„Santaka“ / Tarpukario Vilkaviškio naktiniai klubai ir kino teatrai / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


„Bijūno“ klube susibūrusios Šaulių sąjungos moterys. 1934 metai.

Tarpukario Vilkaviškio naktiniai klubai ir kino teatrai


Senasis, istorinis Vilkaviškis kartais atsidurdavo tarpukario laikraščių apžvalgose. Miestui tai buvo reklama. Sakoma, kad blogos reklamos nebūna, bet kartais reporterių antraštės sukeldavo pyktį ir nusivylimą, išspausdavo šypseną ar ašarą. Kartu tai versdavo vilkaviškiečius pasitempti, o miesto burmistrą – susirūpinti.

Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vilkaviškyje veikė du rimti naktiniai klubai. Juos skyrė tik tiltelis per Šeimenos upę. Žydo ir lietuvio įkurtos atsipalaidavimo oazės Gedimino gatvę paversdavo pramogų zona.

Senuosiuose šaltiniuose apie naktines provincijos miestelio linksmybes buvo atsiliepiama taip: „Vilkaviškyje itin krinta į akis klubų gausa. Galima būtų vardinti ir vardinti: „Bijūnas“, „Miesto klubas“, amatininkų, ūkininkų, verslininkų, darbo rūmų. Tačiau visi, išskyrus du pirmuosius, yra paprasčiausios karčemėlės.“

Lietuvio vilkaviškiečio turėtas „Bijūnas“ (buvo iškart už knygyno stovinčiame trijų aukštų pastate) vadintas miesto pažiba. Pasak tuometinio reporterio, „Bijūne“ susirinkdavo „visi miesto tūzai, taip pat ponai, kurių kišenėse susilaiko vienas kitas litas.“



„Įvairios miesto organizacijos šiame klube rengia savo pasilinksminimus. Arba kaip vilkaviškiečiai mėgsta vadinti – „robaksiukus“. Dažnai tokie renginiai vyksta net su programa. Pavyzdžiui – kupletų skaitymas. Vienas iš posmų skamba taip: „Bijūno klubas – garbės vainikas. Iš čia išeina ne vienas plikas. Tadrulia drulia – tadrilia lilia. Iš čia išeina ne vienas plikas“, – rašo tarpukario laikraštis.

Spaudoje buvo ironizuojama, kad vilkaviškiečiai vakarais gatvėmis nevaikščioja – tokios mados čia nėra. Norint pasikalbėti su senu pažįstamu reikėdavo užsukti į naktinius klubus. „Bijūne“ rinkosi ne tik pasilinksminti – sulaukus į Vilkaviškį atvykusių svečių miesto burmistras čia užsakydavo iškilmingus pietus ar vakarienę. Taip pat čia buvo minimos garbingos sukaktys ir jubiliejai. Skambėjo muzika. Šokio sūkuryje sukosi inteligentiškos poros. Besimėgaujant iš bufeto atneštais gėrimais buvo pliekiama kortomis.

Kartais „Bijūne“ buvo eksponuojamos parodos. Čia savo dailininko teptuką miklindavo garsus to meto šaržų specialistas J. Penčyla – jis nupiešdavo kiekvieno Vilkaviškio inteligento veidelį. Mieste gyvenusių karininkų ir valdžios pareigūnų žmonos klube rengdavo gražiausių suknelių konkursus. Buvo dalinamos prizinės vietos ir apdovanojimai.



Anot senųjų šaltinių, „vilkaviškiečių gyvenimą lengvai galima išskirti į dvi pagrindines dalis: mieste esančių civilių ir karių. Tokie gyvenimai yra labai skirtingi. Kiekvienas jų turi savo ypatumus. Tačiau tarpusavyje yra visiškai suderinami.

Vilkaviškyje stovinti Lietuvos kariuomenės dalis yra užėmusi visą atskirą kvartalą. Šis vos susisiekia su miesto pradžia. Skirtumas tarp civilių ir karių gyvenimų ne juos skiriančiame atstume, o formoje.

Vilkaviškio įgulos kariai, o ypač karininkai mieste yra reti svečiai. Daugiausiai jie būna savo kareivinių rajone, savo ramovėje ar komendantūroje. Tik retais atvejais porai valandų užsuka pasižvalgyti į centrą.

Vilkaviškio kareivinėse kariai turi savo krautuvę ir stadioną, žirgų jojimo maniežą, nuosavą kino teatrą. Čia filmai keičia filmus. Repertuaras keičiamas dvigubai dažniau nei Kauno kine. Sakoma, kad miesto karių kino teatras yra geriausias ir jį lanko visas Vilkaviškis.“

Tarpukariu mieste vienu metu buvo netgi du kino teatrai. Antrasis įsikūrė mūriniame raudonų plytų name. Pastatas stovėjo Dariaus ir Girėno ir kelio į Pilviškius gatvių kampe. Dabar čia stovi prekybos centras. O gatvė pavadinta jau nebe Dariaus ir Girėno, bet Salomėjos Nėries vardu. Šia gatve link vadinamosios Įgulos bažnyčios, geriau žinomos mažosios bažnytėlės vardu, į mišias žygiuodavo kareivių būriai. Ant žirgų jodavo puošniomis ulonų uniformomis pasidabinę karininkai.



Tęsiant karių ir civilių temą senuose laikraščiuose rašoma: „Kiekvieną sekmadienį kareivinių rajone po kino seanso vyksta šokiai. Į salę tą dieną žmonių grūste prisigrūda. Publika būna nei kiek ne blogesnė, nei Kauno restoranuose.

Na linksminasi žmonės Vilkaviškio šokiuose, kaip ir kitur provincijoje. Ateina pašokt jau truputį „kaukštelėję“. Tačiau gerbiamoji publika moka puikiai visus šokius. Pradeda polka ir baigia tango“, – su neslepiama ironija ir susižavėjimu apžvalgą tęsia reporteris.

Nelieka nepaminėta garsioji „Žiburio“, o vėliau J. Basanavičiaus vardu pervadinta gimnazija. Čia mokslus krimto legendiniai Vilkaviškio rašytojai ir poetai. Čia vykdavo literatūriniai vakarai ir eilių skaitymai.

Anot 1937 m. apžvalgos laikraštyje, „Vilkaviškio gimnazijos mokiniai gana kuklūs. Į miestą dažniausiai išlįsdavo tik vakarais. Ir tik vienoje vietoje. Savo jausmus demonstruodavo ant vadinamo Meilės tilto.

Vilkaviškio gimnazistės ne tik jausmingos, romantiškos, bet ir pamaldžios. Tai dvi ryškesnės jų savybės. Joms nekliūva į bažnyčią vaikščioti su balinėmis suknelėmis ir puošniais batukais.“

Tarpukario laikraščiai, kviesdami turistus atvykti į Vilkaviškį, minėdavo didžiąją, šimtametę medinę žydų sinagogą. Nepamiršdavo mieste esančio dvaro, vadinto Napoleono namu. Į turistinį gidą buvo įtraukta sovietmečiu sunaikinta senoji katedra.

O kur dar mieste buvę saldainių, muilo ir papirosų fabrikai! Puošnusis geležinkelio stoties rūmas ar caro laikais statytos kareivinės. Dvi spaustuvės ar vokiečių vieno bokšto raudonų plytų puošnioji šventovė.



Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas



Publikuota: 2023-08-03 16:50:45

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei
* Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate idėją keisti kelio ženklų dizainą?
Seniai reikėjo tą padaryti.
Tai būtų tik lėšų švaistymas.
Keiskime, kai bus atliekamų pinigų.
Man tai nerūpi.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai