Bičių spiečių iš Vilkaviškio išsivežė į Karklinius

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Karklinių gyventoją Jurgį Tekorių turbūt pažįsta visas rajonas. Šis guvus bitininkas apsilanko visur, kur vyksta žygiai dviračiais ar renkasi bitininkai. Šįkart bičiulis jį pakvietė susisemti bičių spiečiaus.

Atsiskyrusios bitelių šeimynos pasiimti jį pakvietė Vilkaviškyje, Vilniaus gatvėje, gyvenantis Vytautas Sarpalius. Žmogus pats visą gyvenimą bitininkavo, o dabar, kai suprastėjo sveikata, pasiliko tik keletą avilių. Tad ir iš kažkur atlėkusį spiečių nusprendė perleisti pažįstamam.

Bičių spiečius ant V. Sarpaliaus sodo obels kabojo jau keletą dienų. Atvykęs J. Tekorius su savimi atsivežė tik kartoninę dėžę ir gabalą agroplėvelės. Į dėžės vidų jis buvo įdėjęs gabalą korio, kad bitės geriau jaustųsi – patirtų mažiau streso ir pasistiprintų išalkusios.

Užsimaukšlinęs bitininko tinklelį J. Tekorius lipo kopėčiomis į obelį ir bičių spiečių, kabantį kaip kokia megzta kepurė, susišlavė į dėžę šluotele iš žąsies sparno. Bitelės visai nepyko, niekur neskrido, o spietėsi aplink pastebimai stambesnę bitę – matyt, naują motinėlę, kuri išviliojo darbininkes iš kažkieno avilio, palikusi senajai motinėlei dalį pavaldinių.

– Bitės spiečiasi, kai šeimyna pritrūksta darbo ir užauga dar viena stipri motinėlė, – pasakojo patyręs bitininkas. – Tada atsiskyrėlės skrenda kitur ir sukuria naują šeimą. Jos gali spiestis bet kur.

Yra atvejų, kai bitės sulipo tiesiog žmogui ant galvos, sulindo į kambarį ir pakibo ant lubų. Vienam pažįstamam teko net palikti savo automobilį ir bėgti, nes bitės sumanė spiesti transporto priemonės salone.

Pasak J. Tekoriaus, motinėlę bitės prižiūri ir augina specialiai. Lipdydamos korį, jos „pasiuva“ didesnį „lopšelį“, kuriame ir gimsta būsima motinėlė. Tada darbininkės maitina savo karalienę išskirtiniais „patiekalais“, kad ji užtikrintų naujos kartos gimimą ir tvarką avilyje. Mokslininkai įrodė, kad motinėlės skleidžia kvapą, kuris neleidžia bitėms pajusti jai antipatijos ir garantuoja tranų bei darbininkių ištikimybę. Stipriausios motinėlės būna apie dvejus metus, o vėliau jų vietą užima jaunos, stipresnės. Pasak J. Tekoriaus, dažnai senosios pačios pasitraukia. Yra tekę rasti vos ropinėjančią bičių motinėlę kažkur avilio kertelėje.

Bitės darbininkės rūpinasi ir motinėlei apvaisinti reikalingais tranais, visą vasarą juos maitina bei lepina. Tačiau atėjus rudeniui, jie iš avilio išmetami „už pakarpos“. Mat motinėlei jie jau nereikalingi. Tad, kaip sakė J. Tekorius, tranų gyvenimas linksmas, bet trumpas. Apvaisindami motinėlę jie paprastai žūva.

Taigi, pas V. Sarpalių sode susispietusios bitės nusekė paskui naują motinėlę. J. Tekorius, rūpestingai aprišęs dėžę su bitėmis agroplėvele, išsivežė jas namo, nes nori atkurti po praeitos žiemos išnykusią bičių šeimą.

Kaip pasakojo šnekus bitininkas, jis yra parsivežęs ne vieną spiečių tiesiog… autobusu. Tai į kibirą susėmęs ir uždengęs tankia užuolaida, tai vėl kokiu nors neįmantriu būdu.

– O, kad žinotų žmonės, kas kartais su jais sykiu važiuoja, – juokėsi bitininkas. – Bet bitelės dar nė karto nebuvo ištrūkusios. Jos ramiai atkeliaudavo iki joms skirtos vietos.