Biudžetą „melžia“ statybos
Sostinėje, prie Seimo rūmų, vėl renkasi piketuoti savo rinkta valdžia nusivylę žmonės. Medikai, pensininkai, gaisrininkai,
netgi policininkai reiškia nepasitenkinimą dėl mažėjančių atlyginimų ir didėjančių maisto, buto šildymo kainų. Žmonėms jau nusibodo Vyriausybės ministrų aiškinimai, kad valstybės biudžetas – ne bedugnis aruodas. Pinigų biudžete yra tiek, kiek yra, ir jų daugiau neprispausdinsi. Ir, girdi, visai be reikalo profesinių sąjungų vadovai audrina žmonių protus. Juk nebėra jau ką dalyti – viskas seniai išdalyta ankstesnės valdžios veikėjų, kurie laiku „nusiplovė rankas“, o dabar iš opozicijos tribūnos garsiai šaukia gindami skriaudžiamus piliečius. Vis dėlto tiek valdantieji, tiek opozicija aiškiai neįvardija tų „geradarių“ pinigų dalytojų. O žurnalistai įvardija ir pirštu parodo, kur tie valstybės biudžeto milijonai nuplaukė.
Valstybės kontrolės ekspertai, padedami žurnalistų, pirmiausia atkreipė žvilgsnį į „ilgaamžes“ statybas, prarijusias šimtus milijonų litų. Pirmoje sąrašo vietoje – reprezentaciniai Valdovų rūmai. Dabar visų partijų politikai kratosi atsakomybės, bet metų metus jie dotacijomis (po 30–40 mln. litų) šėrė šį nepasotinamą monstrą. Iki dabar jis jau prarijo 239 mln. Lt. Statybininkai aiškina, kad norint užbaigti nors reprezentacinės dalies vidaus darbus reikia bent 32 mln. litų. Visiškai užbaigti rūmų statyboms prireiks dar 100 milijonų. Bet niekas negarantuoja, jog tai bus galutinė suma.
Didžiausių statybinių bendrovių, statančių gyvenamųjų namų kvartalus, prašmatnius bankus ir kitus visuomeninius pastatus, vadovai šaiposi – jie tai tikrai žino statybos darbų įkainius. Žinovai tvirtina, kad už Valdovų rūmams išleistą sumą jau senai buvo galima pastatyti keletą tokių rūmų. Juk statant modernius šiuolaikinius pastatus su prašmatnia įranga už 1 kv. m. statybinio ploto imama vidutiniškai 3 tūkst. litų, o Valdovų rūmų statybininkams mokama po 30 tūkst. litų. Skirtumas akivaizdus. Bet šių rūmų statybos darbų kuratorius turi pasiteisinimą. Atseit, mokama taip brangiai, nes statomas reprezentacinis statinys, o ne kažkokia mokykla ar bankas. Didelė dalis naujos statybos darbų įvardijama kaip restauracijos darbai. O jie kelis kartus brangesni už paprastos statybos darbus. Todėl ir už butaforinę koklių krosnį, kurios neįmanoma kūrenti, sumokėta daugiau nei 100 tūkst. litų.
Valdovų rūmai – ne vienintelė ilgai trunkanti statyba Lietuvoje, „suvalgiusi“ ne vieną šimtą milijonų mokesčių mokėtojų pinigėlių. Ne mažiau garsi, dar senesnė, bet ne pigesnė yra Vilniaus nacionalinio stadiono statyba. Kasmet vien jos užkonservavimui skiriami milijonai. Tik nežinia, kas tuos „konservus“ valgys. Ir kada. Sakoma, kad tais brangių statybų mėgėjais jau domisi ne tik valstybės kontrolė, bet ir prokurorai. Tačiau jų darbas taip pat ilgai trunka ir ne visada duoda laukiamų rezultatų. Todėl niekas ir nežino, kiek kainavo Generalinės prokuratūros prašmatnus pastatas kreivais langais, kur nuplaukė dešimtys milijonų, skirti teatro remontui ar Vyriausybės ir valstybės vadovų kotedžams Turniškėse remontuoti. Atrodo, kad mūsų valstybėje niekas už nieką neatsako.
Sakoma: kaip danguje, taip ir ant žemės. Ir provincijos miesteliai turi savo ne prastesnių nei sostinės įžymių „ilgaamžių“ statybų pavyzdžių. Vilkaviškio miesto pakraštyje, greta stadiono, krūmais apžėlusioje pievoje, stūkso nebaigtas įrengti sporto salės pastatas. Niekas nežino, kiek lėšų į jį jau sudėta, kiek dar reikia, iš kur jų paimti. O kaimynai Šakiuose jau prieš porą metų sugebėjo pasistatyti modernų trijų aukštų sporto kompleksą su plaukimo baseinu. Jie, matyt, žino, iš kur gauti lėšų. Tuo tarpu mes keletą metų planuojame ir diskutuojame, kurioje vietoje prie Jono Basanavičiaus aikštės statyti viešąjį tualetą. Aišku, tualetas – ne Valdovų rūmai, čia milijonais nekvepia, todėl jis gali ir palaukti. Valstybės reprezentacija svarbiau nei eilinių piliečių reikalai.
Vytas DRUNIS




Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.