|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-07-17 16:47
|
|
|
Šimtmetį atlaikiusią Rimšų sodybą tebepuošia kiemo centre esantis gėlynas.
Autorės nuotr.
Simona SIMANAVIČIENĖ
Nuo pagrindinio kelio Gižai–Pilviškiai kiek nutolusi Rimšų sodyba mena čia gyvenusią gausią šeimą ir iš jos kilusius brolius Petrą, Juozą ir Jurgį Rimšas. Pavyzdiniame ir anuomet savo laikmetį pralenkusiame ūkyje, nuo seno vadinamame Rimšyne, tebegyvena vieno iš brolių – Jurgio – duktė Onutė Rimšaitė-Gilaitienė. Ji ne vienus metus puoselėja artimųjų atminimą.
Įrengė muziejų
Vilkaviškio kraštas turtingas ryškių asmenybių. Svarbų įrašą istorijoje taip pat paliko skulptorius, grafikas ir medalistas Petras Rimša. Turbūt daugelis žino vieną žymiausių jo patriotinės simbolikos kūrinių „Lietuvos mokykla 1864–1904“, arba dar kitaip – „Vargo mokykla“. Šią skulptūrinę kompoziciją 1906 m. P. Rimša sukūrė pagal savo mamos Magdalenos atvaizdą, kuri verpdama lietuviškai skaityti išmokė visus penkis savo vaikus.
Didžioji dalis P. Rimšos darbų kolekcijos yra saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, o gimtinėje Naudžių kaime (Pilviškių sen.) likę vos keletas. Norėdamas įamžinti savo dėdės atminimą, O. Rimšaitės-Gilaitienės brolis Aidas Rimša gimtojoje sodyboje įkūrė kuklų muziejų. Už šį ir daugelį kitų svarbių darbų A. Rimša, kaip Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo saugotojas bei puoselėtojas, 2006 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Jį kraštiečiui įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus.
Kai viešėjome sodyboje, O. Rimšaitė-Gilaitienė, net ir gedėdama brolio Aido, negailėjo savo laiko turistams. Moteris dalijosi prisiminimais, svarbiomis įžvalgomis papildė gižietės gidės Onos Maksvytienės pasakojimą bei kvietė pasivaikščioti po kiemą, užeiti į muziejų.
O išgirsti ir pamatyti tikrai buvo ką. Šimtametėje sodyboje tebestovi 1924 m. statytas namas, klėtis, tvartas, kluonas, kalvė, vištidė, malkinė ir mėšlidė. Tokių autentiškų pastatų mūsų rajone nėra daug, todėl paveldosaugininkai šį kompleksą įtraukė į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o 2020 m. suteikė valstybės saugomo kultūros paveldo objekto statusą.
„Kiek pajėgiu, tiek tvarkausi. Labai padeda mano vaikai, sūnus, gyvenantis Vilkaviškyje, kasdien lanko. O kaip su sodyba bus toliau, ateitis parodys“, – kalbėjo O. Rimšaitė-Gilaitienė.
Ūkis, pralenkęs laiką
Sodybos komplekso vizitinė kortelė – gėlynas kiemo viduryje. Jį juosia tvora ir betoniniai stulpeliai, kuriuose vis dar matomi įvairių gėlių liejiniai.
Visais laikais Rimšai buvo žinomi kaip darbštūs žmonės. Jų ūkis labiausiai iškilo Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, kai broliai Juozas ir Jurgis perstatė sodybą sukurdami pavyzdinį modernų ūkį. Rimšynėje buvo įvestas tiems laikams nebūdingas vandentiekis ir netgi elektra. Idėja įdarbinti greta sodybos tekantį Rausvės upelį kilo Jurgiui, todėl jis 1937 m. pastatė hidroelektrinę-malūną. Šis objektas elektra aprūpino visą sodybą bei malė grūdus aplinkiniams ūkininkams.
„Hidroelektrinė buvo valdoma nuotolinio valdymo pulteliu. Atrodo, neįtikima, bet tai buvo tiesa“, – pasakojo O. Maksvytienė.
Juozas Rimša buvo plačiai žinomas Suvalkijoje kaip knygnešys, visuomenės veikėjas ir pavyzdingas savo apylinkės ūkininkas. Gižuose turėjo savo knygrišyklą. Už draudžiamos spaudos platinimą ištremtas į Odesą, o vėliau dar ne kartą kalintas dėl aktyvios veiklos visuomeniniame gyvenime. Kaip pasakojo O. Maksvytienė, jo tėvas Simonas buvo prašęs mesti šią pavojingą veiklą, tačiau mama ramindavo, kad ne už blogus darbus tenka sėdėti kalėjime, todėl nėra ko gėdytis.
Kalėdamas Juozas daug sužinojo apie ūkininkavimą, o įgytas žinias panaudojo tėviškei atnaujinti. Mišrų ūkį valdę broliai vertėsi augalininkyste, augino kiaules, karves.
„Gyvulių zoną buvo galima pereiti švariais batais, nes srutos nutekėdavo betoniniu lataku į rezervuarą. Buvo įrengtas specialus keltuvas, į kurį sumestas mėšlas nukeliaudavo į lauko pastogėje esančią mėšlidę. Tvarte švaru, nes viskas buvo apgalvota nuo pradžios iki galo. Pašaras buvo šutinamas specialiai įrengtoje viralinėje. Įrengta veikė net lovių valymo sistema“, – pasakojo O. Maksvytienė.
Ne ką mažiau įspūdingas yra didžiulis kluonas. Kai jame nebelikdavo derliaus, Rimšai leisdavo jaunimui ar organizacijoms daryti renginius, koncertus, šokių vakarėlius.
„Kluone buvo grindys, visi labai džiaugdavosi, kai šeimininkai atverdavo duris“, – pasakojo Onutė Rimšaitė-Gilaitienė.
Ženklą pavogė
Visa Rimšų šeima užsiėmė įvairiais amatais: audė, siuvinėjo, gamino sūrius, kurie buvo itin graibstomi. Jurgis Rimša buvo puikus keramikas, tačiau pamatęs, kad iš šio amato sunkiai pragyvens, dirbo tarnautoju Lietuvos draudimo įstaigoje.
Ilgus metus ant vienos iš namo sienų puikavosi metalinė lentelė su užrašu „Apdrausta valstybinio apdraudimo įstaigoj“. Ženklo viduryje buvo raudonas Vytis. Deja, dešimtmečius kabėjusį žymenį kažkas panoro pasisavint. Dėl ilgapirščių piktadarystės O. Rimšaitė-Gilaitienė iki dabar neranda ramybės.
„Praėjusį rudenį pamačiau, kad lentelės nebėra. Atsimenu, jog prieš vagystę buvo atvykusi šeima, kuri ženklu labai domėjosi, prašė parduoti. Nesutikau, nes tai mano tėvelio atminimas“, – prisiminė Onutė.
Moteris papasakojo apie dar vieną nutikimą, po kurio ir buvo pasigesta ženklo. Tada sodyboje lankėsi žmogus, kurį pasitiko kaimynas. Nepažįstamasis tik pasisukiojo po kiemą ir nelaukęs šeimininkės išvyko tarstelėjęs, kad pro šalį dažnai pravažiuoja.
„Tada po kelių dienų ir pasigedau. Atrodo, kad žmonės čia atvykę gali daryti ką nori“, – ašarojo senosios sodybos šeimininkė.
Pasaulio tautų teisuoliai
Ant vieno iš aukštų raudonų plytų stulpų, kurie žymi įvažiavimą į sodybos kiemą, yra lentelė, nurodanti, kad čia 1945–1946 m. buvo spausdinamas Lietuvos partizanų Tauro apygardos laikraštis „Laisvės žvalgas“. Laikraštį spausdino Jurgis Rimša ir sodyboje ūkvedžiu dirbęs Jonas Kulboka.
Akivaizdu, kad Rimšai puoselėjo lietuvybę ir gerbė laisvę. Tai paliudija ir II pasaulinio karo metais parodyta beatodairiška drąsa gelbėjant žydaitę Olgą Gurvičiūtę.
Po ilgo slapstymosi O. Gurvičiūtę Kaune priglaudė skulptorius Petras Rimša. Kadangi mieste ji negalėjo ilgai pasilikti, 1942-ųjų spalį Juozas slapta parsivežė Olgą į savo ir brolio sodybą. Tuo metu Rimšynėje jau gyveno jis pats ir žmona Justina, brolis Jurgis su žmona Ona, šių sūnus Aidas. Onutė gimė dar po poros metų.
Olga buvo priimta į šeimą kaip lygiateisė narė. Samdomiems darbininkams ji buvo pristatyta kaip našlaitė Steputė.
Vėliau, 1944 m. rugpjūčio 8 d., laiške savo gelbėtojams Juozui, Justinai, Jurgiui ir Onai Rimšams O. Gurvičiūtė rašė: „Sėdėjau mašinoj ir vis netikėjau, kad aš laisva. Jūs, mano brangieji, mane atvežėt, iškankintą siela ir kūnu, be dokumentų, kai iš kiekvieno kampo grasino gestapo budeliai iškankinti, išniekinti ir pribaigti. Prisimenu, kaip nedrąsiai aš Jūsų paklausiau: „Dėde, bet ar Jūs žinot, kad gresia už tai mirties pavojus?“ Tada atsakėte: „Mirsime drauge, bet kol gyvi, kovosime, kad išliktumėm, nejaugi taip ir pasiduoti tiems žmogėdroms.“
Olga su Rimšais gyveno iki išvadavimo. Už šį žygdarbį 2012 m. Juozas ir Justina Rimšai, Jurgis ir Ona Rimšai buvo pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais.
Nuo pagrindinio kelio Gižai–Pilviškiai kiek nutolusi Rimšų sodyba mena čia gyvenusią gausią šeimą ir iš jos kilusius brolius Petrą, Juozą ir Jurgį Rimšas. Pavyzdiniame ir anuomet savo laikmetį pralenkusiame ūkyje, nuo seno vadinamame Rimšyne, tebegyvena vieno iš brolių – Jurgio – duktė Onutė Rimšaitė-Gilaitienė. Ji ne vienus metus puoselėja artimųjų atminimą. |
Vilkaviškio kraštas turtingas ryškių asmenybių. Svarbų įrašą istorijoje taip pat paliko skulptorius, grafikas ir medalistas Petras Rimša. Turbūt daugelis žino vieną žymiausių jo patriotinės simbolikos kūrinių „Lietuvos mokykla 1864–1904“, arba dar kitaip – „Vargo mokykla“. Šią skulptūrinę kompoziciją 1906 m. P. Rimša sukūrė pagal savo mamos Magdalenos atvaizdą, kuri verpdama lietuviškai skaityti išmokė visus penkis savo vaikus.
Didžioji dalis P. Rimšos darbų kolekcijos yra saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, o gimtinėje Naudžių kaime (Pilviškių sen.) likę vos keletas. Norėdamas įamžinti savo dėdės atminimą, O. Rimšaitės-Gilaitienės brolis Aidas Rimša gimtojoje sodyboje įkūrė kuklų muziejų. Už šį ir daugelį kitų svarbių darbų A. Rimša, kaip Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo saugotojas bei puoselėtojas, 2006 m. buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Jį kraštiečiui įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus.
Kai viešėjome sodyboje, O. Rimšaitė-Gilaitienė, net ir gedėdama brolio Aido, negailėjo savo laiko turistams. Moteris dalijosi prisiminimais, svarbiomis įžvalgomis papildė gižietės gidės Onos Maksvytienės pasakojimą bei kvietė pasivaikščioti po kiemą, užeiti į muziejų.
O išgirsti ir pamatyti tikrai buvo ką. Šimtametėje sodyboje tebestovi 1924 m. statytas namas, klėtis, tvartas, kluonas, kalvė, vištidė, malkinė ir mėšlidė. Tokių autentiškų pastatų mūsų rajone nėra daug, todėl paveldosaugininkai šį kompleksą įtraukė į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o 2020 m. suteikė valstybės saugomo kultūros paveldo objekto statusą.
„Kiek pajėgiu, tiek tvarkausi. Labai padeda mano vaikai, sūnus, gyvenantis Vilkaviškyje, kasdien lanko. O kaip su sodyba bus toliau, ateitis parodys“, – kalbėjo O. Rimšaitė-Gilaitienė.
Sodybos komplekso vizitinė kortelė – gėlynas kiemo viduryje. Jį juosia tvora ir betoniniai stulpeliai, kuriuose vis dar matomi įvairių gėlių liejiniai.
Visais laikais Rimšai buvo žinomi kaip darbštūs žmonės. Jų ūkis labiausiai iškilo Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, kai broliai Juozas ir Jurgis perstatė sodybą sukurdami pavyzdinį modernų ūkį. Rimšynėje buvo įvestas tiems laikams nebūdingas vandentiekis ir netgi elektra. Idėja įdarbinti greta sodybos tekantį Rausvės upelį kilo Jurgiui, todėl jis 1937 m. pastatė hidroelektrinę-malūną. Šis objektas elektra aprūpino visą sodybą bei malė grūdus aplinkiniams ūkininkams.
„Hidroelektrinė buvo valdoma nuotolinio valdymo pulteliu. Atrodo, neįtikima, bet tai buvo tiesa“, – pasakojo O. Maksvytienė.
Juozas Rimša buvo plačiai žinomas Suvalkijoje kaip knygnešys, visuomenės veikėjas ir pavyzdingas savo apylinkės ūkininkas. Gižuose turėjo savo knygrišyklą. Už draudžiamos spaudos platinimą ištremtas į Odesą, o vėliau dar ne kartą kalintas dėl aktyvios veiklos visuomeniniame gyvenime. Kaip pasakojo O. Maksvytienė, jo tėvas Simonas buvo prašęs mesti šią pavojingą veiklą, tačiau mama ramindavo, kad ne už blogus darbus tenka sėdėti kalėjime, todėl nėra ko gėdytis.
Kalėdamas Juozas daug sužinojo apie ūkininkavimą, o įgytas žinias panaudojo tėviškei atnaujinti. Mišrų ūkį valdę broliai vertėsi augalininkyste, augino kiaules, karves.
„Gyvulių zoną buvo galima pereiti švariais batais, nes srutos nutekėdavo betoniniu lataku į rezervuarą. Buvo įrengtas specialus keltuvas, į kurį sumestas mėšlas nukeliaudavo į lauko pastogėje esančią mėšlidę. Tvarte švaru, nes viskas buvo apgalvota nuo pradžios iki galo. Pašaras buvo šutinamas specialiai įrengtoje viralinėje. Įrengta veikė net lovių valymo sistema“, – pasakojo O. Maksvytienė.
Ne ką mažiau įspūdingas yra didžiulis kluonas. Kai jame nebelikdavo derliaus, Rimšai leisdavo jaunimui ar organizacijoms daryti renginius, koncertus, šokių vakarėlius.
„Kluone buvo grindys, visi labai džiaugdavosi, kai šeimininkai atverdavo duris“, – pasakojo Onutė Rimšaitė-Gilaitienė.
Visa Rimšų šeima užsiėmė įvairiais amatais: audė, siuvinėjo, gamino sūrius, kurie buvo itin graibstomi. Jurgis Rimša buvo puikus keramikas, tačiau pamatęs, kad iš šio amato sunkiai pragyvens, dirbo tarnautoju Lietuvos draudimo įstaigoje.
Ilgus metus ant vienos iš namo sienų puikavosi metalinė lentelė su užrašu „Apdrausta valstybinio apdraudimo įstaigoj“. Ženklo viduryje buvo raudonas Vytis. Deja, dešimtmečius kabėjusį žymenį kažkas panoro pasisavint. Dėl ilgapirščių piktadarystės O. Rimšaitė-Gilaitienė iki dabar neranda ramybės.
„Praėjusį rudenį pamačiau, kad lentelės nebėra. Atsimenu, jog prieš vagystę buvo atvykusi šeima, kuri ženklu labai domėjosi, prašė parduoti. Nesutikau, nes tai mano tėvelio atminimas“, – prisiminė Onutė.
Moteris papasakojo apie dar vieną nutikimą, po kurio ir buvo pasigesta ženklo. Tada sodyboje lankėsi žmogus, kurį pasitiko kaimynas. Nepažįstamasis tik pasisukiojo po kiemą ir nelaukęs šeimininkės išvyko tarstelėjęs, kad pro šalį dažnai pravažiuoja.
„Tada po kelių dienų ir pasigedau. Atrodo, kad žmonės čia atvykę gali daryti ką nori“, – ašarojo senosios sodybos šeimininkė.
Ant vieno iš aukštų raudonų plytų stulpų, kurie žymi įvažiavimą į sodybos kiemą, yra lentelė, nurodanti, kad čia 1945–1946 m. buvo spausdinamas Lietuvos partizanų Tauro apygardos laikraštis „Laisvės žvalgas“. Laikraštį spausdino Jurgis Rimša ir sodyboje ūkvedžiu dirbęs Jonas Kulboka.
Akivaizdu, kad Rimšai puoselėjo lietuvybę ir gerbė laisvę. Tai paliudija ir II pasaulinio karo metais parodyta beatodairiška drąsa gelbėjant žydaitę Olgą Gurvičiūtę.
Po ilgo slapstymosi O. Gurvičiūtę Kaune priglaudė skulptorius Petras Rimša. Kadangi mieste ji negalėjo ilgai pasilikti, 1942-ųjų spalį Juozas slapta parsivežė Olgą į savo ir brolio sodybą. Tuo metu Rimšynėje jau gyveno jis pats ir žmona Justina, brolis Jurgis su žmona Ona, šių sūnus Aidas. Onutė gimė dar po poros metų.
Olga buvo priimta į šeimą kaip lygiateisė narė. Samdomiems darbininkams ji buvo pristatyta kaip našlaitė Steputė.
Vėliau, 1944 m. rugpjūčio 8 d., laiške savo gelbėtojams Juozui, Justinai, Jurgiui ir Onai Rimšams O. Gurvičiūtė rašė: „Sėdėjau mašinoj ir vis netikėjau, kad aš laisva. Jūs, mano brangieji, mane atvežėt, iškankintą siela ir kūnu, be dokumentų, kai iš kiekvieno kampo grasino gestapo budeliai iškankinti, išniekinti ir pribaigti. Prisimenu, kaip nedrąsiai aš Jūsų paklausiau: „Dėde, bet ar Jūs žinot, kad gresia už tai mirties pavojus?“ Tada atsakėte: „Mirsime drauge, bet kol gyvi, kovosime, kad išliktumėm, nejaugi taip ir pasiduoti tiems žmogėdroms.“
Olga su Rimšais gyveno iki išvadavimo. Už šį žygdarbį 2012 m. Juozas ir Justina Rimšai, Jurgis ir Ona Rimšai buvo pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais.
Galerija: Rimšynė
Publikuota: 2023-07-17 16:47:20
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|