Kito link…

Dvasia yra tiesiog gyvybė

„Labai džiaugiamės, kad „Santakos“ laikraštyje atsirado skyrelis „Kito link…“ Su įdomumu perskaitome katechezes. Kadangi kviečiate tikinčiuosius pateikti klausimus, tuo ir pasinaudojau, o klausimų susikaupė visai nemažai“, – rašo B. Juškienė.

Savo laiške skaitytoja klausia, kuo skiriasi dvasia nuo sielos, kokioje būsenoje siela gyvena iki pasaulio pabaigos, ar tų sielų, kurios pateks į pragarą, kančios amžinos. Taip pat moterį domina katalikų dvasininkų požiūris į sektas. Be to, ji nori sužinoti, kodėl šv. Mišių metu vieną kartą „Tikėjimo išpažinimas“ kalbamas senoviškai, kitą kartą naujoviškai, o naujame variante nėra sakinio „Nužengė į pragarus“.

Ačiū skaitytojai už klausimus, kurie tarpusavyje nėra labai susiję, bet pabandysiu atsakyti.

Paprastai kalbant, daryti skirtumą tarp dvasios ir sielos nėra visai paprasta, nes sakome, kad ir Dievas, ir angelai yra dvasios. Žinome ir Šventąją Dvasią. Tačiau detalizuojant reikia pasakyti, kad dvasia yra tiesiog gyvybė. Jėzus mirdamas atidavė dvasią – vadinasi, jo fizinė gyvybė baigėsi, jis mirė. Tačiau reikia visada žiūrėti konteksto, kuriame ši sąvoka vartojama. O siela, Dievo duota žmogui, – tai dieviškumo dalis mumyse.

Šį klausimą galima plačiai analizuoti filosofiniu ir teologiniu požiūriu, tačiau mūsų skaitytojams tų požiūrių nepateiksime dėl jų sudėtingų terminų bei vietos, skirtos laikraštyje mūsų skyreliui.

Kartais žmonės, kalbėdami apie sielą, vartoja žodį „dvasia“ arba net „dūšia“ (pvz., sakoma: „Pasimelsk už dūšią“).

Žmogui mirus, siela iki pasaulio pabaigos yra danguje, skaistykloje arba pragare. Jei siela yra danguje, visiškoje vienybėje su Dievu, ji nuo Dievo jau nebus atskirta. Jei siela yra pragare, visiškame atskyrime nuo Dievo, ji amžinai pasiliks tokioje būsenoje. Jei siela yra skaistykloje, tai paskutinio teismo metu ji pateks arba į dangų, arba į pragarą, nes skaistykla egzistuos tik iki antrojo Kristaus atėjimo. Todėl labai svarbu melstis už mirusiuosius, kad kuo daugiau sielų laimėtume dangui.

Sielų, kurios pateks į pragarą, kančios amžinos. Kelio iš pragaro nėra.

Dabar apie sektas. Negalėčiau teigti, kad katalikų dvasininkų požiūris į sektas pasikeitė. Reikia pastebėti, kad pačios sektos gerokai persiformavo ir pasikeitė. Jos tapo atviresnės, jų vadovai ir pavieniai nariai noriai bendrauja su katalikais, net kartais organizuoja bendras maldos akcijas, nes jei sekta krikščioniška, ji kokiu nors klausimu gali būti vienybėje su Katalikų Bažnyčia (pvz., negimusios gyvybės, moralės ir kitais klausimais). Šiandien, remiantis kun. Arūno Peškaičio OFM mintimis, pats žodis „sekta“ retai vartotinas, dažniau sakoma, jog tai – nauji religiniai judėjimai arba religinės krypties grupės. Bet vėlgi labai svarbu kontekstas ir apie kokią konkrečią bendruomenę kalbame.

Atsakydamas į klausimą apie „Tikėjimo išpažinimo“ maldą, norėčiau priminti, kad šią temą jau esame aptarę atskiroje katechezėje. Labai patariu ją paskaityti, ten rasite atsakymą. Jei neturite šio laikraščio numerio, manau, kad „Santakos“ redakcijoje tikrai galėsite įsigyti straipsnio kopiją.

Kun. Rytis BALTRUŠAITIS

Keturvalakių parapijos
klebonas