„Santaka“ / Šių laikų hedonizmas – pamatyti šviesą ten, kur jos beveik nebėra / Kūryba

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kūryba

Dalinkitės:  


Knygos „Hedonistės užrašai“ autorė Erika Umbrasaitė renkasi ne skųstis, o matyti gėrį ir grožį.

Jokūbo JARMALAVIČIAUS nuotr.


Šių laikų hedonizmas – pamatyti šviesą ten, kur jos beveik nebėra


Knyga „Hedonistės užrašai“, anot jos autorės Erikos Umbrasaitės, išėjo, rodos, visiškai ne laiku. Kam įdomu kalbėti apie gyvenimo džiaugsmą, kai vyksta siaubingas karas? Vis dėlto rašytoja turi kitą teoriją: jei pasiduosime tamsai, prarasime net mažiausią malonumą gyventi, jau būsime morališkai pralaimėję. Jos knyga – dienoraštis-pokalbis, galbūt keliantis daugiau klausimų, nei duodantis atsakymų. Knygos puslapiai – tarsi kasdienės autorės mantros, padedančios suvokti, jog laimė slypi kasdienybės smulkmenose, o procesas yra daug svarbiau nei tikslas, todėl neverta gyventi tausojant jausmus.

– Erika, jau daug metų gyveni Prancūzijoje, nedideliame miestelyje. Ar jį pasiekia karo žinios?

– Nepaisant to, kad matai Ukrainos vėliavas, kad žmonės kalba apie karą, kad įvykius rodo per žinias, karas čia nėra toks akivaizdus kaip Lietuvoje. Prancūzai nuo senų laikų yra rusofilai, jie idealizavo senąją Rusiją. Kai jiems iki karo pradėdavau kalbėti apie Putino keliamą pavojų, jie tik patraukydavo pečiais – gerokai perdedi, nebūk rusofobė. Tačiau dabar tie patys žmonės užeina į mano butiką pareikšti užuojautos.


Ne vieną kartą esu sakiusi, kad jau keletą metų man atrodo, jog gyvename tarsi Ericho Marios Remarko romanuose, kuriuose jis aprašinėjo įtampą visuomenėje tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. Kai jauti, kad griaudėja, bet audra dar neateina. Atrodo, tokį griaudesį dabar girdžiu Prancūzijoje.

– Ne su vienu rašytoju esame kalbėję, kad daugelį dabar ištikęs nerašymo laikas. Kad nekyla rankos, neatrodo prasminga, kai Ukrainoje vyksta tokie baisūs nusikaltimai...

– Visiškas beprasmybės jausmas, skausmas užgriuvo visu sunkumu. Psichologai jam turi paaiškinimą: liudininko trauma. Ir būtent todėl mes turime nepasiduoti, stengtis išgyventi, išbūti. Vis galvoju, kokiomis keistomis aplinkybėmis gyvenimą išvydo mano pastarųjų metų knygos... „Lūpdažio pamokslai“ pasirodė prieš pat pandemiją, o „Hedonistės užrašai“ – kai prasidėjo karas Ukrainoje... O gal jos – kaip tik laiku, kai jų reikia, kai tamsoje norisi matyti nors truputį šviesos ir minčių, kurios paguos, padrąsins, galbūt net prajuokins trumpam? Ir psichologai pataria: kritinėse situacijose jokiu būdu nenustokite gyventi, nepasiduokite juodoms mintims. Net ir ukrainiečiai po pirmojo šoko sakosi perėję į kažkokią neapibrėžtą, išgyvenimo instinktų padiktuotą būseną, kai tuo pačiu metu ir baisu, ir nebebijai. Kai retomis akimirkomis gali sau leisti humorą ar nuoširdžiai šypsotis, kaip tai daro per naktį pasaulio superherojumi tapęs Volodymyras Zelenskis.


Panašiai jaučiausi prieš keliolika metų susirgusi agresyviu krūties vėžiu. Tada mane gydžiusi chemoterapeutė klausdavo, ar nevartoju antidepresantų. O gal nesuprantu, kad galiu mirti, nes pernelyg nerimtai žiūriu į situaciją – nuolat šypsausi. Atsakiau, kad vėžys mane išmokė šypsotis šiandien, nes rytoj gali būti dar blogiau arba rytojaus gali išvis nebūti. Šiandien galiu pasakyti – šypsena, kartais galbūt net dirbtinė, mane išgelbėjo kovoje per vėžį. Šių laikų hedonizmas – pamatyti šviesą ten, kur jos beveik nebėra.

– Kodėl savo naujai knygai pasirinkai hedonistų temą?

– Mūsų kaimelyje mane visi vadina istorijų kolekcioniere ir épicurienne. Išvertus iš prancūzų kalbos, šis žodis reiškia gero, gražaus gyvenimo mylėtoja. Taigi hedonistė. Aš gal savęs tokios nematau, tačiau aplinkiniams atrodo, kad nieko daugiau neveikiu, tik ieškau gražių akimirkų. Hedonizmas man labai vertingas – kai daliniesi, juk ir gauni. Visada gali matyti blogį, bet aš renkuosi matyti gėrį ir grožį. Ne skųstis, o džiaugtis. Ir raudonai dažytis lūpas!

– Atrodytų, tikrai ne laikas dažytis lūpas, kai griaudėja karas ir žmonės miršta aplinkui...


– Šlovė tikrosioms karėms, kurioms šiandien ar per amžius tenka ginti nuo priešų savo šalį. Bet yra vienas slaptas ir galingas ginklas, kurį turime beveik kiekviena, – tai raudonas lūpdažis. Skamba neįtikėtinai, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais raudonas lūpdažis tapo patriotizmo ir pasipriešinimo ženklu. Vienas kareivis amerikietiškam žurnalui „Vogue“ 1941-aisiais rašė: „Jei moterys nustotų puoštis ir dažytis, galutinai numuštų mūsų, karių, bet kokį ūpą ir tai turėtų būti vertinama kaip išdavystė.“

Atrodytų, tuomet, kai aplink siautėja mirtis ir sproginėja bombos, mažiausiai rūpi puoštis ir dažytis, tačiau raudonos lūpos tapo normalaus, taikaus gyvenimo vilties, moteriško solidarumo ir moteriškos jėgos simboliu. Raudonomis lūpomis jos siuntė oro bučinius į karą išlydėdamos vyrus ir tas bučinys žadėjo viltį, kad jie parneš taiką. Adolfas Hitleris nekentė dažytų lūpų, todėl moterys kine, propagandoje, reklamoje ir kasdienybėje buvo raginamos dažytis lūpas kuo ryškiau.

Makiažo revoliucionierė Elizabeth Arden karo metais sukūrė lūpdažį simboliniu pavadinimu „Pergalinga raudona“, o daugelis kosmetikos kompanijų pasekė jos pavyzdžiu. Amerikiečių moterų, dirbusių karinėse gamyklose ir gaminusių ginklus frontui, lūpos buvo ryškiai raudonos, o bendrai naudoti palikti lūpdažiai gamyklose būdavo kiekviename persirengimo kambaryje.

Nežinau, koks Hitlerio sielos brolio Putino požiūris į raudonas lūpas. Ir prakeiktame kare nieko nėra gražaus. Nebent trapi viltis ir tikėjimas, kad tamsą ir kraują vis tiek nugalės šviesa…



Laisvė RADZEVIČIENĖ



Publikuota: 2023-01-17 13:19:35

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Senuosius atliekų konteinerius pradedama keisti naujais
* Rajono ūkininkai nenustoja remti Ukrainos
* „Vingio“ kolektyvas išleido jubiliejinę kompaktinę plokštelę
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pajėgiate apmokėti mėnesio sąskaitas kylant kainoms?
Taip, be jokių sunkumų.
Vos ne vos.
Nepajėgiu, kaupiasi skolos.
Apmokėti sąskaitų man nereikia.



Kalbos patarimai

Apie cukraus pudrą
Konditerijos terminas – miltelinis cukrus. Terminų banke paaiškinama, kad tai labai smulkiai sumaltas cukrus, naudojamas konditerijos gaminiams ir desertams saldinti, puošti. Cukraus pudra yra laisvųjų stilių junginys.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2023 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas