Irano ir Izraelio šachmatų partija kare

Istorikas Arūnas TALUTIS

Vasario 28-ąją, nepraėjus nė savaitei po karo Ukrainoje metinių, buvo pradėtas naujas karas Irane. Jungtinės Amerikos Valstijos kartu su Izraeliu smogė Iraną valdančiam režimui, naikindami tiek jo lyderius, tiek karinius pajėgumus.

Per daugiau nei savaitę trunkančius karinius veiksmus nuostolių yra patyrusios abi pusės, bet JAV ir Izraelio pranašumas yra nenuginčijamas. Nors konfliktas ir turi nepamatuotą pasekmių potencialą, bet, daugelio analitikų vertinimu, tas potencialas būtų daug didesnis Iranui leidus toliau netrukdomam gamintis atominį ginklą. Kaip yra pasakęs JAV senatorius ir dabartinis prezidento Donaldo Trampo administracijos narys Marko Rubio dar 2015 metais, „Iranas gali tapti dar viena Šiaurės Korėja.“

Kol viso pasaulio akys nukreiptos į JAV administraciją, norėčiau pažvelgti į nenuginčijamai didžiausią šio karo laimėtoją – Izraelio valstybę. Tiesiog neįtikėtina, kaip ji tarsi šachmatų partijos lentoje ėjimas po ėjimo judėjo ir tebejuda link savo tikslo nugalėti priešus bei apsisaugoti nuo išorės grėsmių. Izraelio valstybė, nors ir būdama labai jauna, per pirmus tris savo egzistavimo dešimtmečius (nuo 1948 m.) sugebėjo laimėti ar bent sau palankia baigtimi baigti keturis karus prieš kur kas gausesnes arabų valstybių pajėgas.

Šalis yra garsi ir savo pažangia ginkluote, ir privalomąja pradine abiejų lyčių karine tarnyba, ir daugelio specialistų geriausia pasaulyje laikoma žvalgybine organizacija „Mossad“. Savo įtakingų lobistų dėka Izraelis jau daug kartų per tarpusavio santykių istoriją sugebėjo palenkti JAV priimti žydų valstybei palankius sprendimus užsienio politikoje. Žinoma, kad užsienio politikoje interesai turi sutapti valstybiniu lygmeniu, ir tai visada išliks aukščiau už bet kokias asmenines aplinkybes ar sentimentus. Tuometinei Izraelio premjerei Goldai Meir turbūt įtakingiausias XX a. JAV užsienio politikos formuotojas Henry Kissinger kartą yra pasakęs: „Golda, turi prisiminti, kad, pirma, aš esu amerikietis, antra, aš esu valstybės sekretorius, o trečia, aš esu žydas.“ Bet tai jau praėjęs ir šiandien mažiau aktualus etapas, po kurio Izraeliui nugalėjus savo priešus per pirmus tris egzistavimo dešimtmečius jis netikėtai įgijo naują ir galbūt stipriausią priešą iš iki tol buvusių – Iraną. Po 1979 m. Irane įvykusios vadinamosios Islamo revoliucijos valdžią užgrobė ajatolų režimas, kuris milžiniškus savo valstybės resursus nusprendė skirti karui prieš didžiausią ideologinį priešą – žydų valstybę.

Iranas, neturėdamas sausumos sienos su Izraeliu, prisidėjo kuriant ir finansavo teroristines organizacijas kaimyninėse savo priešo valstybėse. Libane veikė „Hezbollah“ grupuotė, o Gazos ruože milijardai buvo pumpuojami remti „Hamas“. Šios organizacijos, negalėdamos stoti į lygią kovą prieš Izraelio kariuomenę, tenkindavosi teroristinių aktų vykdymu ir civilių žudymu. Izraelis net buvo įsiveržęs į Libaną ir sunaikino reikšmingą dalį „Hezbollah“ pajėgų, bet gausiai remiama organizacija greitai atsistatė. Taigi Iranas supo Izraelį priešiškomis organizacijomis ir remdamas tuometinio Bašaro al Asado režimą plėtė savo įtaką kaimyninėje Sirijoje, kuri taip pat buvo svarbi dėlionė šioje šachmatų partijoje, siekiant sunaikinti Izraelį.

Viskas kardinaliai pradėjo keistis po 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ organizacijos įvykdyto teroristinio akto, kai įsiveržę į Izraelio teritoriją, šios grupuotės teroristai išžudė daugiau nei 1 200 beginklių taikių žmonių, kurių dauguma buvo Izraelio piliečiai. Tuo pat metu „Hezbollah“ paleido didžiulę raketų salvę iš Libano teritorijos. Tuometiniame Teherane buvo švenčiama, į gatves išėję žmonės džiūgavo ir leido fejerverkus. Irano režimas neslėpė džiaugsmo. Jų strategija buvo neleisti Izraeliui atkurti diplomatinių santykių su kitomis arabų valstybėmis ir apsupti priešais.

Žydai negalėjo nereaguoti į šį išpuolį, o tai reiškė neišvengiamai didėsiantį priešiškumą tarp Izraelio ir regiono valstybių. Neišvengiamas karas pakenkė ir pasaulinei Izraelio reputacijai, kai viena po kitos didžiosios Vakarų valstybės pripažino Palestinos nepriklausomybę ir pasmerkė Gazos operaciją.

Atrodė, kad šią šachmatų partiją Iranas pradėjo pirmaudamas, tuo metu nepaliaujamai dirbdamas savo atominio ginklo sukūrimo link.

Nuo tų įvykių praėjo vos dveji su puse metų, ir per tą laiką situacija regione pasikeitė drastiškai. Izraelis sutriuškino „Hamas“ ir ženkliai susilpnino „Hezbollah“. Sirijoje krito Asado režimas – Izraelis iš karto sunaikino jo karines oro pajėgas ir okupavo dar daugiau teritorijos Golano aukštumose, taip dar labiau ribodamas „Hezbollah“ aprūpinimą. Galiausiai atėjo eilė ir pačiam Iranui. Iš pradžių buvo smogta Urano sodrinimo saugyklai, o vasario 28 d. prasidėjo finalinis šio konflikto etapas, virtęs tiesioginiu atviru karu.

Prognozuoti visas galimas šio karo pasekmes ir rezultatus – dar pernelyg anksti, pasakyti, kad tai Irano režimui jau yra šachas ir matas, būtų pernelyg skubota. Visgi norint suprasti situaciją vertėtų prisiminti seną žydų Talmude užrašytą patarlę: „Jeigu kas nors ateina tavęs nužudyti, pakilk ir nužudyk jį pirmas.“ Izraeliui tai – ne pasirinkimo, o išlikimo klausimas, kurį spręsti kol kas pavyksta.