|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-01-16 16:22
|
|
|
Laisvės gynėjų dienos minėjimą pradėjo ir užbaigė mišrus kamerinis choras „Uosija“, diriguojamas Laimos Venclovienės.
Vilkaviškio kultūros centro nuotr.
Renata VITKAUSKIENĖ
„Likim gyventi ateičiai. Su taip nelengvai iškovota laisve, su atmintim ir su balta viltim, kad viskas mums, mūsų vaikams, mūsų namams ir mūsų Tėvynei bus gerai!“ – po šitų žodžių, palydėtų choro sudainuoto viltingojo „Balto paukščio“, Sausio 13-osios minėjimo Vilkaviškyje dalyviai pratrūko ovacijomis ir plojimais.
To vakaro emocija buvo labai stipri. Ją subrandino renginio „Kai akmenio vardas – Tėvynė“ scenarijaus autorė Daiva Kasulaitienė, sutelkti atlikėjai, autentiškas Sausio 13-osios įvykių liudijimas iš vilkaviškietės lūpų ir, niekas nepaneigs, – realybė, kad netolimi mūsų kaimynai ukrainiečiai jau beveik metus kariauja gindami savo žemę.
Prieš 32-ejus metus tam pačiam agresoriui pasipriešinusios lietuvių tautos ginklai buvo tikėjimas, vienybė ir viltis. Laisvės gynėjų dienos minėjime apie tai subtiliai priminta chorine ir liaudies muzika, šokiais, teatro mėgėjų improvizacijomis, įvykių dalyvių liudijimais. Savaisiais pasidalijo vilkaviškietė Renolda Stepanauskaitė-Kubilienė.
„Dėstytojai sakė: „Važiuokit, žiūrėkit, stebėkit, kas vyksta. Jūs esat svarbioje istorijoje!“, – savo, tuomet studentės, prisiminimais dalijosi Renolda. Iš tėvų namų atgal į sostinę ji važiavo sykiu su kitais vilkaviškiečiais, nes iš Savivaldybės kiemo žmones organizuotai vežė autobusai. „Važiuodami turbūt nė vienas negalvojome, ką teks patirti. Vilniuje, prie Aukščiausiosios Tarybos, žmonių rateliai, grupelės. Liaudiškos dainos. Taip, kaip didžiausias folkloro festivalis. Nuotaika tikrai nebuvo niūri, tos grėsmės nejautėme. Vakarėjant pakliuvome į Aukščiausiosios Tarybos vidinį kiemelį, kur vilkaviškiečiams buvo paskirta zona. Dar paskambinome į namus, papasakojome, kaip čia viskas smagu, kaip čia netgi linksma – daug žmonių, laužai... Grįžome į aikštę. Pasigirdo informacija, kad reikia užimti tam tikras vietas. Ir tada prasidėjo... “ – kalbėjo R. Stepanauskaitė-Kubilienė.
Ji akcentavo tomis 1991-ųjų sausio dienomis žmonių parodytą vienybę, tvirtybę, tikėjimą. „Nesuskaičiuojamą skaičių kartų mes kalbėjome litaniją, giedojome „Marija Marija“, buvo malda po maldos. Tai mus palaikė, tai mus stiprino. Galvoju, kad tie nesuskaičiuojami tremtiniai, kankiniai mums tikrai padėjo tą naktį iš anapus... – minioje tvyrojusią nuotaiką prisiminė moteris. – Naktis buvo be galo ilga... Tankečių kolona atvažiuodavo, pravažiuodavo, ir taip iš visų pusių. Kiekvienas toks atvažiavimas atrodė kaip paskutinis. Ir visiškai nebuvo baimės mirti. Buvo nepaprastas drąsumas, didžiulis tikėjimas ir didžiulė viltis. Kai išaušo, buvo didelis džiaugsmas, nes galvojome, kad prašvitus blogis sustos.“
Po nakties žmonės norėjo paskambinti į namus ir pranešti, kad jie gyvi, sveiki. Tačiau telefono aparatai prospekte buvo nulaupyti, rageliai nutraukyti. „Nusprendėme, jog eisime pas gyventojus į butus ir prašysime, kad leistų pasinaudoti telefonu. Viename bute priėmimas buvo toks, kad skubėjome bėgti atgal. Nesinori kartoti žodžių, kuriuos išgirdome. Užėjusius į kitą butą svetimi žmonės mus priėmė kaip artimiausius šeimos narius“, – kultūros centro scenoje liudijo R. Stepanauskaitė-Kubilienė.
Ir ji, ir Laisvės gynėjų dienos minėjime kalbėjęs Savivaldybės meras Algirdas Neiberka išsakė linkėjimus gyventi taikoje.
Minčių apie laisvę, kovas už ją ir taiką kėlė Kauno rajono Ežerėlio kultūros namų moterų šokių kolektyvas „Vijoklė“ (vad. Marina Kolesinskienė), šokėjai Dominykas Štaraitis ir Augustė Balčiūtė (vad. Sonata Jankienė), Vilkaviškio kultūros centro kolektyvai: moterų šokių kolektyvas „Vilkės“ (vad. Irena Šunokienė), mišrus kamerinis choras „Uosija“ (vad. Laima Venclovienė), folkloro ansamblis „Sūduviai“ (vad. Jūratė Drunienė), mėgėjų teatras „Gluosnė“ (vad. D. Kasulaitienė).
„Likim gyventi ateičiai. Su taip nelengvai iškovota laisve, su atmintim ir su balta viltim, kad viskas mums, mūsų vaikams, mūsų namams ir mūsų Tėvynei bus gerai!“ – po šitų žodžių, palydėtų choro sudainuoto viltingojo „Balto paukščio“, Sausio 13-osios minėjimo Vilkaviškyje dalyviai pratrūko ovacijomis ir plojimais. |
To vakaro emocija buvo labai stipri. Ją subrandino renginio „Kai akmenio vardas – Tėvynė“ scenarijaus autorė Daiva Kasulaitienė, sutelkti atlikėjai, autentiškas Sausio 13-osios įvykių liudijimas iš vilkaviškietės lūpų ir, niekas nepaneigs, – realybė, kad netolimi mūsų kaimynai ukrainiečiai jau beveik metus kariauja gindami savo žemę.
Prieš 32-ejus metus tam pačiam agresoriui pasipriešinusios lietuvių tautos ginklai buvo tikėjimas, vienybė ir viltis. Laisvės gynėjų dienos minėjime apie tai subtiliai priminta chorine ir liaudies muzika, šokiais, teatro mėgėjų improvizacijomis, įvykių dalyvių liudijimais. Savaisiais pasidalijo vilkaviškietė Renolda Stepanauskaitė-Kubilienė.
„Dėstytojai sakė: „Važiuokit, žiūrėkit, stebėkit, kas vyksta. Jūs esat svarbioje istorijoje!“, – savo, tuomet studentės, prisiminimais dalijosi Renolda. Iš tėvų namų atgal į sostinę ji važiavo sykiu su kitais vilkaviškiečiais, nes iš Savivaldybės kiemo žmones organizuotai vežė autobusai. „Važiuodami turbūt nė vienas negalvojome, ką teks patirti. Vilniuje, prie Aukščiausiosios Tarybos, žmonių rateliai, grupelės. Liaudiškos dainos. Taip, kaip didžiausias folkloro festivalis. Nuotaika tikrai nebuvo niūri, tos grėsmės nejautėme. Vakarėjant pakliuvome į Aukščiausiosios Tarybos vidinį kiemelį, kur vilkaviškiečiams buvo paskirta zona. Dar paskambinome į namus, papasakojome, kaip čia viskas smagu, kaip čia netgi linksma – daug žmonių, laužai... Grįžome į aikštę. Pasigirdo informacija, kad reikia užimti tam tikras vietas. Ir tada prasidėjo... “ – kalbėjo R. Stepanauskaitė-Kubilienė.
Ji akcentavo tomis 1991-ųjų sausio dienomis žmonių parodytą vienybę, tvirtybę, tikėjimą. „Nesuskaičiuojamą skaičių kartų mes kalbėjome litaniją, giedojome „Marija Marija“, buvo malda po maldos. Tai mus palaikė, tai mus stiprino. Galvoju, kad tie nesuskaičiuojami tremtiniai, kankiniai mums tikrai padėjo tą naktį iš anapus... – minioje tvyrojusią nuotaiką prisiminė moteris. – Naktis buvo be galo ilga... Tankečių kolona atvažiuodavo, pravažiuodavo, ir taip iš visų pusių. Kiekvienas toks atvažiavimas atrodė kaip paskutinis. Ir visiškai nebuvo baimės mirti. Buvo nepaprastas drąsumas, didžiulis tikėjimas ir didžiulė viltis. Kai išaušo, buvo didelis džiaugsmas, nes galvojome, kad prašvitus blogis sustos.“
Po nakties žmonės norėjo paskambinti į namus ir pranešti, kad jie gyvi, sveiki. Tačiau telefono aparatai prospekte buvo nulaupyti, rageliai nutraukyti. „Nusprendėme, jog eisime pas gyventojus į butus ir prašysime, kad leistų pasinaudoti telefonu. Viename bute priėmimas buvo toks, kad skubėjome bėgti atgal. Nesinori kartoti žodžių, kuriuos išgirdome. Užėjusius į kitą butą svetimi žmonės mus priėmė kaip artimiausius šeimos narius“, – kultūros centro scenoje liudijo R. Stepanauskaitė-Kubilienė.
Ir ji, ir Laisvės gynėjų dienos minėjime kalbėjęs Savivaldybės meras Algirdas Neiberka išsakė linkėjimus gyventi taikoje.
Minčių apie laisvę, kovas už ją ir taiką kėlė Kauno rajono Ežerėlio kultūros namų moterų šokių kolektyvas „Vijoklė“ (vad. Marina Kolesinskienė), šokėjai Dominykas Štaraitis ir Augustė Balčiūtė (vad. Sonata Jankienė), Vilkaviškio kultūros centro kolektyvai: moterų šokių kolektyvas „Vilkės“ (vad. Irena Šunokienė), mišrus kamerinis choras „Uosija“ (vad. Laima Venclovienė), folkloro ansamblis „Sūduviai“ (vad. Jūratė Drunienė), mėgėjų teatras „Gluosnė“ (vad. D. Kasulaitienė).
Galerija: Sausio 13-oji
Publikuota: 2023-01-16 16:22:49
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|