|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2021-08-17 08:20
|
|
|
Lengvesniuose trasos ruožuose Giedrė Kubiliūtė pabendravo su maratonininkais iš kitų šalių.
sportograf.com nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Vilkaviškiečių medikų šeima puikiai pažįstama respublikinių bėgimo maratonų aistruoliams. Tačiau pastaruoju metu jie išsikėlė naujų iššūkių, kuriuos ramų gyvenimo būdą propaguojantiems piliečiams net sunku suvokti protu. Medikai dalyvauja kalnų maratonuose, o neseniai grįžo iš Austrijos Alpių, kur „Grossglockner Ultra Trail“ maratone kalnais nubėgo po 59 kilometrus.
Svajojo dvejus metus
Prieš kelis mėnesius medicinos gydytojo licenciją gavusi ir šiuo metu Vilkaviškio ligoninėje savanoriaujanti Giedrė Kubiliūtė prisipažįsta, kad sudalyvauti kalnų maratone buvo sena jos svajonė. Tam mergina atkakliai treniravosi porą metų, studijuodama Vilniuje lankė „Love Streams Running“ klubą ir pagal trenerio sudarytą programą dirbo šešias dienas per savaitę: 3 dienas po 10 km nubėgdavo lengvu bėgimu, 2 dienas vyko treniruotės greičiui ir vieną kartą – 3 valandų „ilgabėgis“ įvairiu reljefu. Tiesa, mūsų šalyje sudėtinga rasti aukštesnių vietovių, todėl Giedrė kalnų maratonui treniruotis dažnai vykdavo į Vištytį.
Į „Grossglockner Ultra Trail“ maratoną G. Kubiliūtė užsiregistravo iš anksto. Tačiau dėl kilusios pandemijos varžybos pernai vasarą neįvyko, tad svajonės teko palaukti porą metų.
Giedrė net neabejojo, kad jos idėją palaikys ir drauge dalyvaus visa sportiška šeima – Vilkaviškio ligoninės gydytojai Rimantas Ramanauskas ir Kristina Kubilienė. Rimantas kalnų bėgime jėgas buvo bandęs prieš ketverius metus. 2017 m. jis dalyvavo Vokietijoje vykusiame „Algau Ultra Trail“ maratone, kur kalnais nubėgo 60 kilometrų.
Tiesa, Giedrės mamai, ligoninės Vaikų ligų skyriaus vedėjai ir Vilkaviškio pirminės sveikatos priežiūros centro pediatrei K. Kubilienei šįkart maratone sudalyvauti nepavyko dėl paprasčiausios priežasties – darbų užklupta, daug naktimis skyriuje budėjusi medikė neturėjo laiko pakankamai treniruotis, o aklai vykti į tokias fiziškai sudėtingas varžybas nesiryžo. Tad šįkart ji buvo tik žiūrovė ir aistringa savo šeimos maratonininkų sirgalė.
Kristina prisipažino labai pavydėjusi Giedrei bei Rimantui, todėl kitąmet žada ir pati būtinai dalyvauti. Tiesa, tokios ilgos, fiziškai ir emociškai sunkiai įveikiamos trasos medikė rinktis neketina – pasitenkins trumpesne.
Reikia pasirengti emociškai
Giedrė pasakojo, kad vadinamieji „trail“ maratonai visame pasaulyje labai populiarūs. Nuo tradicinių maratonų jie skiriasi tuo, kad bėgama ne asfaltu ar žvyruota danga, o bekele, kur miškais, laukais ar kalnais tiesiog nužymima trasa, tačiau jokios specialiai bėgimui parengtos infrastruktūros nėra.
Giedrė bekelės maratonuose dalyvauja ir užsienyje, ir Lietuvoje, ne kartą yra tapusi jų nugalėtoja. Tačiau bėgimas kalnais, kur aukštis vietomis siekia per 3 km, – visai kas kita.
Pernai Giedrė su Rimantu dalyvavo „Ultra Trail“ maratone Kuršių nerijoje, kur nubėgo 70 km trasą. Ultra klasei priskiriami tie maratonai, kurių distancija ilgesnė nei tradicinio maratono, kurio ilgis – 42 km 195 m.
– Neslėpsiu, kad Lietuvoje bekelės maratonuose dalyvauju dėl apdovanojimų. Varžyboms renkuosi iki 20 km distancijas. Tačiau pirmą kartą dalyvaudama „Ultra Trail“ maratone kalnuose net nenutuokiau, ko galiu tikėtis iš savo organizmo. Todėl pagrindinis mano tikslas buvo tiesiog išgyventi iki finišo, – pasakojo Giedrė.
Jauna medikė prisipažino, kad ilgose, per 50 km ilgio distancijose, sunkiausia ne fiziškai, o psichologiškai, todėl labai svarbu tam pasiruošti. Smegenys išgyvena visas įmanomas stadijas nuo „pavargau“, „atsibodo“, „skauda“, „kiek čia dar tęsis“ iki „daugiau nebegaliu“. Tokia emocinė sumaištis ją kankino bėgant 70 km maratoną Kuršių nerijoje. Mergina trasą įveikė, tačiau tai neatnešė džiaugsmo. Todėl kalnų maratonui Giedrė rengėsi itin atsakingai. Bėgimas Alpėse truko ilgiau, tačiau emociškai tam Giedrė buvo pasirengusi.
Smagiausia – finišas
Nors daugelis merginos bendraamžių nesuprastų, kam reikalinga sau susikurti sunkumus, jei gali gyventi daug ramiau ir patogiau, Giedrė tvirtina, kad jai būtina visada turėti siekį, kuris priverstų laikytis disciplinos. Tai ją užveda ir augina. Be to, sportas garantuoja gražias kūno linijas ir gerą savijautą.
– Nemoku gyventi ritmu „darysiu tai, ką norėsiu“. Tuomet aš išvis nieko naudingo nenuveikiu, – kalbėjo jauna medikė.
Per daugiau nei 9 valandas 59 km trasą kalnais įveikusi Giedrė pasakojo pakeliui spėjusi susipažinti su bėgikais iš kitų šalių – vienus trasos etapus bėgusi drauge su vokiečiais, kitus – su italais, o finišavo su šveicaru. Per ilgą maratono trasą teko patirti visko – slysti sniegu, griūti, išsivolioti purve, sušlapti, kepti kalnų saulėje, tačiau viską pavyko įveikti be didesnių traumų. Kas 10–15 km trasoje įrengti patikros punktai, kuriuose maratonininkai užsiregistruoja, užkanda, atsigeria.
Giedrė prisipažino, kad jai maratone smagiausias yra finišas, kai suvoki, kad tu nugalėjai save ir įveikei be galo sunkų gyvenimo iššūkį.
Rezultatų nesiekia
Tačiau su Giedre startavusiam, bet nuo pat pradžių nuo jos atsilikusiam ir distanciją per daugiau nei 12 valandų įveikusiam R. Ramanauskui kur kas malonesnis pats bėgimo procesas, o ne finišas. Todėl vilkaviškiečiams puikiai pažįstamas chirurgas maratone niekada neskuba ir nesiekia geresnių laiko rezultatų.
– Aš bėgdamas maratonus jaučiu tą patį, kaip nuėjęs į gerą koncertą – supa puiki atmosfera, bendraminčiai, visi gerai nusiteikę, džiaugiasi gyvenimu, šypsosi, juokauja. Galva išsivalo nuo slogių minčių, darbo problemų, – kalbėjo R. Ramanauskas. – Puikiai žinau, kad nelaimėsiu, nes to niekada ir nesiekiau. Reikia įvertinti savo galimybes, amžių, todėl nėra dėl ko save spausti.
Anot mediko, sunkiausia jam buvo ne bėgti į kalną, o leistis žemyn, nes po lietaus danga buvo slidi, snieguota, akmenuota, skaudėjo įtemptus kojų raumenis. R. Ramanauskas sakė, jog jam linksma buvo stebėti, kaip kai kurie maratono dalyviai, kilę iš kalnuotų vietovių, leisdamiesi žemyn akmenuotu šlaitu straksėjo tarsi kalnų ožiai. O jis lėtai dėstė kojas, stengdamasis kuo saugiau nusileisti.
59 km distanciją Rimantas įveikė 199-as iš 260 dalyvių, o 10 iš jų distancijos išvis nepajėgė baigti. 67-erių vilkaviškietis medikas juokavo, kad būtų pasiekęs bent amžiaus rekordą, bet paaiškėjo, jog vienas dalyvis už jį visgi metais vyresnis.
Sieks maksimumo
Dalyvių amžius maratone neribojamas – gali dalyvauti visi pilnamečiai asmenys. R. Ramanauskas nebesistebi, kai maratonų trasose sutinka ir 80-mečių. Organizatoriai dalyvių nereikalauja pateikti sveikatos pažymėjimą, tačiau yra griežtai tikrinama, kad kuprinėje maratonininkai turėtų visus reikalaujamus daiktus: ne mažiau kaip 1, 5 l vandens, įkrautą mobilųjį telefoną, prožektorių. Jei bėgi ilgesnes – 84 ar 110 km distancijas – privalu turėti atsarginius batus, šiltesnių rūbų, prožektorių baterijų ir t. t.
Tiesa, anksčiau, kai Giedrė su Rimantu dalyvavo maratone Baltarusijoje, turėjo pateikti pažymą apie sveikatos būklę. Jos neturinčius dalyvius tikrindavo vietinė medikų komisija ir ne visiems leisdavo stoti prie starto linijos. Tai nuolatiniams maratonų dalyviams buvo įdomi patirtis.
Artimiausiuose Giedrės ir Rimanto planuose – rudenį vėl vyksiantis Kuršių nerijos maratonas. Tik šįkart Giedrė nebeketina savęs kankinti ir palaikyti kompaniją Rimantui 70 km distancijoje. Ji bėgs 47 ar 25 km trasą ir ja mėgausis. R. Ramanauskas maratonuose dalyvauja keliskart per metus, o Giedrė jau dveji metai renkasi tik bekelės bėgimą. Abu svajoja sudalyvauti ne viename kalnų maratone.
Giedrė neabejoja, kad visai netoli tas laikas, kai ji pasitreniravusi leisis į ultramaratoną kalnais bei rinksis pačią ilgiausią, per 100 km ilgio trasą. Tai vienas artimiausių jos gyvenimo tikslų. Ir gali patikinti, kad kone parą truksiantis bėgimas jai atneš dar vieną gyvenimo iššūkį, kurį būtinai įveiks.
Vilkaviškiečių medikų šeima puikiai pažįstama respublikinių bėgimo maratonų aistruoliams. Tačiau pastaruoju metu jie išsikėlė naujų iššūkių, kuriuos ramų gyvenimo būdą propaguojantiems piliečiams net sunku suvokti protu. Medikai dalyvauja kalnų maratonuose, o neseniai grįžo iš Austrijos Alpių, kur „Grossglockner Ultra Trail“ maratone kalnais nubėgo po 59 kilometrus. |
Prieš kelis mėnesius medicinos gydytojo licenciją gavusi ir šiuo metu Vilkaviškio ligoninėje savanoriaujanti Giedrė Kubiliūtė prisipažįsta, kad sudalyvauti kalnų maratone buvo sena jos svajonė. Tam mergina atkakliai treniravosi porą metų, studijuodama Vilniuje lankė „Love Streams Running“ klubą ir pagal trenerio sudarytą programą dirbo šešias dienas per savaitę: 3 dienas po 10 km nubėgdavo lengvu bėgimu, 2 dienas vyko treniruotės greičiui ir vieną kartą – 3 valandų „ilgabėgis“ įvairiu reljefu. Tiesa, mūsų šalyje sudėtinga rasti aukštesnių vietovių, todėl Giedrė kalnų maratonui treniruotis dažnai vykdavo į Vištytį.
Į „Grossglockner Ultra Trail“ maratoną G. Kubiliūtė užsiregistravo iš anksto. Tačiau dėl kilusios pandemijos varžybos pernai vasarą neįvyko, tad svajonės teko palaukti porą metų.
Giedrė net neabejojo, kad jos idėją palaikys ir drauge dalyvaus visa sportiška šeima – Vilkaviškio ligoninės gydytojai Rimantas Ramanauskas ir Kristina Kubilienė. Rimantas kalnų bėgime jėgas buvo bandęs prieš ketverius metus. 2017 m. jis dalyvavo Vokietijoje vykusiame „Algau Ultra Trail“ maratone, kur kalnais nubėgo 60 kilometrų.
Tiesa, Giedrės mamai, ligoninės Vaikų ligų skyriaus vedėjai ir Vilkaviškio pirminės sveikatos priežiūros centro pediatrei K. Kubilienei šįkart maratone sudalyvauti nepavyko dėl paprasčiausios priežasties – darbų užklupta, daug naktimis skyriuje budėjusi medikė neturėjo laiko pakankamai treniruotis, o aklai vykti į tokias fiziškai sudėtingas varžybas nesiryžo. Tad šįkart ji buvo tik žiūrovė ir aistringa savo šeimos maratonininkų sirgalė.
Kristina prisipažino labai pavydėjusi Giedrei bei Rimantui, todėl kitąmet žada ir pati būtinai dalyvauti. Tiesa, tokios ilgos, fiziškai ir emociškai sunkiai įveikiamos trasos medikė rinktis neketina – pasitenkins trumpesne.
Giedrė pasakojo, kad vadinamieji „trail“ maratonai visame pasaulyje labai populiarūs. Nuo tradicinių maratonų jie skiriasi tuo, kad bėgama ne asfaltu ar žvyruota danga, o bekele, kur miškais, laukais ar kalnais tiesiog nužymima trasa, tačiau jokios specialiai bėgimui parengtos infrastruktūros nėra.
Giedrė bekelės maratonuose dalyvauja ir užsienyje, ir Lietuvoje, ne kartą yra tapusi jų nugalėtoja. Tačiau bėgimas kalnais, kur aukštis vietomis siekia per 3 km, – visai kas kita.
Pernai Giedrė su Rimantu dalyvavo „Ultra Trail“ maratone Kuršių nerijoje, kur nubėgo 70 km trasą. Ultra klasei priskiriami tie maratonai, kurių distancija ilgesnė nei tradicinio maratono, kurio ilgis – 42 km 195 m.
– Neslėpsiu, kad Lietuvoje bekelės maratonuose dalyvauju dėl apdovanojimų. Varžyboms renkuosi iki 20 km distancijas. Tačiau pirmą kartą dalyvaudama „Ultra Trail“ maratone kalnuose net nenutuokiau, ko galiu tikėtis iš savo organizmo. Todėl pagrindinis mano tikslas buvo tiesiog išgyventi iki finišo, – pasakojo Giedrė.
Jauna medikė prisipažino, kad ilgose, per 50 km ilgio distancijose, sunkiausia ne fiziškai, o psichologiškai, todėl labai svarbu tam pasiruošti. Smegenys išgyvena visas įmanomas stadijas nuo „pavargau“, „atsibodo“, „skauda“, „kiek čia dar tęsis“ iki „daugiau nebegaliu“. Tokia emocinė sumaištis ją kankino bėgant 70 km maratoną Kuršių nerijoje. Mergina trasą įveikė, tačiau tai neatnešė džiaugsmo. Todėl kalnų maratonui Giedrė rengėsi itin atsakingai. Bėgimas Alpėse truko ilgiau, tačiau emociškai tam Giedrė buvo pasirengusi.
Nors daugelis merginos bendraamžių nesuprastų, kam reikalinga sau susikurti sunkumus, jei gali gyventi daug ramiau ir patogiau, Giedrė tvirtina, kad jai būtina visada turėti siekį, kuris priverstų laikytis disciplinos. Tai ją užveda ir augina. Be to, sportas garantuoja gražias kūno linijas ir gerą savijautą.
– Nemoku gyventi ritmu „darysiu tai, ką norėsiu“. Tuomet aš išvis nieko naudingo nenuveikiu, – kalbėjo jauna medikė.
Per daugiau nei 9 valandas 59 km trasą kalnais įveikusi Giedrė pasakojo pakeliui spėjusi susipažinti su bėgikais iš kitų šalių – vienus trasos etapus bėgusi drauge su vokiečiais, kitus – su italais, o finišavo su šveicaru. Per ilgą maratono trasą teko patirti visko – slysti sniegu, griūti, išsivolioti purve, sušlapti, kepti kalnų saulėje, tačiau viską pavyko įveikti be didesnių traumų. Kas 10–15 km trasoje įrengti patikros punktai, kuriuose maratonininkai užsiregistruoja, užkanda, atsigeria.
Giedrė prisipažino, kad jai maratone smagiausias yra finišas, kai suvoki, kad tu nugalėjai save ir įveikei be galo sunkų gyvenimo iššūkį.
Tačiau su Giedre startavusiam, bet nuo pat pradžių nuo jos atsilikusiam ir distanciją per daugiau nei 12 valandų įveikusiam R. Ramanauskui kur kas malonesnis pats bėgimo procesas, o ne finišas. Todėl vilkaviškiečiams puikiai pažįstamas chirurgas maratone niekada neskuba ir nesiekia geresnių laiko rezultatų.
– Aš bėgdamas maratonus jaučiu tą patį, kaip nuėjęs į gerą koncertą – supa puiki atmosfera, bendraminčiai, visi gerai nusiteikę, džiaugiasi gyvenimu, šypsosi, juokauja. Galva išsivalo nuo slogių minčių, darbo problemų, – kalbėjo R. Ramanauskas. – Puikiai žinau, kad nelaimėsiu, nes to niekada ir nesiekiau. Reikia įvertinti savo galimybes, amžių, todėl nėra dėl ko save spausti.
Anot mediko, sunkiausia jam buvo ne bėgti į kalną, o leistis žemyn, nes po lietaus danga buvo slidi, snieguota, akmenuota, skaudėjo įtemptus kojų raumenis. R. Ramanauskas sakė, jog jam linksma buvo stebėti, kaip kai kurie maratono dalyviai, kilę iš kalnuotų vietovių, leisdamiesi žemyn akmenuotu šlaitu straksėjo tarsi kalnų ožiai. O jis lėtai dėstė kojas, stengdamasis kuo saugiau nusileisti.
59 km distanciją Rimantas įveikė 199-as iš 260 dalyvių, o 10 iš jų distancijos išvis nepajėgė baigti. 67-erių vilkaviškietis medikas juokavo, kad būtų pasiekęs bent amžiaus rekordą, bet paaiškėjo, jog vienas dalyvis už jį visgi metais vyresnis.
Dalyvių amžius maratone neribojamas – gali dalyvauti visi pilnamečiai asmenys. R. Ramanauskas nebesistebi, kai maratonų trasose sutinka ir 80-mečių. Organizatoriai dalyvių nereikalauja pateikti sveikatos pažymėjimą, tačiau yra griežtai tikrinama, kad kuprinėje maratonininkai turėtų visus reikalaujamus daiktus: ne mažiau kaip 1, 5 l vandens, įkrautą mobilųjį telefoną, prožektorių. Jei bėgi ilgesnes – 84 ar 110 km distancijas – privalu turėti atsarginius batus, šiltesnių rūbų, prožektorių baterijų ir t. t.
Tiesa, anksčiau, kai Giedrė su Rimantu dalyvavo maratone Baltarusijoje, turėjo pateikti pažymą apie sveikatos būklę. Jos neturinčius dalyvius tikrindavo vietinė medikų komisija ir ne visiems leisdavo stoti prie starto linijos. Tai nuolatiniams maratonų dalyviams buvo įdomi patirtis.
Artimiausiuose Giedrės ir Rimanto planuose – rudenį vėl vyksiantis Kuršių nerijos maratonas. Tik šįkart Giedrė nebeketina savęs kankinti ir palaikyti kompaniją Rimantui 70 km distancijoje. Ji bėgs 47 ar 25 km trasą ir ja mėgausis. R. Ramanauskas maratonuose dalyvauja keliskart per metus, o Giedrė jau dveji metai renkasi tik bekelės bėgimą. Abu svajoja sudalyvauti ne viename kalnų maratone.
Giedrė neabejoja, kad visai netoli tas laikas, kai ji pasitreniravusi leisis į ultramaratoną kalnais bei rinksis pačią ilgiausią, per 100 km ilgio trasą. Tai vienas artimiausių jos gyvenimo tikslų. Ir gali patikinti, kad kone parą truksiantis bėgimas jai atneš dar vieną gyvenimo iššūkį, kurį būtinai įveiks.
Galerija: maratonas
Publikuota: 2021-08-17 08:20:55
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|