|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda kalėdines sidabrines eglutes Pūstapėdžiuose. Tel. 0 698 41 635.Galioja iki: 2024-12-09 13:08:10
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Įdomu
|
|
|
Lygindamas skirtingų socialinių sluoksnių istorines virtuves prof. Rimvydas Laužikas akcentuoja: skyrėsi receptai, o ne gaminimo būdai.
Renatos VITKAUSKIENĖS nuotr.
Vasaros savaitgaliais, o kartais ir šiokiadienių vakarais daugelio geidžiamas patiekalas yra gamtoje ant žarijų iškeptas kepsnys. Gastronominio paveldo tyrinėtojas prof. Rimvydas Laužikas teigia, kad seniausias mėsos kepimo būdas ant ugnies arba žarijų mus yra pasiekęs iš proistorinių laikų.
Vyniojo į augalų lapus, kepė duobėje su karštais akmenimis
„Toks būdas atsirado daugiau kaip prieš milijoną metų, anksčiau nei susiformavo šiuolaikiniai žmonės, – teigė prof. R. Laužikas. – Kitos seniausios technologijos yra į augalų lapus suvyniotos mėsos čirškinimas žarijose, jos rūkymas bei kepimas duobėje su lauže įkaitintais akmenimis. Pastarąjį būdą galėtume laikyti duonkepės krosnies protėviu.“
Istorikas akcentavo: svarbus žingsnis maisto gamyboje prieš tūkstančius metų buvo tai, kad žmonės išmoko pasidaryti keraminių indų. Tada atsirado galimybė mėgautis puode išvirta ar keptuvėje iškepta mėsa.
Mėsos skrudinimas, kepimas, virimas aptinkami XV–XIX a. Lyginant istorines virtuves skirtingų socialinių sluoksnių žmonių namuose matyti, kad pagrindinis skirtumas – ne gaminimo būdai, bet receptai. Kuo žemesnio socialinio sluoksnio asmuo, tuo dažniau mėsa ant jo stalo buvo sumaišyta su kruopomis arba daržovėmis, o ne tiekiama kaip pagrindinis patiekalas.
Mėsą iš miško keitė mėsa iš tvarto
Lietuviai nuo senų senovės kepdavo žvėris ir laukinius paukščius – visus arba atskirus jų gabalus. Iki žemdirbystės ir gyvulininkystės paplitimo žvėriena, paukštiena buvo populiariausia mėsa.
Prof. R. Laužiko teigimu, situacija mūsų krašte pradėjo keistis maždaug prieš kokius 3 000–3 500 metų.
„Žemdirbių ir gyvulių augintojų namuose vis daugiau buvo valgoma mėsos iš tvarto ir vis mažiau – iš miško. Viduramžiais ir vėlesniais laikais visiškai dominavo naminių gyvulių mėsa. Diduomenei medžioklė buvo privilegija, sportas, laisvalaikio praleidimo forma, bet ne maisto šaltinis, o nepasiturintiesiems medžioti buvo uždrausta“, – pasakojo prof. R. Laužikas.
Dar prieš 200 metų žmonių, galinčių sau leisti kasdien valgyti gryną mėsą, buvo nedaug – vos keli procentai gyventojų. Kiti mėsą valgydavo per šventes, taupydavo ją žiemai bei darbymečiui. Mėsa dažniausiai būdavo vartojama kaip užkulas šiupiniui, košei, barščiams, kopūstienei ar žirnienei.
Iki XIX a. tie, kurie galėjo rinktis maisto produktus, valgė daugiau jautienos, avienos, stambių paukščių: žąsų, kalakutų, kaplūnų (sterilizuotų ir specialiu būdu nupenėtų gaidžių) mėsos.
Žvėriena ant prabangių stalų sugrįžo tik XIX a. Tam įtakos turėjo pasikeitęs sveikos gyvensenos supratimas ir romantizmo idėjos.
Valgis ir bendrystė
Pasak prof. R. Laužiko, istoriniais laikais mėsos kepimas lauke ant laužo buvo būdingas kelionei, karo žygiui. Vis dėlto jei pasitaikydavo galimybė, naudotasi ir virtuve. Keliaujantis didikas stengdavosi nakvoti savo dvare ar pakeliui išsinuomodavo visą smuklę, ir tada jos virtuvėje triūsdavo turtuolio virėjai.
Su mėsos kepimu ant laužo, kaip kasdiene praktika, vakarų europiečiai naujai susipažino tik XVI–XVIII a. per geografinius atradimus ir kolonizaciją. Tačiau šis būdas pradėjo populiarėti ne taip seniai.
Tarpukariu Vilniuje gyvavo keli restoranai, kuriuose buvo galima paragauti ant žarijų keptos mėsos.
„Dabartinės tradicijos mėsą kepti prie ežero ar sodyboje iš dalies susiformavo sovietmečiu. Tada trūkstant maisto ant grotelių kepta mėsa, dažniausiai – šašlykas, buvo laikoma ne kasdieniu, bet šventiniu, prestižiniu valgiu“, – nesenas istorines gastronomijos realijas priminė prof. R. Laužikas.
Šiais laikais iškylautojai dažniausiai pasiruošia marinuotų kiaulienos kepsnelių, šašlykų bei šonkaulių, vištienos. Laikas prie keptuvo, kol gaminamas patiekalas, šiuolaikiniam žmogui, ypač miestiečiui, yra dar ir galimybė pabūti gamtoje bei gyvai pabendrauti.
„Santakos“ inf.
Vasaros savaitgaliais, o kartais ir šiokiadienių vakarais daugelio geidžiamas patiekalas yra gamtoje ant žarijų iškeptas kepsnys. Gastronominio paveldo tyrinėtojas prof. Rimvydas Laužikas teigia, kad seniausias mėsos kepimo būdas ant ugnies arba žarijų mus yra pasiekęs iš proistorinių laikų. |
„Toks būdas atsirado daugiau kaip prieš milijoną metų, anksčiau nei susiformavo šiuolaikiniai žmonės, – teigė prof. R. Laužikas. – Kitos seniausios technologijos yra į augalų lapus suvyniotos mėsos čirškinimas žarijose, jos rūkymas bei kepimas duobėje su lauže įkaitintais akmenimis. Pastarąjį būdą galėtume laikyti duonkepės krosnies protėviu.“
Istorikas akcentavo: svarbus žingsnis maisto gamyboje prieš tūkstančius metų buvo tai, kad žmonės išmoko pasidaryti keraminių indų. Tada atsirado galimybė mėgautis puode išvirta ar keptuvėje iškepta mėsa.
Mėsos skrudinimas, kepimas, virimas aptinkami XV–XIX a. Lyginant istorines virtuves skirtingų socialinių sluoksnių žmonių namuose matyti, kad pagrindinis skirtumas – ne gaminimo būdai, bet receptai. Kuo žemesnio socialinio sluoksnio asmuo, tuo dažniau mėsa ant jo stalo buvo sumaišyta su kruopomis arba daržovėmis, o ne tiekiama kaip pagrindinis patiekalas.
Lietuviai nuo senų senovės kepdavo žvėris ir laukinius paukščius – visus arba atskirus jų gabalus. Iki žemdirbystės ir gyvulininkystės paplitimo žvėriena, paukštiena buvo populiariausia mėsa.
Prof. R. Laužiko teigimu, situacija mūsų krašte pradėjo keistis maždaug prieš kokius 3 000–3 500 metų.
„Žemdirbių ir gyvulių augintojų namuose vis daugiau buvo valgoma mėsos iš tvarto ir vis mažiau – iš miško. Viduramžiais ir vėlesniais laikais visiškai dominavo naminių gyvulių mėsa. Diduomenei medžioklė buvo privilegija, sportas, laisvalaikio praleidimo forma, bet ne maisto šaltinis, o nepasiturintiesiems medžioti buvo uždrausta“, – pasakojo prof. R. Laužikas.
Dar prieš 200 metų žmonių, galinčių sau leisti kasdien valgyti gryną mėsą, buvo nedaug – vos keli procentai gyventojų. Kiti mėsą valgydavo per šventes, taupydavo ją žiemai bei darbymečiui. Mėsa dažniausiai būdavo vartojama kaip užkulas šiupiniui, košei, barščiams, kopūstienei ar žirnienei.
Iki XIX a. tie, kurie galėjo rinktis maisto produktus, valgė daugiau jautienos, avienos, stambių paukščių: žąsų, kalakutų, kaplūnų (sterilizuotų ir specialiu būdu nupenėtų gaidžių) mėsos.
Žvėriena ant prabangių stalų sugrįžo tik XIX a. Tam įtakos turėjo pasikeitęs sveikos gyvensenos supratimas ir romantizmo idėjos.
Pasak prof. R. Laužiko, istoriniais laikais mėsos kepimas lauke ant laužo buvo būdingas kelionei, karo žygiui. Vis dėlto jei pasitaikydavo galimybė, naudotasi ir virtuve. Keliaujantis didikas stengdavosi nakvoti savo dvare ar pakeliui išsinuomodavo visą smuklę, ir tada jos virtuvėje triūsdavo turtuolio virėjai.
Su mėsos kepimu ant laužo, kaip kasdiene praktika, vakarų europiečiai naujai susipažino tik XVI–XVIII a. per geografinius atradimus ir kolonizaciją. Tačiau šis būdas pradėjo populiarėti ne taip seniai.
Tarpukariu Vilniuje gyvavo keli restoranai, kuriuose buvo galima paragauti ant žarijų keptos mėsos.
„Dabartinės tradicijos mėsą kepti prie ežero ar sodyboje iš dalies susiformavo sovietmečiu. Tada trūkstant maisto ant grotelių kepta mėsa, dažniausiai – šašlykas, buvo laikoma ne kasdieniu, bet šventiniu, prestižiniu valgiu“, – nesenas istorines gastronomijos realijas priminė prof. R. Laužikas.
Šiais laikais iškylautojai dažniausiai pasiruošia marinuotų kiaulienos kepsnelių, šašlykų bei šonkaulių, vištienos. Laikas prie keptuvo, kol gaminamas patiekalas, šiuolaikiniam žmogui, ypač miestiečiui, yra dar ir galimybė pabūti gamtoje bei gyvai pabendrauti.
„Santakos“ inf.
Publikuota: 2023-08-01 11:52:58
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Bartninkų seniūnas: reikia ne tik klausytis, bet ir girdėti * Pagaliau patvirtinti beveik metus valdininkų stalčiuose išgulėję sprendimai
* Lovatiesės iš močiučių spintų nušvito audimų raštais
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?
Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kokios žodžių išrišti, išrišimas vartojimo klaidos?Veiksmažodis išrišti nevartojamas reikšme išspręsti: Visiems rūpi, kaip šį klausimą išriš (taisoma išspręs ) viršininkas.
Daiktavardis išrišimas nevartojamas reikšme išsprendimas: Gyventojams aktualus problemos išrišimas (taisoma išsprendimas ).
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|