Prie tradicinio savanorių laužo – apie baimes ir svajones

Mūsų rajone netrūksta veiklių jaunuolių, kurie savo laiką stengiasi leisti prasmingai. Festivalio „Mažinam atstumą“ išvakarėse prie tradicinio savanorių laužo tokių susirinko daugiau kaip penkios dešimtys. Jauni žmonės kalbėjosi apie baimes, svajones, festivalį ir dalinosi patirtimi.

Talkininkų netrūksta

Kiekvienais metais norinčiųjų prisidėti prie festivalio „Mažinam atstumą“ būna apstu. Tad ir šiemet prisijungė daugiau nei pusšimtis savanorių. Tiek festivalio dieną, tiek prieš jį jaunuoliai paprastai ruošia erdvę renginiui, dirba informacijos punkte, talkina veiklų palapinėje ir visaip prisideda prie festivalio atmosferos kūrimo.

Nors savanorių darbas lankytojams ne visada pastebimas, tačiau jis labai svarbus. Tam, kad renginio metu komanda dirbtų darniai ir sklandžiai, savanoriams rengiami mokymai, susipažįstama su būsimomis pareigomis ir darbais. Jau tradicija tapo, kad likus dienai iki festivalio savanoriai vakarėjant renkasi prie laužo, kur kepdami dešreles ir šnekučiuodamiesi paskutinį kartą aptaria intensyvaus savaitgalio planą, diskutuoja įvairiomis temomis su bendraamžiais bei didesnę gyvenimo patirtį turinčiais įdomiais žmonėmis.

Kalbėjosi su įdomiais pašnekovais

Šiemet festivalio išvakarėse prie laužo susirinkusius savanorius organizatoriai kvietė dalintis savo baimėmis ir svajonėmis. Diskusijos vedėja, festivalio organizatorė Aksana Laskevičienė kvietė jaunuolius nebijoti dalintis ir tokiu būdu įkvėpti vieni kitus.

Pokalbyje su jaunimu dalyvavo Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos psichologė Leta Mikalauskienė, pasaulį savo jachta apiplaukęs buriuotojas Saulius Menkevičius, į gimtąjį rajoną gyventi grįžusi architektė Audronė Blekaitienė, tradiciškai prieš festivalį su jaunimu susitinkantis Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, dainomis ir gitaros garsais žavėjo muzikantė Emilija Klimašauskaitė. Visus su savanoriais bendravusius diskusijos dalyvius siejo bendra patirtis – sukaupę drąsą jie patikėjo, kad gali įgyvendinti savo svajones.

„Klausiate, kaip man taip pavyko? Aš įsimylėjau. Įsimylėjau pasaulį“, – sakė S. Menkevičius, dar 2009-aisiais ryžęsis burlaiviu apiplaukti pusę pasaulio ir savo patirtimi prie laužo dalinęsis su renginio savanoriais.

A. Blekaitienė atskleidė, kaip kartais tenka pajusti, jog aplinkinių lūkesčiai nesutampa su tavo vidiniais norais. Baigusi architektūros studijas ji apsigyveno Australijoje, tačiau viduje jautė Lietuvos trauką, norėjosi grįžti čia, į gimtinę, ir susijungti su savo šaknimis. Visgi labiausiai ji nerimavo, kaip apie tai reikės pasakyti savo tėvams ir artimiems žmonėms, nes jie įsivaizdavo Audronę dirbančią su prestižiniais architektūros projektais. Šią baimę Audronė įveikė, ir dėl savo sprendimo grįžti į Vilkaviškį nesigaili. „Tikrai kartočiau šią patirtį“, – tvirtino ji, jaunimui linkėdama nieko nebijoti ir klausyti savo vidinio balso.

Rajono meras A. Neiberka taip pat diskutavo su jaunimu, skatino jaunus žmones ir toliau būti tokius aktyvius.

Nori pokyčių

Vieniems savanorystė – smagus laiko praleidimas, o kiti ją renkasi dėl patirties ir noro pažinti renginių virtuvę. Savanorė Goda Deltuvaitė jau trečius metus savanoriavo festivalyje „Mažinam atstumą“. Ji džiaugėsi, kad vasaros metu atsirado galimybių prisidėti prie tokio renginio, kad prireikė savanorių, kurie savo laisvu laiku atėjo, padėjo ir prisidėjo savo idėjomis. „Čia visuomet labai smagi atmosfera“, – teigė Goda.

Savanorė Augustė Aušrotaitė, savanoriavusi antrus metus, tam pritarė. „Patinka prisidėti prie savo krašto renginių, būti jų dalimi“, – sakė Augustė.

Nors savanoriai drąsūs ir kupini energijos, kartais jiems patiems tenka susidurti su baimėmis. Diskusijos metu ne vienas jaunuolis dalinosi patirtimis apie įveiktą scenos ar viešo kalbėjimo baimę. Jie atskleidė, jog ne vienu atveju su tuo susidoroti padėjo savanorystė.

Festivalio organizatoriai džiaugėsi tokiu jaunimo susidomėjimu savanoryste, pavykusia diskusija ir gera renginio atmosfera prie tradicinio savanorių laužo, skatino jaunus žmones būti veiklius, iniciatyvius ir kūrybingus.

Ugnė SIMNIŠKYTĖ