Tai antras mano pleneras čia, geri gandai apie jį nuaidėjo, todėl tikiu, kad duos Dievas ir ši tradicija tęsis, o mes vėl atbildėsime pasidžiaugti jūsų kraštu“, – kalbėjo plenero vadovas S. Armonas-Mileris.
Tiek dailininkai, tiek kultūros centro darbuotojai vieni kitiems negailėjo gražių žodžių. Įspūdžiais dalijosi ir kūrybinių dirbtuvių dalyvės, kurių darbai taip pat eksponuojami antrajame kultūros centro aukšte.
Sveikinimo žodį tarė Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemerė Daiva Riklienė bei vicemeras Joris Juškauskas, kurie dailininkams įteikė po knygą „Sugrįžimai... Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos“.
Susirinkusiesiems savo kūrinius renginyje dovanojo Vilkaviškio jaunimo pučiamųjų instrumentų orkestro koncertmeisteris Kęstutis Malskis.
Paroda Vilkaviškio kultūros centre veiks iki spalio 8 d. Projektą „Sūduvių žemė: PA(si)likimai“ remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilkaviškio rajono savivaldybė. Projekto organizatorius – Vilkaviškio kultūros centras.
Kudirka nepa(si)liko
A. Kašauskas, J. Pranckevičius ir S. Armonas-Mileris yra projekto senbuviai, kurie dalyvavo ir 2021 metų plenere. Tada buvo sekama užmarštin nugrimzdusiais mūsų krašte gyvenusių žydų, totorių pėdsakais, kultūra.
„Tada, kai prieš dvejus metus vyko pleneras, pamilome jūsų kraštą ir jo grožybes, tad šiemet pasistengėme dar labiau“, – kalbėjo tapytojas A. Kašauskas.
Kadangi šiemetiniame plenere buvo akcentuotos dvi asmenybės – P. Rimša ir V. Kudirka, kiekvienas menininkas drobėse perteikė savąjį pojūtį.
„Vincas Kudirka ir Petras Rimša – koks nevienodas šių dviejų, rodos, panašių, bet ir skirtingų asmenybių likimas. Net širdį suskausta: juk buvo ta 1990-ųjų banga, kai tikėjome, kad viskas po truputį atgims. Rimšynėje yra gyvybė – medžiai, krintantys obuoliai, sodas, šeimininkė. Šį įkvėpimą pagavo ir Juozas, ir Jura, ir aš. O kur Kudirka? Ir neužsikabinome nė vienas. Tėviškėje pasilikę ąžuolai gražūs, o namai – subjauroti“, – apgailestavo S. Armonas-Mileris.
A. Bereza įkvėpimą atrado Kudirkos Naumiesčio pastatuose. Dailininkė vaizdavo gyvenamuosius namus, kurie vakarėjant jai priminė gimtąsias vietas, todėl džiaugėsi, kad tiek kūrybinis procesas, tiek apsilankymas kaimyniniame miestelyje atnešė daug gerų emocijų.
„Pasirinkau vaizduoti tipiškus Lietuvos provincijos namus. Iš jų galima spręsti, kokie žmonės čia gyvena, koks jų charakteris, istorija“, – įspūdžiais dalijosi Anastasija Bereza.
Labai įdomų požiūrio kampą atrado tapytojas ir kino dailininkas Jurijus Grigorovičius. Dailininkas pasakojo, jog jam ypač svarbu pačiam pabūti tose vietose, kurias ketina vaizduoti drobėje. Aplankyti Vilkaviškio kraštą J. Grigorovičius planavo jau seniai, todėl džiaugėsi, kad likimas jam suteikė tokią galimybę.
„Čia yra daug svarbių istorinių objektų, sodybų, kurias būtina saugoti. Tai jūs ir darote. Manau, kai kursime kokį nors filmą, atvyksime čia dar kartą, nes turite įdomias bažnyčias, sodybas, žmones. Tikiuosi, kad aš čia dar būtinai sugrįšiu“, – kalbėjo dokumentinių filmų kūrėjas, dirbęs su lietuvių režisieriais Šarūnu Bartu, Audriumi Stoniu, Audriumi Juzėnu, šviesaus atminimo Mantu Kvedaravičiumi.
Artimos vietos
Tapytoja ir scenografė Giedrė Riškutė vaizdavo Vilkaviškio miesto sodą, jame esančią žaidimų aikštelę, altaną. Kolegės darbus pristatęs Svajūnas Armonas-Mileris akcentavo, kad ji, lyginant su kitais Lietuvos tapytojais, yra itin jautri spalvai, mėgsta abstrakcijas.
Buvimas Suvalkijoje buvo reikšmingas ir Juozui Pranckevičiui. Jo seneliai ir proseneliai palaidoti Keturvalakių kaimo kapinėse, todėl vos atvykęs į plenerą menininkas pirmiausia išskubėjo uždegti žvakelę ant artimųjų kapų.
„Mano tėvelis Juozas yra iš Mockabūdžių kaimo. Važiuoju per šį kraštą ir matau tuos vietovių pavadinimus, kuriuos jis minėdavo, – Liudvinavas, Gražiškiai, Virbalis – ir tai jaudina. Šiemet turiu labai daug plenerų, bet jaučiau pareigą vykti čia, nes tai mano tėviškė“, – jautriai kalbėjo dailininkas.
Nors J. Pranckevičius gimęs ir augęs Vilniuje, į Mockabūdžius atvykdavo gana dažnai. Dabar buvusią sodybvietę žymi tik vienas išlikęs medis.
„Atsimenu, kai būdamas šeštokas atvykau su tėvu aplankyti jo seserį. Ji man pažadėjo, kad jei mokysiuosi penketais, tai padovanos šveicarišką auksinį laikrodį. Kai įrodžiau, kad baigiau penketais, dovaną gavau. Sentimentus jaučiu ir Bartninkams, nes miestelio bažnyčioje tuokėsi mano teta, tame krašte ji ir palaidota“, – prisiminimai dalijosi J. Pranckevičius.
Dailininkas kalbėjo, jog tapyboje nėra taisyklių, bet tame chaose turi būti harmonija, kuri ateina iš žmogaus vidaus. Paveikslai tampa užbaigti tada, kai juos užbaigia žiūrovas ir jo vaizduotė. J. Pranckevičiaus tapyboje jaučiama ekspresija ir emocija, vaizduojamos Suvalkijos lygumos, Vilkaviškio katedra. Kadangi dailininkas pagal specialybę yra architektas, jis itin mėgsta urbanistinę tapybą.
Planuoja pristatyti Seime
Paroda turės savo kelionę, todėl spalio mėnesį ir iki lapkričio vidurio ją bus galima išvysti Jurbarke, o metai bus užbaigti darbus pristatant Kudirkos Naumiestyje. Rita Marcelionytė sakė, kad kelionė tęsis ir kitais metais, mat numatoma su paveikslais svečiuotis J. Pranckevičiaus „Juozas Art“ galerijoje Vilniuje, o taip pat, jei pavyks suderinti, šiuos mūsų kraštą reprezentuojančius darbus parodyti ir Seime.
Per plenerą buvo nutapyta žymiai daugiau darbų nei pateikiama ekspozicijoje, todėl per parodos atidarymą nuskambėjo mintis surengti „darbinių“ paveikslų parodą. Džiugina tai, kad pasibaigus kelionėms po įvairius Lietuvos miestus, dvylika paveikslų liks Vilkaviškio kultūros centre.
Mūsų krašte savaitę vyko pleneras „Sūduvių žemė: PA(si)likimai“. Jam pasibaigus profesionalių dailininkų grupės „Individualistai“ nariai vilkaviškiečiams pristatė per šį laiką nutapytus darbus, kuriuos įkvėpė viešnagė Petro Rimšos tėviškėje, įvairūs Vilkaviškio krašto kampeliai bei apsilankymas kaimyniniame Kudirkos Naumiestyje. |
Vilkaviškio kultūros centro pirmame ir antrame aukštuose eksponuojami dvidešimt keturi dailininkų Jurijaus Grigorovičiaus, Anastasijos Berezos, Giedrės Riškutės, Arvydo Kašausko, Juozo Pranckevičiaus ir plenero vadovo Svajūno Armono-Milerio darbai. Pamatyti parodą ir išgirsti autorių pasakojimus į pristatymą susirinko būrys meno mylėtojų.
Plenerai ,,Sūduvių žemė“ vyksta kas antri metai nuo 2005-ųjų. Kaip sakė kultūros centro kultūros projektų vadovė Rita Marcelionytė, kaskart stengiamasi atrasti vis kitą temą ir pasikviesti kitus kūrėjus. Pirmajame plenere, kurio iniciatorė buvo iš Vilkaviškio kilusi menininkė Lilija Puipienė, kurta gimtinės tema, todėl įkvėpimo ieškota Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Salomėjos Nėries, Kazio Bradūno asmenybėse ir jų palikimuose.
Šį kartą mūsų svečiai dailininkai sekė žymių kraštiečių – daktaro Vinco Kudirkos bei skulptoriaus, grafiko ir medalisto Petro Rimšos – likimo vingius ir gvildeno tautiškumo temą. Jie lankėsi Naudžiuose ir Paežeriuose (Pilviškių sen.), taip pat Kudirkos Naumiestyje.
„Palikimai – tai šių visam kraštui svarbių žmonių kultūrinis palikimas mums, todėl mūsų pareiga jį įprasminti ir perduoti iš kartos į kartą. Pasilikimai – tai plenero dalyvių įspūdžiai, atgulę drobėse“, – kalbėjo renginio vedėja Daiva Kasulaitienė.
S. Armonas-Mileris dėkojo kultūros centrui už galimybę pažinti Vilkaviškio kraštą. Dailininkas spėjo, kad jo kolegos, taip kaip ir jis, labiausiai susižavėjo Rimšyne, kur žymaus skulptoriaus palikimas, kurį saugo jo dukterėčia Onutė Rimšaitė-Gilaitienė, tebealsuoja gyvybe.
„Nutapiau Onutės baltą katiną ir raudonas rožes, kurios kadaise žydėjo darželyje... Tepu, kaip moku. Tai antras mano pleneras čia, geri gandai apie jį nuaidėjo, todėl tikiu, kad duos Dievas ir ši tradicija tęsis, o mes vėl atbildėsime pasidžiaugti jūsų kraštu“, – kalbėjo plenero vadovas S. Armonas-Mileris.
Tiek dailininkai, tiek kultūros centro darbuotojai vieni kitiems negailėjo gražių žodžių. Įspūdžiais dalijosi ir kūrybinių dirbtuvių dalyvės, kurių darbai taip pat eksponuojami antrajame kultūros centro aukšte.
Sveikinimo žodį tarė Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemerė Daiva Riklienė bei vicemeras Joris Juškauskas, kurie dailininkams įteikė po knygą „Sugrįžimai... Vilkaviškio krašto etnografinės sodybos“.
Susirinkusiesiems savo kūrinius renginyje dovanojo Vilkaviškio jaunimo pučiamųjų instrumentų orkestro koncertmeisteris Kęstutis Malskis.
Paroda Vilkaviškio kultūros centre veiks iki spalio 8 d. Projektą „Sūduvių žemė: PA(si)likimai“ remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilkaviškio rajono savivaldybė. Projekto organizatorius – Vilkaviškio kultūros centras.
A. Kašauskas, J. Pranckevičius ir S. Armonas-Mileris yra projekto senbuviai, kurie dalyvavo ir 2021 metų plenere. Tada buvo sekama užmarštin nugrimzdusiais mūsų krašte gyvenusių žydų, totorių pėdsakais, kultūra.
„Tada, kai prieš dvejus metus vyko pleneras, pamilome jūsų kraštą ir jo grožybes, tad šiemet pasistengėme dar labiau“, – kalbėjo tapytojas A. Kašauskas.
Kadangi šiemetiniame plenere buvo akcentuotos dvi asmenybės – P. Rimša ir V. Kudirka, kiekvienas menininkas drobėse perteikė savąjį pojūtį.
„Vincas Kudirka ir Petras Rimša – koks nevienodas šių dviejų, rodos, panašių, bet ir skirtingų asmenybių likimas. Net širdį suskausta: juk buvo ta 1990-ųjų banga, kai tikėjome, kad viskas po truputį atgims. Rimšynėje yra gyvybė – medžiai, krintantys obuoliai, sodas, šeimininkė. Šį įkvėpimą pagavo ir Juozas, ir Jura, ir aš. O kur Kudirka? Ir neužsikabinome nė vienas. Tėviškėje pasilikę ąžuolai gražūs, o namai – subjauroti“, – apgailestavo S. Armonas-Mileris.
A. Bereza įkvėpimą atrado Kudirkos Naumiesčio pastatuose. Dailininkė vaizdavo gyvenamuosius namus, kurie vakarėjant jai priminė gimtąsias vietas, todėl džiaugėsi, kad tiek kūrybinis procesas, tiek apsilankymas kaimyniniame miestelyje atnešė daug gerų emocijų.
„Pasirinkau vaizduoti tipiškus Lietuvos provincijos namus. Iš jų galima spręsti, kokie žmonės čia gyvena, koks jų charakteris, istorija“, – įspūdžiais dalijosi Anastasija Bereza.
Labai įdomų požiūrio kampą atrado tapytojas ir kino dailininkas Jurijus Grigorovičius. Dailininkas pasakojo, jog jam ypač svarbu pačiam pabūti tose vietose, kurias ketina vaizduoti drobėje. Aplankyti Vilkaviškio kraštą J. Grigorovičius planavo jau seniai, todėl džiaugėsi, kad likimas jam suteikė tokią galimybę.
„Čia yra daug svarbių istorinių objektų, sodybų, kurias būtina saugoti. Tai jūs ir darote. Manau, kai kursime kokį nors filmą, atvyksime čia dar kartą, nes turite įdomias bažnyčias, sodybas, žmones. Tikiuosi, kad aš čia dar būtinai sugrįšiu“, – kalbėjo dokumentinių filmų kūrėjas, dirbęs su lietuvių režisieriais Šarūnu Bartu, Audriumi Stoniu, Audriumi Juzėnu, šviesaus atminimo Mantu Kvedaravičiumi.
Tapytoja ir scenografė Giedrė Riškutė vaizdavo Vilkaviškio miesto sodą, jame esančią žaidimų aikštelę, altaną. Kolegės darbus pristatęs Svajūnas Armonas-Mileris akcentavo, kad ji, lyginant su kitais Lietuvos tapytojais, yra itin jautri spalvai, mėgsta abstrakcijas.
Buvimas Suvalkijoje buvo reikšmingas ir Juozui Pranckevičiui. Jo seneliai ir proseneliai palaidoti Keturvalakių kaimo kapinėse, todėl vos atvykęs į plenerą menininkas pirmiausia išskubėjo uždegti žvakelę ant artimųjų kapų.
„Mano tėvelis Juozas yra iš Mockabūdžių kaimo. Važiuoju per šį kraštą ir matau tuos vietovių pavadinimus, kuriuos jis minėdavo, – Liudvinavas, Gražiškiai, Virbalis – ir tai jaudina. Šiemet turiu labai daug plenerų, bet jaučiau pareigą vykti čia, nes tai mano tėviškė“, – jautriai kalbėjo dailininkas.
Nors J. Pranckevičius gimęs ir augęs Vilniuje, į Mockabūdžius atvykdavo gana dažnai. Dabar buvusią sodybvietę žymi tik vienas išlikęs medis.
„Atsimenu, kai būdamas šeštokas atvykau su tėvu aplankyti jo seserį. Ji man pažadėjo, kad jei mokysiuosi penketais, tai padovanos šveicarišką auksinį laikrodį. Kai įrodžiau, kad baigiau penketais, dovaną gavau. Sentimentus jaučiu ir Bartninkams, nes miestelio bažnyčioje tuokėsi mano teta, tame krašte ji ir palaidota“, – prisiminimai dalijosi J. Pranckevičius.
Dailininkas kalbėjo, jog tapyboje nėra taisyklių, bet tame chaose turi būti harmonija, kuri ateina iš žmogaus vidaus. Paveikslai tampa užbaigti tada, kai juos užbaigia žiūrovas ir jo vaizduotė. J. Pranckevičiaus tapyboje jaučiama ekspresija ir emocija, vaizduojamos Suvalkijos lygumos, Vilkaviškio katedra. Kadangi dailininkas pagal specialybę yra architektas, jis itin mėgsta urbanistinę tapybą.
Paroda turės savo kelionę, todėl spalio mėnesį ir iki lapkričio vidurio ją bus galima išvysti Jurbarke, o metai bus užbaigti darbus pristatant Kudirkos Naumiestyje. Rita Marcelionytė sakė, kad kelionė tęsis ir kitais metais, mat numatoma su paveikslais svečiuotis J. Pranckevičiaus „Juozas Art“ galerijoje Vilniuje, o taip pat, jei pavyks suderinti, šiuos mūsų kraštą reprezentuojančius darbus parodyti ir Seime.
Per plenerą buvo nutapyta žymiai daugiau darbų nei pateikiama ekspozicijoje, todėl per parodos atidarymą nuskambėjo mintis surengti „darbinių“ paveikslų parodą. Džiugina tai, kad pasibaigus kelionėms po įvairius Lietuvos miestus, dvylika paveikslų liks Vilkaviškio kultūros centre.
Galerija: paroda
Publikuota: 2023-09-04 17:35:47
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|