|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-04-18 16:52
|
|
|
Audrius Balbierius sakė norintis Kybartus padaryti jaukiu miestu.
Autorės nuotr.
Kristina VAITKEVIČIENĖ
Kybartų seniūno pareigas nuo šio pirmadienio pradėjo eiti naujas žmogus – Audrius Balbierius. Priminsime, kad konkursą į minėtas pareigas kovo 21 dieną jis laimėjo būdamas vienu iš penkių pretendentų. Stipriausią savo konkurentą A.Balbierius aplenkė tik 0,2 balo. Netrukus paaiškėjo, kad konkurso rezultatai apskųsti. Per 10 darbo dienų skundas buvo ištirtas ir nustatyta, kad konkursas vyko skaidriai. A.Balbierius pradėjo dirbti seniūnu.
– Kybartiečiams esate mažai žinomas žmogus. Papasakokite apie save, šeimą.
– Gimiau 1962 metais Kaune. Žmona Aristida – tikra kybartietė. Ji dirba auklėtoja specialiojoje mokykloje. Sūnus Edgaras baigia Kristijono Donelaičio gimnaziją. Duktė Daiva dirba Raseinių rajono savivaldybėje ir kartu mokosi Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
– Esate gimęs Kaune, gyvenęs Raseiniuose. Kokie keliai atvedė į Kybartus?
– Taip, gimiau Kaune, kai tėvas buvo dar studentas. Vėliau jis, kaip jaunas specialistas, gavo paskyrimą vykti į Raseinius, tad visa šeima išsikėlėme ten.
Tėvas dirbo rajono Žemės ūkio skyriuje, vėliau tapo ūkio vadovu.
Aš 1979 metais baigiau Raseinių vidurinę mokyklą, vėliau įstojau į Žemės ūkio akademiją. 1984 metais ją baigiau ir pagal paskyrimą grįžau į Raseinius dirbti žemės ūkio bendrovės vyriausiojo agronomo pavaduotoju. Po kiek laiko buvau rekomenduotas į ūkio vadovo vietą. Juo dirbau 3 metus. Nepriklausomybės ir ūkių byrėjimo metais teko imtis privataus verslo. Su draugais įkūrėme UAB „Rapsa“, kurioje dirbau 6 metus. Vėliau buvau direktoriaus pavaduotoju komercijai vienoje firmoje, kuri tiekė salyklinius grūdus alaus gamybai Rusijoje. Dar vėliau teko dirbti Norvegijoje. Pradėjau paprastu darbininku. Kadangi mokėjau anglų kalbą, padėdavau lietuviams susitvarkyti dokumentus, tad buvau pastebėtas vadovo ir tapau jo padėjėju. Vėliau dirbau „Rosfiord sea food“ firmoje. Po kiek laiko geresnį darbą ir sąlygas pasiūlė statybos kompanija „Polar enterprise“.
Prieš man išvažiuojant į užsienį, su šeima jau buvome persikėlę gyventi į Kybartus. Esu kybartietis nuo 1997 metų.
– Žmonių reikalavimai nemaži, o seniūnijai skiriami pinigai – tik lašas jūroje, tad kodėl sugalvojote dalyvauti konkurse į tokias nelengvas pareigas?
– Žinau, kad čia nelengva. Būdamas Norvegijoje mačiau, kaip tvarkosi nedideli miestai, kaip ten jauku ir gera. Tą patirtį norėčiau pritaikyti ir Kybartuose. Informaciją apie konkursą radau internete. Ten ruošdamasis ieškojau ir klausimų, o atsakymus radau VRM puslapyje. Ruošiausi konkursui du mėnesius.
Man Kybartai rūpi, nes čia užaugo mano vaikai, čia pagaliau apsistojau ir aš. Su šiuo miestu esu pažįstamas jau 25 metus – nuo tada, kai susipažinau su žmona. Tad miesto problemos man nesvetimos. O lengva niekur nebūna, reikia tik noro dirbti. Nors situacija nedžiugina.
Pervažiavau, kiek įmanoma, seniūnijos keliais, apžiūrėjau bendruomenių namus. Keliams reikia daug lėšų, viskam sutvarkyti jų neužteks. Tačiau bendruomenės – šaunuolės, sukasi kaip išmano. Tik ir joms ne rožėmis kelias klotas: kol baigia darbus, pabrangsta medžiagos, tenka verstis, kaip kas išmano.
– Gal jau teko susidurti su gyventojų problemomis, gal žinote kokius naujoviškus būdus joms spręsti?
– Supratau, kad kelių būklė prasta. Buvo atėję šeimų su prašymais suteikti būstą. Į visus seniūno darbo subtilumus dar nespėjau įsijausti, bet matau, kad visų žmonių apgyvendinti iš karto nepavyks, nėra tam sąlygų. Netgi nėra duomenų, kiek šiuo metu laisvų būstų seniūnijoje, jie visi dar nesuregistruoti. Tai nemaža problema.
Matau, jog teks pasukti galvą, kaip išbristi iš situacijos. Nežadu sėdėti sudėjęs rankas ir už tai gauti atlyginimą.
– Ar priklausote kokiai nors partijai ir kokį pranašumą turėjote prieš savo varžovus?
– Jokioms partijoms niekada nepriklausiau. Gal dabar jau reikės pasidomėti, kuo gyvena Vilkaviškio rajono partijos, gal patiks kurių nors pažiūros. Yra keletas partijų, į kurias niekada nestočiau, bet tegul tai būna mano asmeninė nuomonė.
O kuo stipresnis buvau už kitus pretendentus, negalėčiau tiksliai pasakyti. Gal padėjo užsienio kalbų mokėjimas (rusų, anglų, šiek tiek norvegų), gal kitos žinios. Kaip sakiau, konkursui ruošiausi ilgai. Mėgstu visus darbus atlikti kruopščiai ir iki galo.
– Papasakokite, kaip mėgstate leisti laisvalaikį.
– Visa šeima linkusi į turizmą. Keliaujame ir po Lietuvą, ir po užsienį. Buvau pasikvietęs visą šeimą į Norvegiją. Labai mėgstu kalnus, esu gamtos žmogus. Vilioja žvejyba, iškylos, baidarės, katamaranai, plaustai. Netingiu grybauti, bet esu iš tų grybautojų, kurie savo surinktų gėrybių nevartoja.
Anksčiau aktyviai sportavau, dabar pasitenkinu kartais pažaisdamas krepšinį, tenisą.
Kybartų seniūno pareigas nuo šio pirmadienio pradėjo eiti naujas žmogus – Audrius Balbierius. Priminsime, kad konkursą į minėtas pareigas kovo 21 dieną jis laimėjo būdamas vienu iš penkių pretendentų. Stipriausią savo konkurentą A.Balbierius aplenkė tik 0,2 balo. Netrukus paaiškėjo, kad konkurso rezultatai apskųsti. Per 10 darbo dienų skundas buvo ištirtas ir nustatyta, kad konkursas vyko skaidriai. A.Balbierius pradėjo dirbti seniūnu. |
– Kybartiečiams esate mažai žinomas žmogus. Papasakokite apie save, šeimą.
– Gimiau 1962 metais Kaune. Žmona Aristida – tikra kybartietė. Ji dirba auklėtoja specialiojoje mokykloje. Sūnus Edgaras baigia Kristijono Donelaičio gimnaziją. Duktė Daiva dirba Raseinių rajono savivaldybėje ir kartu mokosi Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
– Esate gimęs Kaune, gyvenęs Raseiniuose. Kokie keliai atvedė į Kybartus?
– Taip, gimiau Kaune, kai tėvas buvo dar studentas. Vėliau jis, kaip jaunas specialistas, gavo paskyrimą vykti į Raseinius, tad visa šeima išsikėlėme ten.
Tėvas dirbo rajono Žemės ūkio skyriuje, vėliau tapo ūkio vadovu.
Aš 1979 metais baigiau Raseinių vidurinę mokyklą, vėliau įstojau į Žemės ūkio akademiją. 1984 metais ją baigiau ir pagal paskyrimą grįžau į Raseinius dirbti žemės ūkio bendrovės vyriausiojo agronomo pavaduotoju. Po kiek laiko buvau rekomenduotas į ūkio vadovo vietą. Juo dirbau 3 metus. Nepriklausomybės ir ūkių byrėjimo metais teko imtis privataus verslo. Su draugais įkūrėme UAB „Rapsa“, kurioje dirbau 6 metus. Vėliau buvau direktoriaus pavaduotoju komercijai vienoje firmoje, kuri tiekė salyklinius grūdus alaus gamybai Rusijoje. Dar vėliau teko dirbti Norvegijoje. Pradėjau paprastu darbininku. Kadangi mokėjau anglų kalbą, padėdavau lietuviams susitvarkyti dokumentus, tad buvau pastebėtas vadovo ir tapau jo padėjėju. Vėliau dirbau „Rosfiord sea food“ firmoje. Po kiek laiko geresnį darbą ir sąlygas pasiūlė statybos kompanija „Polar enterprise“.
Prieš man išvažiuojant į užsienį, su šeima jau buvome persikėlę gyventi į Kybartus. Esu kybartietis nuo 1997 metų.
– Žmonių reikalavimai nemaži, o seniūnijai skiriami pinigai – tik lašas jūroje, tad kodėl sugalvojote dalyvauti konkurse į tokias nelengvas pareigas?
– Žinau, kad čia nelengva. Būdamas Norvegijoje mačiau, kaip tvarkosi nedideli miestai, kaip ten jauku ir gera. Tą patirtį norėčiau pritaikyti ir Kybartuose. Informaciją apie konkursą radau internete. Ten ruošdamasis ieškojau ir klausimų, o atsakymus radau VRM puslapyje. Ruošiausi konkursui du mėnesius.
Man Kybartai rūpi, nes čia užaugo mano vaikai, čia pagaliau apsistojau ir aš. Su šiuo miestu esu pažįstamas jau 25 metus – nuo tada, kai susipažinau su žmona. Tad miesto problemos man nesvetimos. O lengva niekur nebūna, reikia tik noro dirbti. Nors situacija nedžiugina.
Pervažiavau, kiek įmanoma, seniūnijos keliais, apžiūrėjau bendruomenių namus. Keliams reikia daug lėšų, viskam sutvarkyti jų neužteks. Tačiau bendruomenės – šaunuolės, sukasi kaip išmano. Tik ir joms ne rožėmis kelias klotas: kol baigia darbus, pabrangsta medžiagos, tenka verstis, kaip kas išmano.
– Gal jau teko susidurti su gyventojų problemomis, gal žinote kokius naujoviškus būdus joms spręsti?
– Supratau, kad kelių būklė prasta. Buvo atėję šeimų su prašymais suteikti būstą. Į visus seniūno darbo subtilumus dar nespėjau įsijausti, bet matau, kad visų žmonių apgyvendinti iš karto nepavyks, nėra tam sąlygų. Netgi nėra duomenų, kiek šiuo metu laisvų būstų seniūnijoje, jie visi dar nesuregistruoti. Tai nemaža problema.
Matau, jog teks pasukti galvą, kaip išbristi iš situacijos. Nežadu sėdėti sudėjęs rankas ir už tai gauti atlyginimą.
– Ar priklausote kokiai nors partijai ir kokį pranašumą turėjote prieš savo varžovus?
– Jokioms partijoms niekada nepriklausiau. Gal dabar jau reikės pasidomėti, kuo gyvena Vilkaviškio rajono partijos, gal patiks kurių nors pažiūros. Yra keletas partijų, į kurias niekada nestočiau, bet tegul tai būna mano asmeninė nuomonė.
O kuo stipresnis buvau už kitus pretendentus, negalėčiau tiksliai pasakyti. Gal padėjo užsienio kalbų mokėjimas (rusų, anglų, šiek tiek norvegų), gal kitos žinios. Kaip sakiau, konkursui ruošiausi ilgai. Mėgstu visus darbus atlikti kruopščiai ir iki galo.
– Papasakokite, kaip mėgstate leisti laisvalaikį.
– Visa šeima linkusi į turizmą. Keliaujame ir po Lietuvą, ir po užsienį. Buvau pasikvietęs visą šeimą į Norvegiją. Labai mėgstu kalnus, esu gamtos žmogus. Vilioja žvejyba, iškylos, baidarės, katamaranai, plaustai. Netingiu grybauti, bet esu iš tų grybautojų, kurie savo surinktų gėrybių nevartoja.
Anksčiau aktyviai sportavau, dabar pasitenkinu kartais pažaisdamas krepšinį, tenisą.
Publikuota: 2008-04-18 16:52:47
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ligoninės kieme – nauja eglė * Liuteronų maldos namai kviečia į neeilinę pažintį
* Senovinių patiekalų receptai išliko bibliotekininkių dėka
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“
Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie žodį „rinkiminis“Žodžio „rinkiminis“ daryba buvo vertinama kaip nebūdinga (priesagos -inis vediniai paprastai nedaromi iš abstraktų). Tačiau žodžio „rinkimai“ reikšmė sukonkretėjo ir vediniai „rinkiminis“, „priešrinkiminis“, „porinkiminis“ vertintini kaip galimi.
Atkreiptinas dėmesys, kad termininiuose junginiuose vartojamas nusakomasis kilmininkas, pvz.: rinkimų apygarda, rinkimų apylinkė, rinkimų komisija, rinkimų programa.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|