Vienoda pradžia, bet skirtingi likimai

Eglė MIČIULIENĖ

Didžiausio Lietuvos istorinės transporto technikos muziejaus įkūrėjas Alfredas Eitutis apie visus eksponatus gali papasakoti daugybę įdomių dalykų. Viena iš tokių istorijų kolekcininkas pasidalino su vilkaviškiečiais, kurių, anot jo, jau ne kartą teko sutikti tarp muziejaus lankytojų.

Pagaminti tik 38

Buvusiame Vilniaus taksi parke įsikūrusiame automuziejuje kiekvienas eksponatas – nuo dviračio iki automobilio – turi savo unikalią istoriją.

Šalia pirmame aukšte stovinčio mėlyno elegantiškos išvaizdos „Mercedes Benz“ neseniai pastatytas kitas automobilis, kuris lyg ir panašus, bet tuo pačiu metu – praradęs visą grakštumą. Dar įdomiau, kad prie pastarojo prikabinta priekaba su malkomis.

„Žiūrėdami į dvi transporto priemones galime matyti, kaip jos išsilaikė priklausomai nuo aplinkos. Palyginčiau jas su dviem vienoje šeimoje gimusiais broliais, kurių vienas per karą emigravo į Vakarus, o kitas buvo išvežtas į Rusijos gilumą – ir jų gyvenimai pasuko labai skirtingomis kryptimis“, – kalbėjo A. Eitutis.

Tokių dviviečių sportiniu kėbulu „Mercedes Benz“, apie kuriuos pasakojo muziejaus savininkas, pasaulyje buvo pagaminta tik 38. Tai buvo užsakomas, individualus ir prabangus produktas. Muziejuje stovintys „broliai“ į kelią išriedėjo 1938 ir 1939 metais. Ir abu su laiku senėjo – tik labai nevienodomis sąlygomis.

Dovana nuo Stalino

Šie dviviečiai „Mercedes Benz“ buvo pagaminti Štutgarte (Vokietija). Vienas iš jų – užsakovui iš Hanoverio. Vėliau prabangus automobilis pateko į kitas Vakarų šalis. Originalių transporto priemonės detalių niekas nekeitė, sugedusi ji stovėjo garaže tol, kol buvo nupirkta Vilniaus kolekcininkų ir kruopščiai restauruota pagal gamyklos brėžinius.

„Sukurtas tais laikais, kai stilius buvo toks pat svarbus kaip ir greitis, šis elegantiškas kabrioletas skirtas tiems, kurie renkasi vaizdingą maršrutą vietoj skubėjimo. Nesvarbu, ar riedate pajūrio keliu, ar tiesiog stovite prie prabangaus restorano, visi pagalvos, kad turite dvarą už miesto. Tai toks automobilis, kuriuo važiuojant net alyvą norisi tikrinti su kostiumu. Trumpai tariant, automobilių aristokratija ant ratų“, – taip vaizdingai aprašytas automuziejuje stovintis dailusis mersedesas.

Deja, metais jaunesniam „šeimos nariui“ pasisekė mažiau. Jis, pagamintas Berlyno tekstilės fabrikanto užsakymu, vėliau atsidūrė Maskvoje. Parvežtas iš Vokietijos kaip trofėjus, automobilis buvo perduotas rašytojui Konstantinui Simonovui kaip dovana nuo Stalino.

„Bet apie 1960-uosius pasidarė „negražu“ važinėti po Maskvą su vokišku automobiliu, todėl K. Simonovui buvo skirta kita transporto priemonė, o mersedesą jis per komisą pardavė šachtininkui iš Tatarstano“, – pasakojo muziejaus šeimininkas.

Nuo šio momento prasidėjo didžioji automobilio metamorfozė.

Mersedesas su linoleumu salone

Kadangi atšiauriame Tatarstane kabrioletu važinėti per šalta, šachtininkas pirmiausiai užvirino stogą. Kai nuo drėgmės ir laiko supuvo sparnai – juos pakeitė į plastikinius. Sugedo variklis – žmogus įsidėjo volgos variklį, bet ant jo pritaisė užrašą „Mersedes Benz“!

Nustoję šviesti žibintai buvo pakeisti sunkvežimio šviestuvais, o posūkio lemputę šeimininkas pritaikė nuo seno moskvičiaus. Kažkur gavęs „Cadilac“ ženkliuką žmogus jį pritaisė mašinos priekyje. Ypač egzotiškai atrodo mersedeso vidus: visiškai susidėvėjus salonui, savininkas įsikėlė žigulių sėdynes, o vietoje suplyšusių vakarietiškų kilimėlių mašiną išklojo… linoleumu – toks anais laikais būdavo tiesiamas virtuvėse.

Tai rodo, kad šeimininkas šį automobilį iš tiesų brangino ir juo greičiausiai didžiavosi, tiesiog neturėdamas originalių detalių montavo tokias, kokias savo aplinkoje galėjo gauti.

„Kaip stiprus žmogus, atsidūręs ant išgyvenimo ribos, nepalūžta, taip atsilaikė ir šis automobilis. Jis priėmė viską, ką prie jo lipdė. Beje, šią transporto priemonę pamatęs technika besidomintis lankytojas negali atsistebėti, kad prie dviviečio sportinio automobilio primontuotas kablys. O aš aiškinu: dvivietis jis buvo Vakaruose, o ten, kur atsidūrė, buvo transporto priemonė kasdieniam naudojimui, tikusi ir į užmiestį, ir prie sodo darbų“, – pasakojo A. Eitutis.

Langą rado per atsitiktinumą

Šią mašiną Tatarstane aptiko kolekcininkas iš Rygos. Jis savininko pasiteiravo, kur tikrasis automobilio variklis. Tas parodė į šalimais vedantį kelią: detalė buvo tiesiog užasfaltuota… O originalūs sparnai buvo užkasti kažkur kieme. Pasirodo, kai kokia detalė atlikdavo, žmogus ją tiesiog išmesdavo ar užkasdavo, kad nesimėtytų garaže.

Latvis „modifikuotą“ automobilį nupirko ir su standžiąja vilktimi žiemą per snieguotą Uralą pargabeno į Latviją.

Dabar muziejuje jis stovi toks, koks buvo rastas, išskyrus vieną detalę: dabar transporto priemonė – be stogo. Tai irgi susiję su įdomia istorija.

Atsitiktinai lankydamasis pas vieną automobilių restauratorių A. Eitutis pamatė ant sienos pakabintą mašinos langą.

„Pagal formą matau, kad jis – mersedeso. Paprašiau, kad man tą langą perleistų. Žmogus sutiko, tik pridūrė: „Turiu jį daug metų. Tokio automobilio tu vis tiek nerasi, tai neįmanoma.“ Grįžęs į garažą pirmiausiai nupjausčiau perdaryto mersedeso stogą ir radau išpjovas: į jas langas tiko idealiai“, – šypsojosi kolekcininkas.

Dabar į muziejų atėję lankytojai gali pamatyti, kaip atrodo tikras didelės komandos sukurtas dailaus dizaino automobilis, savo gyvenimą praleidęs Vakaruose, ir kaip – jo giminaitis, vieno žmogaus paverstas tikru „transformeriu“.