Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Įdomu

---

Dovilė Lapinskienė, pasirašanti Dovilės Junigedos slapyvardžiu, išleido fantastikos nuotykių knygą vaikams „Kalno durys“.

Muitinės departamento nuotr.

Dovilė Lapinskienė dirba Kauno teritorinėje muitinėje komunikacijos specialiste. Jos pateiktą informaciją dažnai spausdina ir „Santaka“. Tačiau vaikai ar paaugliai ją geriau žino kaip knygos „Kalno durys“ autorę Dovilę JUNIGEDĄ. Apie tai, kaip suderina darbą ir kūrybą, – interviu su knygos autore.

– Kada ir kaip kilo idėja parašyti tokią knygą – vaikams rašyti juk nėra paprasta?

– Idėja knygai kilo labai seniai – prieš 20 metų. Kai kartą grįžau į savo gimtąjį Veliuonos miestelį ir su draugais išėjau pasivaikščioti ant Ramybės piliakalnio, ten sutikau žmogų, kurio prototipas tapo būsimos mano knygos herojumi. Tuomet tas žmogus papasakojo apie tunelius, esančius po Nemunu. Draugai juokėsi ir nepatikėjo, o aš aikčiojau susižavėjusi ir kurpiau mintyse planą.

Tiesa, ilgokai svarsčiau, kokiai auditorijai turėtų būti skirta mano kūryba. Pažiūrėjusi į savo vyresniąją dukrą nusprendžiau, kad namuose turėsiu nemokamą patarėją ir ėmiausi darbo. Dukra yra perskaičiusi daugybę knygų, todėl niekada nevyniojo žodžių į vatą ir tiesiai šviesiai rėždavo kritiką.

„Kalno duris“ rašiau trejus metus ir visus puslapius nuolat skaitė vyresnioji dukra. Ji ragino rašyti kuo greičiau, nekantravo sužinoti, kaip seksis knygos herojams. Prisipažįstu, jog prireikė nemažai laiko ir pastangų, kol supratau, kaip reikia dėstyti mintis, kad kūrinys būtų patrauklus vaikams. Knygoje aprašomi nuotykiai – nuo viduramžių iki 2060 metų.

– Daug žmonių pamąsto, kad galėtų knygą parašyti, bet vis sako, jog įkvėpimas neateina. Iš kur pačiai atėjo įkvėpimas?

– Gimiau ir užaugau apsupta nuostabios gamtos, seno dvaro, įspūdingų piliakalnių. Kai užaugau, supratau, kokią neįkainojamą dovaną gavau ir nuodėmė būtų tose vietose gimusių fantazijų neaprašyti.

Vieną dieną supratau, kad negaliu nerašyti – taip paprastai ir gimė knyga. Jos herojų nuotykiai prasideda kalne atvėrus duris, kurias aš mačiau iš tikrųjų, apie kurias man anuomet papasakojo sutiktas žmogus. Veliuonoje kiekvienas žingsnis apipintas įdomia istorija – dauguma tų įvykių nėra išgalvoti. Galima šimtus knygų parašyti.

Aš ne istorikė ir ne faktų rankiotoja. Mano istorijos nuotykių knygoje „Kalno durys“ yra daugiau kaip priemonė kurti ir fantazuoti, įtraukti vaikus į skaitymo procesą.



– Muitinės darbuotoja – rašytoja. Kaip įmanoma suderinti abu dalykus?

– Pakankamai sunku suderinti darbą muitinėje ir rašymą. Didžiąją savo knygos dalį parašiau dar nedirbdama muitinėje. Tiesą sakant, po darbo vakare jau irgi sunkiai sekasi atsiduoti rašymui. Todėl ir užtrukau.

Muitinėje dirbu jau ketveri metai. Labai greitai darbas mane įsuko ir ligi šiol nepaleidžia. Muitinėje esu atsakinga už išorinę ir vidinę komunikaciją – pristatau Lietuvos muitinės veiklą, tenka rašyti pranešimus, daug bendrauti su Lietuvos akademiniu jaunimu, moksleiviais, organizuoti įvairius renginius. Džiaugiuosi, kad atlikdama savo pareigas neprivalau nuo ryto iki vakaro sėdėti prie kompiuterio – tenka vykti į muitinės postus, domėtis pareigūnų kasdienio darbo iššūkiais, gaudyti svarbiausias tokio darbo akimirkas fotoaparatu. Esu prisidėjusi ir prie keleto filmuotų istorijų apie mūsų muitinę kūrybinio proceso.

Per ketverius metus aplankyta daugybė bendrojo lavinimo ir aukštųjų mokyklų, suorganizuoti renginiai valstybinių švenčių ir svarbių Lietuvos muitinei dienų progomis. Organizuojant renginius, pristatančius muitinės veiklą, didelė visuomenės dalis sužino apie muitininkų darbą, kuris nėra lengvas, bet labai svarbus. Labai smagu, kai išvažiuojant iš mokyklos būrys mokinių ryžtingai sako: „Būsiu muitininku!‘‘, arba papasakojus apie kontrabandos sulaikymus vaikų akelėse šviečia susižavėjimas mūsų pareigūnais.



– Su kokiais iššūkiais ar įsimintinais darbais teko susidurti tarnyboje?

– Pats didžiausias iššūkis ir labiausiai įsiminęs darbas – Kauno teritorinės muitinės 30-mečio paminėjimo filmo kūrimas. Niekada nebuvau rašiusi filmo scenarijaus, neįsivaizdavau, kaip sudėlioti atskiras sekundžių daleles, kad gautųsi vientisas pasakojimas apie žmones, kūrusius nepriklausomos Lietuvos muitinę.

Retsykiais apimdavo neviltis, bet įkvėpdavo pareigūnų, nepriklausomybės pradžioje išgyvenusių ypatingos paskirties sovietų milicijos būrio „Omon“ panieką ir antpuolius, drąsa. Tai skatino padaryti darbą iki galo. Didelė garbė kalbinti žmones, kurie rizikavo savo gyvybe, neišsigando omonininkų išpuolių, gąsdinimų ir liko tarnauti Tėvynei itin sudėtingomis sąlygomis.

Didžiausius iššūkius patyrė tuometiniai muitininkai, ėmęsi tokios tarnybos. Įsivaizduokite, kiek drąsos reikia likti tarnyboje, kai tave pjudo šunimis, tavo darbo vietą sudegina ir liepia tau neateiti, grasina šeimoms.



– Ar galima tikėtis daugiau Jūsų knygų?

– Dažnai praeidama pro knygyną graužiu save, kad ten neguli mano nauja knyga, kad visos tos istorijos, kurias galėčiau papasakoti vaikams, kol kas slepiasi mano kompiuteryje. Kartais paveikūs žodžiai gali atrakinti mažą vaiko širdelę ar praskaidrinti suaugusio žmogaus kasdienybę. Toks ir būtų mano kitos knygos tikslas – priminti apie pagrindinius žmogiškumo principus, kad mažytė gerumo kibirkštis, užgimusi tekste, rastų kelią į didelę žmogaus širdį.

Irmina FROLOVA-MILAŠIENĖ

Skaitykite daugiau: muitinės tarpininkas

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---