|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimas
|
|
|
Gėlių ir padėkų sulaukęs Antanas Žilinskas neatmeta galimybės, jog ir ateityje vienaip ar kitaip dar prisidės prie Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus veiklų.
Kęstučio INKRATOS nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus bendruomenė atsisveikino su buvusiu Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriumi, istoriku, muziejininku, keleto knygų apie mūsų rajono ir visos Suvalkijos istoriją autoriumi Antanu Žilinsku.
Palieka gerose rankose
Beveik du dešimtmečius muziejuje dirbęs A. Žilinskas jau buvo tapęs savotišku šios įstaigos veidu. Jis ne tik vykdė įvairius istorinius tyrinėjimus, juos aprašinėjo, publikavo spaudoje, leido knygas, bet ir mielai sutikdavo visus į Paežerių dvarą užklydusius turistus. A. Žilinskas buvo tapęs nepamainomu gidu, kurio įdomių pasakojimų mielai klausydavosi tiek maži, tiek vyresni rajono svečiai.
Nuo 2002 m. iki 2014 m. A. Žilinskas dirbo Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriumi, o iki šių metų rugsėjo 30 d. ėjo istoriko, muziejininko ir gido pareigas. Paklaustas, kodėl būtent dabar nusprendė trauktis, vyras nedaugžodžiavo ir prisipažino, kad tiesiog pavargo bei nori skirti daugiau laiko poilsiui.
„Visada stengiausi įdomiais pasakojimais bei legendomis parodyti, koks nuostabus yra mūsų kraštas ir jo istorija. Šią vasarą darbo buvo kaip niekada daug. Pajutę laisvę keliauti žmonės noriai lankėsi Paežerių dvare, ekskursijų netrūko nei šeštadieniais, nei sekmadieniais. Vieno renginio metu tiesiog pajutau, kad jau nebegaliu viso savęs atiduoti šiam darbui, tad nusprendžiau užleisti kelią jaunesniems“, – prisipažino A. Žilinskas.
Jo teigimu, Vilkaviškio krašto muziejus lieka gerose rankose. Čia dirba daug puikių istorikų bei kitų savo srities profesionalų. A. Žilinskas ypač džiaugėsi jaunuoju kolega Tomu Sušinsku, kurį vadina savo įpėdiniu.
Prisidėjo prie sutvarkymo
A. Žilinskas Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriaus pareigose pakeitė buvusią vadovę Gabrielę Karalienę. Jos indėlis į šios įstaigos istoriją, anot pašnekovo, – neįkainojamas. Vos pradėjęs vadovauti muziejui A. Žilinskas rado sukauptą daugybę eksponatų, kuriems trūko tik sutvarkytų patalpų. Jų stigo ir įstaigos darbuotojams.
„Kai pradėjau dirbti, muziejaus pastatas buvo apgriuvęs, kai kuriose sienose žiojėjo skylės. Eksponatus kabinome nerestauruotose salėse. Dvaro ledainė ir bokštas atrodė visiškai kitaip nei šiandien.
Labai džiaugiuosi, kad teko prisidėti prie šios dvaro dalies prikėlimo procesų. Nors ūkiniai reikalai nėra malonūs mano prigimčiai, tačiau teko imtis ir jų“, – kalbėjo pašnekovas.
Istorikas Antanas Žilinskas džiaugėsi, kad gaivinant muziejų pavyko pritraukti daug rėmėjų, ypač kraštiečių emigrantų. Bene didžiausią paramą suteikė JAV gyvenusi menininkė Magdalena Birutė Stankūnienė.
„Gyvenimo etapą muziejuje prisiminsiu kaip nesibaigiantį susitikimų su įdomiais žmonėmis maratoną. Itin dažnai bendravau su žydų tautybės išeiviais iš Vilkaviškio. Teko nemažai keliauti vilkaviškiečių pėdomis po Olandiją, Izraelį, Šveicariją ar JAV“, – pasakojo istorikas.
Jį taip pat džiugina pasiekti bendradarbiavimo su Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centru rezultatai.
„Ne kartą skatinau, kad rajone būtų ruošiami ekskursijų vadovai. Džiugu, kad kursus baigė nemažai mūsų kraštiečių. Kai kurie iš jų jau veda ekskursijas. Pavyzdžiui, vilkaviškietė Irma Maurienė yra puiki pasakotoja ir gidė“, – džiaugėsi pašnekovas.
Žydai – mūsų draugai
Daugelis A. Žilinską žino ir vertina kaip nenuilstantį žydų istorijos tyrinėtoją, daug metų atidavusį šios tautos pėdsakų Vilkaviškyje paieškai ir jos atminimo įamžinimui. Pats muziejininkas pasakojo, jog žydų tautos istorija susidomėjo po pažinties su vilkaviškiečiams puikiai pažįstamu Izraelio piliečiu Ralfu Selendžeriu.
„Pamenu, jog pirmojo susitikimo metu jis manęs paklausė, ar turiu dalgį, kuriuo būtų galima nušienauti apleistas žydų kapines. Nuo to laiko daug žydų tautos žmonių čia surado savo senelių ar prosenelių šaknis“, – pasakojo A. Žilinskas.
Jam ir pačiam teko lankytis kai kuriuose Izraelio muziejuose, jų archyvuose aptikti nemažai senų mūsų rajono nuotraukų. A. Žilinskas nemažai dėmesio skyrė žydų gelbėjimo istorijų paieškoms. Jo dėka Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanota keletas Antrojo pasaulinio karo metais žydus slėpusių asmenų arba jų palikuonių.
„Tikrai ne visi žino, kad Vilkaviškį statė ir miesto ekonomiką kūrė žydų tautos žmonės. Skaudu, kad vėliau istoriškai mes buvome supriešinti, bet dabar privalome pasauliui parodyti, kad žydai – mūsų draugai“, – teigė A. Žilinskas.
Vakaro pašnekesiai
Galima sakyti, kad su istorija prabėgo didžioji dalis pašnekovo gyvenimo. Ja A. Žilinskas susidomėjo dar vaikystėje. Būdamas mažas berniukas Antanas mėgdavo klausytis įvairių kaimo žmonių pasakojimų apie jam iki tol negirdėtus dalykus. Vyras ir šiandien puikiai prisimena, kaip vakarais prie žibalinės lempos tėtis su draugais kalbėdavosi apie pasaulinius karus, Napoleono žygius, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlanto vandenyną ar „Titaniko“ laivo katastrofą. Berniuką taip masino šios istorijos, kad dar besimokydamas šeštoje klasėje jis jau skaitė garsųjį Levo Tolstojaus kūrinį „Karas ir taika“, siekdamas šioje knygoje surasti kuo daugiau faktų apie Napoleono invaziją į Rusiją.
„Mokykloje istorijos pamokos buvo vienos įdomiausių. Itin žavėjo Gižų mokykloje dirbęs istorikas Sigitas Skamaročius bei Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje mokęs Leonas Kumpys. Kai atėjo laikas studijuoti, rinkausi tarp lituanistikos ir istorijos. Pasirinkau pastarąją profesiją ir niekada dėl to nesigailėjau“, – prisipažino pašnekovas.
Prasmingiausias darbas
A. Žilinskas dirbo ne tik muziejuje. Teko darbuotis rajono mokyklose, Savivaldybės administracijos Švietimo skyriuje, keletą metų jis krimto žurnalisto duoną. Iš visų šių veiklų jam mieliausia ir prasmingiausia atrodė mokytojo profesija. Turėdamas ir kitus darbus, pedagogu jis dirbo net 40 metų.
„Visai neseniai buvusi mokinė priėjo ir padėkojo už nestandartines ir įsimintinas pamokas. Kartą gatvėje prie manęs sustojo taksi automobilis ir iš jo iššokęs iš pirmo žvilgsnio neblaivus vyras pripuolė prie manęs ir apsikabino. Iš pradžių išsigandau, galvojau, jog jis ketina mane apiplėšti. Vis dėlto ten buvo mano mokinys. Pastebėjau, kad buvusius mokytojus dažniau prisimena tie, kurie klasėje buvo vadinami pramuštgalviais. Visada stengdavausi tokius vaikus išklausyti, suprasti. Manau, kad išliekantis ryšys tarp mokinio ir pedagogo yra didžiausia galima padėka“, – svarstė pašnekovas.
Ne viską išsiaiškino
Dirbantį istoriku A. Žilinską visada viliojo dvi temos. Jam įdomiausia buvo aiškintis faktus apie garsųjį Napoleono žygį į Rusiją ir sustojimą mūsų mieste. Vilkaviškio atsiradimo istorija taip pat buvo ta sritis, kuriai vyras skyrė itin daug dėmesio. Deja, iki šiol jam taip ir nepavyko iki galo išsiaiškinti, kada tiksliai ir dėl kokių priežasčių Vilkaviškis buvo pradėtas kurti būtent toje vietoje, kurioje dabar stovi.
„Mėgau rinkti informaciją ir apie iš mūsų krašto kilusias garsias, tačiau šiek tiek primirštas asmenybes. Pavyzdžiui, dainininkas Juozas Babravičius, kilęs iš Didžiųjų Šelvių kaimo, pagrįstai galėtų būti vadinamas antruoju Kipru Petrausku. Deja, kol kas dar nesame tinkamai įamžinę jo atminimo. Tačiau, mano iniciatyva atminimo ženklai pastatyti gimtinėse šių garsių kraštiečių: dainininkės Beatričės Grincevičiūtės, rašytojo Antano Vaičiulaičio, dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno“, – vardijo pašnekovas.
Tikisi prisidėti
Palikęs Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centrą-muziejų A. Žilinskas tikisi ne tik pailsėti, bet ir daugiau laiko skirti šeimai. Vyras taip pat toliau aktyviai dalyvaus rajono Tarybos, kurios nariu šiuo metu yra išrinktas, veikloje. Istorikas taip pat galvoja apie dar bent vienos knygos išleidimą. Neseniai jo išleista knyga „100 Vilkaviškio krašto istorijų“ sulaukė didelio populiarumo.
Vyras toliau ketina vykdyti istorinius tyrinėjimus, o savo atradimais norėtų ir ateityje dalytis su „Santakos“ laikraščio skaitytojais. Pirmoji jo žinutė tuometiniame „Pergalės“ laikraštyje pasirodė dar 1962 metais.
Istorikas neatmeta galimybės, kad ateityje vienaip ar kitaip dar prisidės ir prie Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus veiklų.
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus bendruomenė atsisveikino su buvusiu Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriumi, istoriku, muziejininku, keleto knygų apie mūsų rajono ir visos Suvalkijos istoriją autoriumi Antanu Žilinsku. |
Beveik du dešimtmečius muziejuje dirbęs A. Žilinskas jau buvo tapęs savotišku šios įstaigos veidu. Jis ne tik vykdė įvairius istorinius tyrinėjimus, juos aprašinėjo, publikavo spaudoje, leido knygas, bet ir mielai sutikdavo visus į Paežerių dvarą užklydusius turistus. A. Žilinskas buvo tapęs nepamainomu gidu, kurio įdomių pasakojimų mielai klausydavosi tiek maži, tiek vyresni rajono svečiai.
Nuo 2002 m. iki 2014 m. A. Žilinskas dirbo Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriumi, o iki šių metų rugsėjo 30 d. ėjo istoriko, muziejininko ir gido pareigas. Paklaustas, kodėl būtent dabar nusprendė trauktis, vyras nedaugžodžiavo ir prisipažino, kad tiesiog pavargo bei nori skirti daugiau laiko poilsiui.
„Visada stengiausi įdomiais pasakojimais bei legendomis parodyti, koks nuostabus yra mūsų kraštas ir jo istorija. Šią vasarą darbo buvo kaip niekada daug. Pajutę laisvę keliauti žmonės noriai lankėsi Paežerių dvare, ekskursijų netrūko nei šeštadieniais, nei sekmadieniais. Vieno renginio metu tiesiog pajutau, kad jau nebegaliu viso savęs atiduoti šiam darbui, tad nusprendžiau užleisti kelią jaunesniems“, – prisipažino A. Žilinskas.
Jo teigimu, Vilkaviškio krašto muziejus lieka gerose rankose. Čia dirba daug puikių istorikų bei kitų savo srities profesionalų. A. Žilinskas ypač džiaugėsi jaunuoju kolega Tomu Sušinsku, kurį vadina savo įpėdiniu.
A. Žilinskas Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriaus pareigose pakeitė buvusią vadovę Gabrielę Karalienę. Jos indėlis į šios įstaigos istoriją, anot pašnekovo, – neįkainojamas. Vos pradėjęs vadovauti muziejui A. Žilinskas rado sukauptą daugybę eksponatų, kuriems trūko tik sutvarkytų patalpų. Jų stigo ir įstaigos darbuotojams.
„Kai pradėjau dirbti, muziejaus pastatas buvo apgriuvęs, kai kuriose sienose žiojėjo skylės. Eksponatus kabinome nerestauruotose salėse. Dvaro ledainė ir bokštas atrodė visiškai kitaip nei šiandien.
Labai džiaugiuosi, kad teko prisidėti prie šios dvaro dalies prikėlimo procesų. Nors ūkiniai reikalai nėra malonūs mano prigimčiai, tačiau teko imtis ir jų“, – kalbėjo pašnekovas.
Istorikas Antanas Žilinskas džiaugėsi, kad gaivinant muziejų pavyko pritraukti daug rėmėjų, ypač kraštiečių emigrantų. Bene didžiausią paramą suteikė JAV gyvenusi menininkė Magdalena Birutė Stankūnienė.
„Gyvenimo etapą muziejuje prisiminsiu kaip nesibaigiantį susitikimų su įdomiais žmonėmis maratoną. Itin dažnai bendravau su žydų tautybės išeiviais iš Vilkaviškio. Teko nemažai keliauti vilkaviškiečių pėdomis po Olandiją, Izraelį, Šveicariją ar JAV“, – pasakojo istorikas.
Jį taip pat džiugina pasiekti bendradarbiavimo su Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centru rezultatai.
„Ne kartą skatinau, kad rajone būtų ruošiami ekskursijų vadovai. Džiugu, kad kursus baigė nemažai mūsų kraštiečių. Kai kurie iš jų jau veda ekskursijas. Pavyzdžiui, vilkaviškietė Irma Maurienė yra puiki pasakotoja ir gidė“, – džiaugėsi pašnekovas.
Daugelis A. Žilinską žino ir vertina kaip nenuilstantį žydų istorijos tyrinėtoją, daug metų atidavusį šios tautos pėdsakų Vilkaviškyje paieškai ir jos atminimo įamžinimui. Pats muziejininkas pasakojo, jog žydų tautos istorija susidomėjo po pažinties su vilkaviškiečiams puikiai pažįstamu Izraelio piliečiu Ralfu Selendžeriu.
„Pamenu, jog pirmojo susitikimo metu jis manęs paklausė, ar turiu dalgį, kuriuo būtų galima nušienauti apleistas žydų kapines. Nuo to laiko daug žydų tautos žmonių čia surado savo senelių ar prosenelių šaknis“, – pasakojo A. Žilinskas.
Jam ir pačiam teko lankytis kai kuriuose Izraelio muziejuose, jų archyvuose aptikti nemažai senų mūsų rajono nuotraukų. A. Žilinskas nemažai dėmesio skyrė žydų gelbėjimo istorijų paieškoms. Jo dėka Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanota keletas Antrojo pasaulinio karo metais žydus slėpusių asmenų arba jų palikuonių.
„Tikrai ne visi žino, kad Vilkaviškį statė ir miesto ekonomiką kūrė žydų tautos žmonės. Skaudu, kad vėliau istoriškai mes buvome supriešinti, bet dabar privalome pasauliui parodyti, kad žydai – mūsų draugai“, – teigė A. Žilinskas.
Galima sakyti, kad su istorija prabėgo didžioji dalis pašnekovo gyvenimo. Ja A. Žilinskas susidomėjo dar vaikystėje. Būdamas mažas berniukas Antanas mėgdavo klausytis įvairių kaimo žmonių pasakojimų apie jam iki tol negirdėtus dalykus. Vyras ir šiandien puikiai prisimena, kaip vakarais prie žibalinės lempos tėtis su draugais kalbėdavosi apie pasaulinius karus, Napoleono žygius, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlanto vandenyną ar „Titaniko“ laivo katastrofą. Berniuką taip masino šios istorijos, kad dar besimokydamas šeštoje klasėje jis jau skaitė garsųjį Levo Tolstojaus kūrinį „Karas ir taika“, siekdamas šioje knygoje surasti kuo daugiau faktų apie Napoleono invaziją į Rusiją.
„Mokykloje istorijos pamokos buvo vienos įdomiausių. Itin žavėjo Gižų mokykloje dirbęs istorikas Sigitas Skamaročius bei Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje mokęs Leonas Kumpys. Kai atėjo laikas studijuoti, rinkausi tarp lituanistikos ir istorijos. Pasirinkau pastarąją profesiją ir niekada dėl to nesigailėjau“, – prisipažino pašnekovas.
A. Žilinskas dirbo ne tik muziejuje. Teko darbuotis rajono mokyklose, Savivaldybės administracijos Švietimo skyriuje, keletą metų jis krimto žurnalisto duoną. Iš visų šių veiklų jam mieliausia ir prasmingiausia atrodė mokytojo profesija. Turėdamas ir kitus darbus, pedagogu jis dirbo net 40 metų.
„Visai neseniai buvusi mokinė priėjo ir padėkojo už nestandartines ir įsimintinas pamokas. Kartą gatvėje prie manęs sustojo taksi automobilis ir iš jo iššokęs iš pirmo žvilgsnio neblaivus vyras pripuolė prie manęs ir apsikabino. Iš pradžių išsigandau, galvojau, jog jis ketina mane apiplėšti. Vis dėlto ten buvo mano mokinys. Pastebėjau, kad buvusius mokytojus dažniau prisimena tie, kurie klasėje buvo vadinami pramuštgalviais. Visada stengdavausi tokius vaikus išklausyti, suprasti. Manau, kad išliekantis ryšys tarp mokinio ir pedagogo yra didžiausia galima padėka“, – svarstė pašnekovas.
Dirbantį istoriku A. Žilinską visada viliojo dvi temos. Jam įdomiausia buvo aiškintis faktus apie garsųjį Napoleono žygį į Rusiją ir sustojimą mūsų mieste. Vilkaviškio atsiradimo istorija taip pat buvo ta sritis, kuriai vyras skyrė itin daug dėmesio. Deja, iki šiol jam taip ir nepavyko iki galo išsiaiškinti, kada tiksliai ir dėl kokių priežasčių Vilkaviškis buvo pradėtas kurti būtent toje vietoje, kurioje dabar stovi.
„Mėgau rinkti informaciją ir apie iš mūsų krašto kilusias garsias, tačiau šiek tiek primirštas asmenybes. Pavyzdžiui, dainininkas Juozas Babravičius, kilęs iš Didžiųjų Šelvių kaimo, pagrįstai galėtų būti vadinamas antruoju Kipru Petrausku. Deja, kol kas dar nesame tinkamai įamžinę jo atminimo. Tačiau, mano iniciatyva atminimo ženklai pastatyti gimtinėse šių garsių kraštiečių: dainininkės Beatričės Grincevičiūtės, rašytojo Antano Vaičiulaičio, dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno“, – vardijo pašnekovas.
Palikęs Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centrą-muziejų A. Žilinskas tikisi ne tik pailsėti, bet ir daugiau laiko skirti šeimai. Vyras taip pat toliau aktyviai dalyvaus rajono Tarybos, kurios nariu šiuo metu yra išrinktas, veikloje. Istorikas taip pat galvoja apie dar bent vienos knygos išleidimą. Neseniai jo išleista knyga „100 Vilkaviškio krašto istorijų“ sulaukė didelio populiarumo.
Vyras toliau ketina vykdyti istorinius tyrinėjimus, o savo atradimais norėtų ir ateityje dalytis su „Santakos“ laikraščio skaitytojais. Pirmoji jo žinutė tuometiniame „Pergalės“ laikraštyje pasirodė dar 1962 metais.
Istorikas neatmeta galimybės, kad ateityje vienaip ar kitaip dar prisidės ir prie Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus veiklų.
Publikuota: 2020-10-23 08:21:15
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|