|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-02-29 16:14
|
|
|
„Gerumo žvaigždė“ – pats aukščiausias socialinės apsaugos ir darbo ministro apdovanojimas, kurį gavę tik trys vilkaviškiečiai. Tarp jų – ir Vilkaviškio darbo biržos direktorė Alė Stepulaitienė.
Romo ČĖPLOS nuotr.
Dangyra APANAVIČIENĖ
„Tapau senjora“, – šypsojosi Alė Stepulaitienė, Vilkaviškio darbo biržos direktorė, kai kitą dieną po gražaus pagerbimo jubiliejaus proga aplankėme ją darbo vietoje.
Kabinetas skendėjo gėlėse, o ant stalo puikavosi „Gerumo žvaigždės“ garbės ženklas, kurį per patį gimtadienį A.Stepulaitienei atvežė svečiai iš Vilniaus. Jį jubiliatei įteikė pats Lietuvos darbo biržos direktorius Vidas Šlekaitis.
Gražiai šešiasdešimties metų jubiliejaus proga savo vadovę pagerbė ir kolektyvas.
Svarbios gyvenimo sukakties proga su Ale STEPULAITIENE kalbėjomės ne tik apie darbą, bet ir laisvalaikį, šeimą, vaikus.
– Vilkaviškio darbo biržai vadovaujate jau penkiolika metų. Tada, 1993–1994 metais, šios institucijos įvaizdis buvo juk visai kitoks.
– Darbo biržoje dirbu, galima sakyti, beveik nuo jos pradžios. Kai atėjau, ši institucija buvo neseniai įsteigta, dirbo tik trys žmonės. Kūrimosi kelias buvo labai sunkus. Iš pradžių į naują įstaigą visi žiūrėjo skeptiškai, daugelis nesuprato jos funkcijų, sakė: kam jūs čia reikalingi, jeigu negalite padėti. Tartum mes statytume įmones ir jose įdarbintume žmones.
– Laikotarpis buvo iš tiesų nedėkingas, prisimename, kaip visą Lietuvą alino bedarbystė...
– Taip, žmonės buvo masiškai atleidinėjami iš darboviečių, visi sutrikę, išsigandę netikėtai užklupusios bedarbystės. Laisvų darbo vietų, galima sakyti, nebuvo, į biržą ėjo srautai be darbo likusių žmonių. Buvo sunku. Tačiau po truputį ėjome per visus tuos slenksčius, atsirado naujų programų, kurias finansavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pradėjome jas diegti, bendrauti su darbdaviais.
Iš pradžių niekas negalėjo suprasti, kaip galima gauti pagal kažkokią programą pinigų. Bet palaipsniui keitėsi ir darbdavių požiūris, įgijome vis didesnį ir savo klientų pasitikėjimą. Atsirado daugiau galimybių jiems padėti.
– Net ir iš šalies žvelgiant akivaizdu, kaip per šį laikotarpį darbo birža pasikeitė.
– Pasikeitė ir darbo birža, ir jos galimybės. Anksčiau mes vaikščiojome pas darbdavius ir prašėme priimti žmones į darbą, dabar jau darbdaviai ieško mūsų, prašo darbuotojų. Tačiau šiuo metu darbdaviai pageidauja gerų, motyvuotų darbuotojų. Yra nemažai laisvų darbo vietų, tačiau joms užimti jau keliami kvalifikaciniai reikalavimai, žmonės turi būti paruošti darbo rinkai.
Deja, ryškėja tendencija, kad kas antras žmogus neturi jokios kvalifikacijos. Mūsų prioritetas – apmokyti šiuos žmones paklausių profesijų, kad jie galėtų konkuruoti darbo rinkoje.
Tačiau yra ir kita problema – atlyginimai, kurie žmonių dažnai netenkina. Kiekvienas nori dirbti, gauti gerą atlyginimą, kad galėtų išlaikyti savo šeimą ir dar susitaupyti. Ne paslaptis, jog dauguma darbdavių siūlo tik Vyriausybės nustatytą minimalią algą.
Turime tokių programų, pagal kurias įdarbintiems savo klientams mes, darbo birža, mokame minimalią algą. Todėl darbdavių prašome, kad jie taip pat pridėtų kažkokią algos dalį ir žmonės turėtų tikslą ten pasilikti.
– Kokio atlyginimo Jūsų klientai dažniausiai pageidauja ir kokių darbuotojų šiuo metu labiausiai reikia?
– Jauni, kurie paprastai net neturi jokios profesijos, nori dviejų tūkstančių litų algos ir daugiau. O pagyvenę žmonės didelių reikalavimų atlyginimui nekelia, sutinka dirbti ir už tūkstantį litų.
Šiuo metu yra paklausios medienos apdirbimo, tolimųjų reisų vairuotojų, siuvėjų, pardavėjų, autošaltkalvių, remontininkų ir kai kurios kitos profesijos. Aukštos kvalifikacijos žmonių su aukštuoju išsilavinimu į darbo biržą kreipiasi labai nedaug.
Šiandien ir mūsų klientai jau visiškai kitokie. Dalis jų nuoširdžiai ieško darbo, o dalis bedarbių dirbti nelabai nori. Kaip žinia, aktyvūs žmonės išvyko dirbti į Europos Sąjungos valstybes, liko mažiau motyvuoti, mažiau profesionalūs.
Turime apie 70 proc. pastovių savo klientų, kurie kur nors kažkiek padirba ir vėl kreipiasi į darbo biržą. Tai nėra blogi darbuotojai. Jie paprasčiausiai jau žino savo vertę, nebijo bedarbystės ir nuolat ieško geresnio, geriau apmokamo darbo.
– Jūsų tartis išduoda, kad esate ne suvalkietė. Kokie keliai atvedė į Vilkaviškį, kaip tapote darbo biržos direktore?
– Aš esu dzūkė, kilusi iš Alytaus rajono. Tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabartinis Kauno technologijos universitetas – red. pastaba) baigusi pramoninę civilinę statybą pagal paskyrimą atvykau į Vilkaviškį. Per dvidešimt metų dirbau statybose. O kai viskas pradėjo byrėti, ėmiau žvalgytis kito darbo. Pamačiau skelbimą apie konkursą darbo biržos direktoriaus pareigoms užimti. Smalsumo vedama ir norėdama išbandyti savo jėgas iki tol visai nežinomoje srityje pasiruošiau ir nuvykau į Vilnių dalyvauti konkurse.
Tarp kandidatų buvo dar vienas žmogus iš mūsų rajono, todėl per daug nesitikėjau laimėti. Darbo birža buvo nauja, besikurianti institucija, žmonės mažai apie ją žinojo, ne ką daugiau nusimaniau ir aš. Todėl prieš konkursą susirinkau daug informacijos, pasiruošiau. Ir labai apsidžiaugiau, kai tuometinis – beje, dirbantis iki šiol – Lietuvos darbo biržos direktorius Vidas Šlekaitis, pats neseniai priimtas į tas pareigas, po konkurso pagyrė, kad vienintelė supratau darbo rinkos pokyčius ir žinojau, kaip reikia žmogų ruošti darbo rinkai. Kadangi turėjau darbą ir per daug nesitikėjau laimėti konkursą, atrodė, kad užteks ir to pagyrimo. Bet vis dėlto buvau pakviesta dirbti Vilkaviškio darbo biržos direktore.
– Papasakokite, kuo domitės, ką veikiate laisvalaikiu?
– Esu mama. Auginu du vaikus, vieną jų globoju nuo dvejų metukų. Dukra Daiva – dvyliktoje klasėje, o augintiniui Deimantui – šešiolika. Abu paaugliai, jiems reikia daug dėmesio, reikia su jais bendrauti, kalbėtis. Taigi daug laiko praleidžiu su šeima.
Laisvu laiku mėgstu padirbėti sode, važiuoju pas mamą į kaimą, kur yra autentiška sodyba, didelis senoviškas kiemas, tvenkinys. Man nereikia Palangos, nes ten, tėviškėje, didelė erdvė ir supa labai gera aura. Atvažiuoja brolis, sesuo – visiems ten smagu atostogauti.
Mėgstu skaityti knygas – labiau istorines, apie architektūrą, įžymius žmones. Mėgstu teatrą, operą. Vyras dirba UAB „Būsto įranga“, laisvalaikiu bitininkauja. Nors vairuotojo teises esu įsigijusi seniai, tačiau prie automobilio vairo atsisėdau tik prieš keletą metų, privertsta gyvenimo būtinybės.
***
Alė Stepulaitienė – trečia Vilkaviškyje ir 85-a Lietuvoje, kuriai įteiktas pats aukščiausias Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimas. Be darbo biržos direktorės, mūsų rajone „Gerumo žvaigžde“ yra apdovanota Didvyžių pensionato direktorė Gražina Grigienė ir „Sodros“ Vilkaviškio skyriaus direktorius Jonas Zinkevičius.
„Tapau senjora“, – šypsojosi Alė Stepulaitienė, Vilkaviškio darbo biržos direktorė, kai kitą dieną po gražaus pagerbimo jubiliejaus proga aplankėme ją darbo vietoje. |
Kabinetas skendėjo gėlėse, o ant stalo puikavosi „Gerumo žvaigždės“ garbės ženklas, kurį per patį gimtadienį A.Stepulaitienei atvežė svečiai iš Vilniaus. Jį jubiliatei įteikė pats Lietuvos darbo biržos direktorius Vidas Šlekaitis.
Gražiai šešiasdešimties metų jubiliejaus proga savo vadovę pagerbė ir kolektyvas.
Svarbios gyvenimo sukakties proga su
– Vilkaviškio darbo biržai vadovaujate jau penkiolika metų. Tada, 1993–1994 metais, šios institucijos įvaizdis buvo juk visai kitoks.
– Darbo biržoje dirbu, galima sakyti, beveik nuo jos pradžios. Kai atėjau, ši institucija buvo neseniai įsteigta, dirbo tik trys žmonės. Kūrimosi kelias buvo labai sunkus. Iš pradžių į naują įstaigą visi žiūrėjo skeptiškai, daugelis nesuprato jos funkcijų, sakė: kam jūs čia reikalingi, jeigu negalite padėti. Tartum mes statytume įmones ir jose įdarbintume žmones.
– Laikotarpis buvo iš tiesų nedėkingas, prisimename, kaip visą Lietuvą alino bedarbystė...
– Taip, žmonės buvo masiškai atleidinėjami iš darboviečių, visi sutrikę, išsigandę netikėtai užklupusios bedarbystės. Laisvų darbo vietų, galima sakyti, nebuvo, į biržą ėjo srautai be darbo likusių žmonių. Buvo sunku. Tačiau po truputį ėjome per visus tuos slenksčius, atsirado naujų programų, kurias finansavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pradėjome jas diegti, bendrauti su darbdaviais.
Iš pradžių niekas negalėjo suprasti, kaip galima gauti pagal kažkokią programą pinigų. Bet palaipsniui keitėsi ir darbdavių požiūris, įgijome vis didesnį ir savo klientų pasitikėjimą. Atsirado daugiau galimybių jiems padėti.
– Net ir iš šalies žvelgiant akivaizdu, kaip per šį laikotarpį darbo birža pasikeitė.
– Pasikeitė ir darbo birža, ir jos galimybės. Anksčiau mes vaikščiojome pas darbdavius ir prašėme priimti žmones į darbą, dabar jau darbdaviai ieško mūsų, prašo darbuotojų. Tačiau šiuo metu darbdaviai pageidauja gerų, motyvuotų darbuotojų. Yra nemažai laisvų darbo vietų, tačiau joms užimti jau keliami kvalifikaciniai reikalavimai, žmonės turi būti paruošti darbo rinkai.
Deja, ryškėja tendencija, kad kas antras žmogus neturi jokios kvalifikacijos. Mūsų prioritetas – apmokyti šiuos žmones paklausių profesijų, kad jie galėtų konkuruoti darbo rinkoje.
Tačiau yra ir kita problema – atlyginimai, kurie žmonių dažnai netenkina. Kiekvienas nori dirbti, gauti gerą atlyginimą, kad galėtų išlaikyti savo šeimą ir dar susitaupyti. Ne paslaptis, jog dauguma darbdavių siūlo tik Vyriausybės nustatytą minimalią algą.
Turime tokių programų, pagal kurias įdarbintiems savo klientams mes, darbo birža, mokame minimalią algą. Todėl darbdavių prašome, kad jie taip pat pridėtų kažkokią algos dalį ir žmonės turėtų tikslą ten pasilikti.
– Kokio atlyginimo Jūsų klientai dažniausiai pageidauja ir kokių darbuotojų šiuo metu labiausiai reikia?
– Jauni, kurie paprastai net neturi jokios profesijos, nori dviejų tūkstančių litų algos ir daugiau. O pagyvenę žmonės didelių reikalavimų atlyginimui nekelia, sutinka dirbti ir už tūkstantį litų.
Šiuo metu yra paklausios medienos apdirbimo, tolimųjų reisų vairuotojų, siuvėjų, pardavėjų, autošaltkalvių, remontininkų ir kai kurios kitos profesijos. Aukštos kvalifikacijos žmonių su aukštuoju išsilavinimu į darbo biržą kreipiasi labai nedaug.
Šiandien ir mūsų klientai jau visiškai kitokie. Dalis jų nuoširdžiai ieško darbo, o dalis bedarbių dirbti nelabai nori. Kaip žinia, aktyvūs žmonės išvyko dirbti į Europos Sąjungos valstybes, liko mažiau motyvuoti, mažiau profesionalūs.
Turime apie 70 proc. pastovių savo klientų, kurie kur nors kažkiek padirba ir vėl kreipiasi į darbo biržą. Tai nėra blogi darbuotojai. Jie paprasčiausiai jau žino savo vertę, nebijo bedarbystės ir nuolat ieško geresnio, geriau apmokamo darbo.
– Jūsų tartis išduoda, kad esate ne suvalkietė. Kokie keliai atvedė į Vilkaviškį, kaip tapote darbo biržos direktore?
– Aš esu dzūkė, kilusi iš Alytaus rajono. Tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabartinis Kauno technologijos universitetas – red. pastaba) baigusi pramoninę civilinę statybą pagal paskyrimą atvykau į Vilkaviškį. Per dvidešimt metų dirbau statybose. O kai viskas pradėjo byrėti, ėmiau žvalgytis kito darbo. Pamačiau skelbimą apie konkursą darbo biržos direktoriaus pareigoms užimti. Smalsumo vedama ir norėdama išbandyti savo jėgas iki tol visai nežinomoje srityje pasiruošiau ir nuvykau į Vilnių dalyvauti konkurse.
Tarp kandidatų buvo dar vienas žmogus iš mūsų rajono, todėl per daug nesitikėjau laimėti. Darbo birža buvo nauja, besikurianti institucija, žmonės mažai apie ją žinojo, ne ką daugiau nusimaniau ir aš. Todėl prieš konkursą susirinkau daug informacijos, pasiruošiau. Ir labai apsidžiaugiau, kai tuometinis – beje, dirbantis iki šiol – Lietuvos darbo biržos direktorius Vidas Šlekaitis, pats neseniai priimtas į tas pareigas, po konkurso pagyrė, kad vienintelė supratau darbo rinkos pokyčius ir žinojau, kaip reikia žmogų ruošti darbo rinkai. Kadangi turėjau darbą ir per daug nesitikėjau laimėti konkursą, atrodė, kad užteks ir to pagyrimo. Bet vis dėlto buvau pakviesta dirbti Vilkaviškio darbo biržos direktore.
– Papasakokite, kuo domitės, ką veikiate laisvalaikiu?
– Esu mama. Auginu du vaikus, vieną jų globoju nuo dvejų metukų. Dukra Daiva – dvyliktoje klasėje, o augintiniui Deimantui – šešiolika. Abu paaugliai, jiems reikia daug dėmesio, reikia su jais bendrauti, kalbėtis. Taigi daug laiko praleidžiu su šeima.
Laisvu laiku mėgstu padirbėti sode, važiuoju pas mamą į kaimą, kur yra autentiška sodyba, didelis senoviškas kiemas, tvenkinys. Man nereikia Palangos, nes ten, tėviškėje, didelė erdvė ir supa labai gera aura. Atvažiuoja brolis, sesuo – visiems ten smagu atostogauti.
Mėgstu skaityti knygas – labiau istorines, apie architektūrą, įžymius žmones. Mėgstu teatrą, operą. Vyras dirba UAB „Būsto įranga“, laisvalaikiu bitininkauja. Nors vairuotojo teises esu įsigijusi seniai, tačiau prie automobilio vairo atsisėdau tik prieš keletą metų, privertsta gyvenimo būtinybės.
***
Alė Stepulaitienė – trečia Vilkaviškyje ir 85-a Lietuvoje, kuriai įteiktas pats aukščiausias Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimas. Be darbo biržos direktorės, mūsų rajone „Gerumo žvaigžde“ yra apdovanota Didvyžių pensionato direktorė Gražina Grigienė ir „Sodros“ Vilkaviškio skyriaus direktorius Jonas Zinkevičius.
Publikuota: 2008-02-29 16:14:12
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|