„Santaka“ / Nusikaltimams prieš žmoniškumą senaties nėra / Skaitytojų laiškai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda kiaules Pajevonyje. Tel. 8 617 51 369.
Galioja iki: 2021-12-06 10:37:15



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Skaitytojų laiškai

Dalinkitės:  


Nusikaltimams prieš žmoniškumą senaties nėra


Iš mamos ir giminių pasakojimų man nuo vaikystės pažįstami prisiminimai apie tremtį ir sovietmečio pradžios siaubą, sukausčiusį Lietuvos kaimus, miestus ir miestelius.

Net ir nuošaliausiame vienkiemyje gyvendamas nebuvai saugus. Už neatsargų žodį galėjai būti įkištas į kalėjimą dešimčiai ar net penkiolikai metų. Sovietų valdžios parankiniai surasdavo žmones visur.

Mama ne kartą pasakojo apie tai, kad ryte atėjusi į klasę pasigesdavo vieno ar kito arba net kelių bendraklasių. Visi žinojo, kas nutiko: išvežė, bet niekas iš baimės nedrįsdavo ištarti nė žodelio: nei mokytojas, nei vaikai. O juk tai buvo jų kaimynai, klasės ir žaidimų draugai. Iš tremties niekada negrįžo ir mano senelio brolis iš tėčio pusės – Antanas Mitkus. Tremtinio dalią patyrė ir kiti mūsų giminaičiai. Agotos Mačiūtienės (Antano sesers) šeima, iš kurios į Lietuvą sugrįžo Birutė Vaišnorienė (Mačiūtaitė) – mano tėtės pusseserė ir mano teta. Su ja vaikystėje man dar teko laimė pabendrauti. Ir nesvarbu, kad nuo sovietinių tremčių praėjo dešimtys metų, o nuo ankstesniųjų – šimtai, juk sovietai nieko naujo nesugalvojo: į Sibirą lietuvius trėmė ir carinės Rusijos valdžia. Tremties kankinių atmintis šventa.


Vargu ar yra Lietuvoje šeima, kurios vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar netiesiogiai nebūtų palietusi tremtis – tautos genocidas. Deja, kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų, išpuoliai prieš tautines mažumas arba mažesnes tautas vyksta ir dabar. Laimei, šiuolaikinis pasaulis vis drąsiau ir garsiau prabyla (ne tik apie holokaustą – baisiausiąjį iš genocidų) apie panašius nusikaltimus, įvykdytus ar tebevykdomus prieš tautas: bosnių, armėnų, tutsių, Kinijoje gyvenančių uigūrų genocidą. Laikas, vieta, vykdytojai ir priemonės gali skirtis, bet tikslas visada tas pats – sunaikinti. Todėl minėti šių kraupių įvykių datas svarbu ne vien tam, kad pagerbtume aukų atminimą. Minėjimas – tai ir pamokos naujoms kartoms, priminimas ir įspėjimas: tiek tam, kad išvengtume aukų, bet ne mažiau ir dėl to, kad patys netaptume naikinimo bendrininkais ar įrankiais. Žudydamas kitą – pražudai ir save.

Apmaudu, kad skaudi mūsų tautos patirtis dar mažai žinoma už Lietuvos ribų, net ir Europoje, o ką kalbėti apie platųjį pasaulį. Protu nesuvokiamas tremties absurdiškumas, žiaurumas ir nežmoniškumas. Galbūt todėl taip sunku apie tai pasakoti vakarų demokratijoje gimusiam, užaugusiam ir gyvenančiam žmogui. Kaip paaiškinti tai, kad niekuo nenusikaltusios šeimos galėjo būti tremiamos sunkiems darbams ir mirčiai už tūkstančių kilometrų. Be kaltinimų, be teismo, naktimis, gyvuliniuose vagonuose. Iš pradžių jauni vyrai, o vėliau ir vaikai, seneliai, moterys. Tremiami į svetimą kraštą, kur nieko nepažįsta, nieko neturi, nemoka ir nesupranta kalbos. Lyg didžiausi nusikaltėliai ar žmogžudžiai. O šių sovietų ištremtųjų „kaltė“ tebuvo jų tautybė, visuomeninis statusas, pareigos, tikėjimas ar žemės nuosavybė. Okupacinės valdžios jie buvo „avansu“ nubausti už potencialų (o vėlesniuose trėmimuose jau ir realų) priešiškumą, grėsmę ar net nepritarimą komunistiniam režimui, jo idėjoms ir priemonėms.


Nusikaltimams prieš žmoniškumą senaties nėra. Turbūt reikėtų skelbti ne tik aukų sąrašus, bet ir gėdingus juoduosius nusikaltėlių sąrašus. Ne dėl keršto ar susidorojimo, gal net ne dėl teismo, bet dėl teisingumo. Ką reiškia ir simbolizuoja Judo vardas, iki šiol žino visi.
Jeigu iš praeities klaidų pasimokome, tos klaidos pavirsta vertingomis pamokomis.


Šiemet Lietuva žymi skaudžios patirties – pirmųjų sovietinių trėmimų pradžios 80-ies metų sukaktį. Kiekvieną jubiliejų pasitinka vis mažiau gyvųjų tų įvykių liudininkų. Bet dėl to ši data neturėtų tapti mažiau reikšminga ar svarbi. Priešingai. Neapgaudinėkime savęs: bet kada ir bet kuris iš mūsų galime tapti tautinės neapykantos, priešiškos, o gal net savos valstybės ar režimo kaliniu ir auka. Toli žvalgytis nereikia, tik į kaimynus. Todėl svarbu kaip akies vyzdį saugoti laisvę: laisvę tautos ir žodžio, tikėjimo, skelbiančio pagarbą kiekvienam žmogui, puoselėjančio žmogaus gyvybę ir orumą kaip didžiausias vertybes.

Savo ausimis negalėjau patikėti TV žinių laidoje išgirdusi, kad Lietuvos kariuomenė negali rasti vietos naujam poligonui – mat, gyventojai, gamtosaugininkai ir kiti suinteresuoti asmenys ar grupės tam prieštarauja. Na, jei nerasime vietos saviems kariams, tai svetima kariuomenė tikrai neatsiklaus, kur, kada ir kiek poligonų steigti. Keliaujant po pasaulį teko matyti uždarų kariuomenės teritorijų neįtikėčiausiose vietose. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, netoli mano draugų namų, pajūrio pliažo ruožo dalis – kariuomenės teritorija.


Istorija jau kartą labai skaudžiai lietuvius pamokė, kad nesugebėjimas laiku pasipriešinti ir apginti nepriklausomybę ginklu baigiasi tautos genocidu. Geriau padėti galvą už tėvynės, tai yra savo, brolių, seserų, vaikų ir tėvų ar būsimų kartų laisvę, nei numirti iš bado, išsekimo ir šalčio lenkiant nugarą svetimos valstybės katorgoje. Jeigu iš praeities klaidų pasimokome, tos klaidos pavirsta vertingomis pamokomis.

Tapę „diplomuotais“ savos tautos laisvės gynimo profesionalais, prisimenančiais savo mokytojus – tremtinius, sukilėlius, rezistentus, o taip pat ir išdavikus, kolaborantus, stribus, juk jie parodė, ko ir kaip nedera daryti, – anksti pastebėsime net ir menkiausius grėsmės ženklus. Grėsmės mūsų laisvei, mūsų tautos vertybėms ir galiausiai fiziniam tautos išlikimui.



Rita MITKUTĖ-MADDOCK



Publikuota: 2021-06-21 13:44:42

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* A. Butkevičius: nesusikalbėjimas ima diskredituoti valstybę
* Vilkaviškietis šachmatų partijas transliuoja visam pasauliui
* Dvylika tarnystės metų Vilkaviškyje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip reaguojate į augančią infliaciją?
Bijau, kad neįpirksiu būtinų prekių.
Neramu, nes nuvertės santaupos.
Investavau, infliacija negąsdina.
Dėl to nesuku galvos.



Kalbos patarimai

Kaip taisyklingai nurodyti pareigas?
Veiklos barų vadovų pareigų pavadinimai sudaromi su kilmininko formos priklausomuoju žodžiu, pvz.: komercijos direktorius ( direktorius komercijai būtų klaida).
Kai nusakomas pavaldumo santykis ( direktoriaus pavaduotojas ) ir veiklos sritis, kilmininkas užimtas, tai veiklos pavadinimas reiškiamas naudininku, pvz.: mero patarėjas kultūrai. Šie pavadinimai gali būti sudaromi ir su žodžiu reikalams, pvz., direktoriaus pavaduotojas gamybos reikalams.
Patarėjų pareigų pavadinimai gali būti sudaromi su žodžio klausimai įnagininku, pvz., patarėjas užsienio politikos klausimais.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas