„Santaka“ / Senasis Kulautuvos kurortas – Panemunės perlas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Spaudžia sultis. Pasterizuoja, pilsto į 3–5 l pakuotes su integruotu kraneliu. Kreiptis adresu: Kybeikių k., Vilkaviškio r. Tel. 8 687 75 441.
Galioja iki: 2021-10-28 08:08:46



Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2020-12-14 16:25

Dalinkitės:  


Išvyka į Kulautuvą. 1926 metai.

Senasis Kulautuvos kurortas – Panemunės perlas


Tarpukariu senoji Kulautuva buvo lyginama su Palanga. Gražus ir didelis miestelio pušynas viliojo poilsiautojus iš visos Lietuvos. Dvi prieplaukos, nuostabus pliažas ir geras susisiekimas su Kaunu kasmet suburdavo ištikimų vasarotojų bendruomenę.



Pradininkai – vokiečiai

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje plačiai buvo žinomi du kurortai – Palanga ir Birštonas. Atgavus nepriklausomybę ir Kaunui tapus laikinąja sostine, vasarviečių atsirado kur kas daugiau: Lampėdžiai, Aukštoji Panemunė, Kačerginė ir Kulautuva – vietovės, ilgainiui gavusios kurorto statusą.

Caro okupacijos metu Kulautuvoje stovėjo keliolika skurdžių trobų, Nemuno krantai buvo tikra dumblynė, o miške riogsojo šiukšlių kalnai. Niekas nevertino nuostabaus gamtos grožio ir gero susisiekimo su didmiesčiu.

Kulautuvos vertę suprato vokiečių okupacinė administracija. 1916 metais į miestelį pradėjo važinėti kaizerio kariuomenės aukštieji karininkai, valdininkai ir profesoriai. Buvo norima vietovę paversti europietiško lygio kurortu. Buvo pradėtos statyti puošnios vilos, restoranai ir sanatorijos. Susisiekimui su Kaunu buvo rengiamas elektra varomo tramvajaus projektas.



Poilsiautojus traukė puiki aplinka


„Kulautuva – tai sveikatos šaltinis“, – nepriklausomoje Lietuvoje kauniečiai vertino šalia įsikūrusią gamtos oazę. Miestelis, stūksantis prie Nemuno upės, nuolat pasisukęs į pietus, todėl saulės spindulių intensyvumu nesiskųsdavo niekas. Aukšti Nemuno skardžiai, kalnuotos apylinkės saugojo poilsiautojus nuo šiaurinių vėjų. Lietingų dienų pasitaikydavo kur kas mažiau, nei kitose Kauno rajono vietovėse.

Kulautuvos miškas tęsėsi daugiau nei šešis šimtus hektarų. Jaunų pušų apsuptyje buvo gausu deguonies. Nebuvo gilių daubų, vietovė driekėsi lyguma į Nemuną. Po lietaus drėgmė čia ilgai neužsilaikydavo. Pušynuose vaikščiodavo šeimos, krykštavo vaikai.

Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kurortą pasiekti buvo galima garlaiviu. Iš Kauno laivas kursuodavo kas tris valandas, kelionė upe tęsdavosi pusantros valandos. Autobusai važinėjo šešis kartus per dieną, kelionė iš Kauno užtrukdavo 40–50 minučių. Patogūs autobusai buvo įvardijami „liuksusiniais“. Raudondvario link buvo nutiestas plentas, toliau kelionė tęsėsi geru vieškeliu. Prekybininkai, dirbantys Kaune, vakarais atvykdavo į kurortą pakvėpuoti grynu oru.

Kulautuvos centras buvo kurorto aikštė, kurioje tyvuliavo jaukus tvenkinys, vadintas Gulbių ežeru. Jame nuolat plaukiodavo baltosios gulbės. Šalia stovėjo Mergelės Marijos skulptūra. Aikštėje du kartus per savaitę grodavo orkestras, kartais muzikantus nutildydavo perinčių gulbių porelė. Miestelyje šie paukščiai buvo ne mažiau mėgstami už muziką. Sparnuočiai susisukdavo lizdą prie pat orkestro tribūnos. Iš pagarbos gulbių porai vietiniai ir svečiai kuriam laikui atsisakydavo orkestro garsų.




Miestelio suklestėjimo metai

Tarpukariu miškų departamentas suformavo 147 sklypus, kurie buvo išpirkti per trumpą laiką. Juose buvo pastatyta vilų ir vasarnamių, nutiesta keturiolika naujų gatvių, išrauti kelmai, išvalyti krūmokšniai, nukasti kalneliai ir išlyginti slėniai. Visos gatvės buvo plačios, žvyruotos ir apsodintos akacijomis, liepomis. Poilsiavietės gatvių kraštai buvo užsėti žolyte ir atrodė kaip aksominiai kilimai. Pagrindinė gatvė tęsėsi du kilometrus ir turėjo Prezidento Antano Smetonos vardą. Čia, kaip ir Palangoje, koncentravosi vasarotojų būriai. Vykdavo naujos pažintys ir pasimatymai.

Miestelio parkas buvo vadinamas rojumi ir užėmė 57 hektarus ploto. Vaikai bėgiodavo ir žaisdavo žvyruotose aikštelėse. Aplink buvo pasodinta daugybė gėlių vadinamosiose klombose ir gazonuose. Parke ir miške stovėjo daug baltų suoliukų. Šaltiniuose pabrėžiama, kad prie jų buvo „dailios dėžės nuorūkoms. Visur pavyzdinga švara, nerasi nė šiukšlelės.“

Šalia tyvuliavo dviejų tvenkinių kaskados, iš kalnelio čiurlendavo šaltinio upelis, kuris ir pripildydavo tvenkinius. Čia nuolat būriuodavosi turistai, sklido legendos, kad šaltinis turėjo gydomųjų galių. Vietiniai gyventojai jį laikydavo stebuklingu ir vandens pilnus butelius nešdavosi namo.




Gydytis – į sanatoriją

Žinomiausi Kulautuvos apartamentai „Vita“ priklausė ponui Polovinskui. Namas buvo įvardijamas kurortinės statybos šedevru. Viešbučio-pensiono tipo apartamentuose buvo keletas kambarių, viduje stovėjo lietuviški, skoningi baldai. Čia buvo visi patogumai, bet didžiausi privalumai – šiltas vanduo, vonia ir tualetas. Vila turėjo savo kirpyklą. Netoli buvo įrengti teniso kortai, kriketo aikštės. Savininkas žadėjo statyti patalpas, skirtas tarptautinėms konferencijoms ir užsienio valstybių svečiams priimti, nes kasmet „Vitą“ aplankydavo šimtas užsieniečių. Lankytojai čia buvo apgyvendinami ir žiemą.

1927 metais pušyne įsikūrė didelė sanatorija, kuri turėjo kelis skyrius, keletą pastatų su atskiromis valgyklos salėmis. Kiekviename skyriuje buvo po keletą specialių mineralizuotų vonių. Dietiniam gydymui šalia buvo įsikūrusi oranžerija su augančiomis daržovėmis. Kulautuvos sanatorija priimdavo ligų kamuojamus pacientus, vaikus nuo penkerių metų amžiaus. Tai buvo vienintelė Lietuvoje privati sanatorija, gydanti neužkrečiamomis ligomis sergančius žmones.

Sezono metu į Kulautuvą daugiausiai atvykdavo šeimos su savo palapinėmis. Todėl miestelyje apartamentų, vadinamųjų pensionų, daug nebuvo. Pabrėžiama, kad viengungiams dėl to iškildavo problemų su maisto gaminimu. Atvykdavo dažniausiai žydų tautybės žmonės.

Lietuviai Kulautuvoje burdavosi aplink Darbo seserų pensioną ir kavinę „Vita“. Didžiąją dalį sudarydavo sekmadienio pavakarę atvykę kauniečiai. Katalikai Kulautuvai teikė pirmenybę. Kunigas Linartas vienuolėms moterims padedant pamaldas laikydavo kasdien.



Suteiktos pirmaeilio kurorto teisės

Kurorto statuso vardo suteikimas neatsiejamas nuo pulkininko Vytauto Augustausko pavardės. Karininko iniciatyva centre buvo iškastas tvenkinys, parengtas kurorto išplanavimas. V. Augustauskas rėmė skurdžiai gyvenančias šeimas ir kvietė atvykti vasaroti lietuvius. 1930 metais buvo sudarytas miestelio tvarkymo komitetas. Projektuotoju dirbo perspektyvus Paryžiuje studijavęs architektas Jonas Kova-Kovalskis. Pirmaeilio kurorto teisės Kulautuvai buvo suteiktos 1933 metais.

Ateityje buvo žadama žmones iš Kauno į Kulautuvą plukdyti su motorlaiviais. Kelionė turėjo trukti pusvalandį ir kainuoti 75 centus. Buvo svajojama apie žiemos sportui įrengtas trasas, daugybę paminklų ir skulptūrų. O apie būtinybę išasfaltuoti kelią jau buvo kuriamos legendos. Nepralenkiamu žaidimu buvo visų mėgstamas „ping-pongas“, azartiškai nusiteikusiems vasarotojams buvo įrengta ruletė.

Senieji šaltiniai liaupsino Kauno rajono kurortą ir Kulautuvą vadino Panemunės perlu.




Tomas SUŠINSKAS

Muziejininkas





Galerija: Kulautuva




Publikuota: 2020-12-14 16:25:08

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Rajono ligoninė siekia išlaikyti Vaikų ligų skyrių
* „Auksinė krivūlė“ pelnyta už solidarumą ir pagalbą valstybei
* Prekės ženklas „Pagaminta Vilkaviškyje“ parodoje sulaukė populiarumo
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar trečiąsyk skiepysitės nuo COVID-19?
Jau pasiskiepijau.
Žinoma.
Dar svarstau.
Trečiąkart jau nesiskiepysiu.
Esu prieš skiepus nuo COVID-19.



Kalbos patarimai

Ar gerai „vartoti vietiškai“?
Prieveiksmio vietiškai daryba taisyklinga: jis padarytas iš būdvardžio vietiškas, -a, kurio reikšmė apibrėžiama taip: „susijęs su vieta, būdingas kuriai nors vietai“. Taigi pasakymas „Vaistą vartoti vietiškai“ yra taisyklingas.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2021 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas