Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus sukaupęs gausią Jono Basanavičiaus biblioteką.

Kęstučio INKRATOS nuotr.

Tęsdami dar tarpukario laikais susiformavusią tradiciją, kiekvienais metais išskirtiniais darbais ir renginiais paminime Valstybės nepriklausomybės dieną. Šią Lietuvai svarbią datą primena ir Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje sukauptos vertybės.

Saugome lobius

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus fonduose saugoma istoriją liudijanti medžiaga. Ją per 58 muziejaus gyvavimo metus padėjo sukaupti krašto žmonės. Džiaugiamės, kad daug mūsų rajono žmonių suprato paveldo svarbą ir tapo muziejinių kolekcijų turtintojais. Muziejininkai turi ne tik gerai žinoti krašto istoriją, pažinti žmones, palaikyti su jais ryšius, bet ir jausti visuomeninio ir politinio gyvenimo pulsą, kad galėtų operatyviai reaguoti į įvykius, spėti juos užfiksuoti, surinkti medžiagą.

Net gyvenantys kituose regionuose mūsų kraštiečiai jaučia pareigą savo relikvijas perduoti būtent mūsų muziejui, nori, kad jos liktų gimtinėje ir taptų krašto istorijos turtu. Muziejinė medžiaga primena svarbiausius įvykius, žymius ir paprastus kaimo žmones, krašto ekonomikos ir kultūros pasiekimus.

Artėjant Vasario 16-osios minėjimui, paanalizavome savo fondus, atkreipdami dėmesį į nepriklausomybės temos eksponatus. Džiaugiamės, kad saugome tikrus lobius, kuriais galime nustebinti istorijos mylėtojus.

Laikraštis retenybė

Mūsų rajone gimęs tik vienas 1918 m. Nepriklausomybės akto signataras – Jonas Basanavičius. Turime sukaupę gausią jo biblioteką – patriarcho parašytas knygas, straipsnius, laikraščius ir apie jį išleistus leidinius.

1993–2004 m. išleistą J. Basanavičiaus tautosakos biblioteką padovanojo jos sudarytojas, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas dr. Konstantinas Algirdas Aleksynas. Pilną 1918 m. „Lietuvos aido“ komplektą išsaugojo ir muziejui perdavė Jonas Brundza, gyvenantis Igliškėliuose. Šio laikraščio vasario 19 d. 22-ame numeryje buvo paskelbtas Nepriklausomybės aktas.

Okupacinė vokiečių valdžia šio numerio platinti neleido, bet keletą egzempliorių spaustuvės darbuotojai paslėpė ir dabar šis laikraštis yra retenybė.

Mums, kaip J. Basanavičiaus gimtojo krašto atstovams, 22-ą „Lietuvos aido“ numerį padovanojo buvęs Mokslo draugijos bibliotekos darbuotojas ir J. Basanavičiaus fondo saugotojas Pranas Razmukas. Dabar šio žmogaus pavardę mažai kas žino, nors jis, rizikuodamas laisve, o gal ir gyvybe, išsaugojo patriarcho sukauptas kultūros vertybes.

Iš Literatūros ir tautosakos instituto, kuris perėmė Lietuvos mokslo draugijos fondą, gavome J. Basanavičiaus skrybėlę, prisegamą marškinių apykaklę ir netgi tautos patriarcho dėvėtas kojines.

Brangios relikvijos

Retas žino, kad Basanavičynėje, po karo išlikusio tvarto pertvarkytose patalpose, iki 1984 m. gyveno J. Basanavičiaus brolio, lietuvių tautosakos rinkėjo Vinco Basanavičiaus dukra Konstancija Basanavičiūtė-Šmulkštienė. Tuometinė muziejaus direktorė Gabrielė Karalienė bendravo su K. Šmulkštiene ir Pūstapėdžiuose gyvenusia jos sesers Marijos Basanavičiūtės dukra Anele Mažeikiene, kurios muziejui perdavė retų nuotraukų, dokumentų, maldaknygių ir J. Basanavičiaus naudotą arbatinį šaukštelį.

Prašytume atsiliepti mūsų rajone gyvenančius Vinco Basanavičiaus giminaičius.

Atrodo, kad visi šie daiktai paprasti ir netgi primityvūs, bet dabar tai – vertingos relikvijos, liudijančios žymiojo mūsų kraštiečio kasdienybę. Prašytume atsiliepti mūsų rajone gyvenančius Vinco Basanavičiaus giminaičius, kad galėtume tęsti giminės fondo turtinimą.

G. Karalienė buvo atsidavusi kraštotyrininkė, 1990–1993 m. vaikščiojo po Ožkabalius, Bartninkų kraštą, ieškodama J. Basanavičių pažinojusių žmonių, rinkdama informaciją apie Basanavičių gyvenimą. Jai pavyko rasti keletą senukų, kurie papasakojo apie daktaro viešnages tėviškėje, kaip jis konsultuodavo ir gydė sergančius kaimynus. Dabar tie paskubomis užrašyti prisiminimai neįkainojami.

Istorijos aukso fondas

Mūsų rajone, Būgnų kaime, gimė vienas iš Lietuvos teisinės sistemos kūrėjų Antanas Kriščiukaitis-Aišbė. Jis buvo teisininkas, publicistas, rašytojas, aktyvus žmogus. Pirmaisiais nepriklausomybės metais jis buvo Vilkaviškio miesto tarybos narys, jos sekretorius. Vėliau apsigyveno Kaune ir dirbo valstybės tarnyboje. Apie šį iškilų žmogų primena ekspozicijoje esanti sofa, keli jo asmeniniai daiktai, knygos.

Su mūsų rajonu taip pat susiję signatarai Donatas Malinauskas ir Jonas Vailokaitis. Mokytojos A. Sederevičienės dovanota skulptūrėlė iš Alvito dvaro primena 1938–1941 m. jame gyvenusį D. Malinauską, o Paežerių dvaro istorija neatsiejama nuo jo savininko J. Vailokaičio.

Kiekvienas dvaro lankytojas gali pasidžiaugti nepriklausomybės šauklio Vinco Kudirkos smuiku, kurį savo fonduose norėtų turėti net Lietuvos nacionalinis muziejus. Šie daiktai – tai mūsų krašto istorijos aukso fondas.

Turtinkime muziejų

Paskutiniais metais gavome gausias asmeninių daiktų kolekcijas: pirmosios Lietuvoje kriminalistikos ekspertės Onutės Dambrauskaitės vertybes, 1990 metų Nepriklausomybės akto signataro Jono Mačio daiktus, kuriuos perdavė žmona Roma. Gižų seniūnas Romas Kučiauskas perdavė savanorio, dimisijos majoro Kazimiero Baršausko fondą, buvęs garsus dviratininkas Valdas Jašinskas, dabar gyvenantis Vilniuje, dovanojo sportinę karjerą žyminčius dokumentus.

Labiausiai mus nustebino paežerietis Audrius Sakatauskas. Jo dėka sužinojome, kad pokaryje Paežeriuose veikė žvejybos artelė. Jis perdavė kelis iš senelio paveldėtus artelės kvitus, tinklą ir žvejų nuotrauką.

Taigi turtėjant muziejinėms kolekcijoms kartu turtėjame ir mes. Skaudžiausia būna, kai sužinome, kad kažkada muziejui pagailėtos vertybės paveldėtojų išmetamos ar kitaip sunaikinamos. Mes džiaugiamės žmonėmis, kuriems rūpi krašto istorija ir jos puoselėjimas.

Šįkart pristačiau kelią į nepriklausomybę primenančius daiktus, o muziejuje tokių rinkinių yra ne vienas. Dabar perduodami daiktai ateityje taip pat taps vertybėmis. Todėl domėkimės krašto istorija, prisidėkime prie jos turtinimo, kad ateityje istorijoje būtų kuo mažiau spragų.

Elena RUPEIKIENĖ

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus istorikė

Galerija: Muziejus

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---