|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2008-01-31 09:19
|
|
|
Elena SABALIAUSKIENĖ
Miesto parkas. Ant suolelio prisėdo pailsėti pagyvenusi dama. Neilgai trukus, matyt, prisėdo ir antroji, nes tuoj užsimezgė gyvas pokalbis.
– O, koks mielas jūsų mažylis! Čia berniukas ar mergaitė?
– Mergaitė. Tuoj bus metukai.
– O mano tai berniukas. Argi jis ne šaunus? Sėdėk, mielasis, sėdėk!
– Taip taip, tikrai, ponia... Tokia žavinga burnytė! Ar gerai jis valgo?
– Šiek tiek išlepęs, išdykėlis. Bet aš jam valgį pataikau: mėsytės sumalu, tokių minkštučių kukuliukų patroškinu, o košę tai net išlaižo...
– Aha, ir maniškė ne bet ką valgo ir geria... Ramiai, mažute, pasėdėk dar, būk gerutė!
– Žinote, ponia, žiūriu aš į jūsų mažylę ir taip graudu darosi... Mano Matildžiukė, kurią turėjau anksčiau, tai numirė. Vištienos kauliuką prarijo ir... Vargšiukė... Maniau, užaugs, gražių vaikučių pagimdys, ir še tau...
– Tikrai, ko tik nepasitaiko, ponia gyvenime... Kur tu?! Stok! Sustok!!!
Ir čia pasigirdo įnirtingas urzgimas, kiauksėjimas, lojimas. Matyt, berniukas su mergaite susipyko...
Taip ir norisi kartu su Ciceronu sušukti: „O tempora, o mores!“ (Kokie laikai, kokie papročiai!).
Taigi, laikai keičiasi. Įžengta į dar vieną evoliucijos pakopą – žmoginami šunys. Berniukais ir mergaitėmis pradėti vadinti šunys ir kalės. Lietuviai visada žinojo ir vartojo gyvūnų giminei nusakyti dar ir abstraktesnės prasmės žodžius patinėlis ir patelė.
Žodžiai valgyti, sėdėti nuo neatmenamų laikų lietuviui reiškė kalbėjimą apie žmogų. Šiandien jau ne vienam gyvūnų mylėtojui atrodo, kad sėdėti gali ir šunys, katės, papūgos... Tokios žodyno naujovės randasi, matyt, ne tik iš perdėtos meilės savo augintiniams, bet įtakos turi ir kitos kalbos, pvz., rusų kalboje sakoma, jog sėdi ir šunys, ir katės, ir paukščiai, net musės. Lietuviai, kalbėdami apie gyvūnus, visada vartojo veiksmažodį tupėti. Sakoma, jog višta tupi (ne sėdi) ant kiaušinių, prie durų tupi rainis katinas ir t. t.
Valgyti dera žmonėms, o gyvuliams – ėsti. Kaip teikiama „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, žmonės valgo, gyvuliai ėda, paukščiai lesa. Nesusinkime kalbos sakydami, kad katytė ar šuniukas, triušis ar žiurkė valgo. Veiksmažodis gerti tinka irgi ne visais atvejais. Jei gyvūnėlis malšina troškulį imdamas skystį liežuviu, tai nuo seno lietuviai žino taiklų šio veiksmo apibūdinimą – vartoja žodį lakti. Paprastai taip sakoma apie šunis ir kates, pvz., palietą pieną visos katės laka.
Anksčiau, rodos, gimdyti galėjo vien moterys, o gimti – tik žmonių vaikai. Ne veltui tėvai dar vadinami gimdytojais. Dabar jau gimdo katės ir kalės, tačiau kažkaip dar nedrįstama sakyti, jog gimdo kiaulė ar karvė... Priminsime, kaip lietuviškai derėtų nusakyti gyvūnėlių dauginimąsi: karvė – veršiuojasi, avis – ėriuojasi, kumelė – kumeliuojasi, kiaulė – paršiuojasi, katė – kačiuojasi. Tinka ir veiksmažodis vaikuotis, t. y. turėti jauniklių, pvz., kalė, katė vaikuojasi. Šio veiksmažodžio sinonimas – vesti, pvz., kiškė vaikus veda, katė atsivedė kačiukų.
Kaip gimsta, taip ir miršta tik žmogus (išimtis – bitutės). Bet ne šuo, katė ar karvė. Gyvulys dvesia, gaišta, stimpa, pvz., žąsys gaišta, šuo dvesia, kiaulė stimpa. Žinoma, yra ir kitokių pasakymų: nusibaigti, kristi, galą gauti… Kad ir kaip būtų gaila savo numylėtinio, nežmoginkime gyvuliukų. Tegul jie ir lieka mielais, ištikimais mažesniaisiais žmogaus draugais.
Miesto parkas. Ant suolelio prisėdo pailsėti pagyvenusi dama. Neilgai trukus, matyt, prisėdo ir antroji, nes tuoj užsimezgė gyvas pokalbis. |
– O, koks mielas jūsų mažylis! Čia berniukas ar mergaitė?
– Mergaitė. Tuoj bus metukai.
– O mano tai berniukas. Argi jis ne šaunus? Sėdėk, mielasis, sėdėk!
– Taip taip, tikrai, ponia... Tokia žavinga burnytė! Ar gerai jis valgo?
– Šiek tiek išlepęs, išdykėlis. Bet aš jam valgį pataikau: mėsytės sumalu, tokių minkštučių kukuliukų patroškinu, o košę tai net išlaižo...
– Aha, ir maniškė ne bet ką valgo ir geria... Ramiai, mažute, pasėdėk dar, būk gerutė!
– Žinote, ponia, žiūriu aš į jūsų mažylę ir taip graudu darosi... Mano Matildžiukė, kurią turėjau anksčiau, tai numirė. Vištienos kauliuką prarijo ir... Vargšiukė... Maniau, užaugs, gražių vaikučių pagimdys, ir še tau...
– Tikrai, ko tik nepasitaiko, ponia gyvenime... Kur tu?! Stok! Sustok!!!
Ir čia pasigirdo įnirtingas urzgimas, kiauksėjimas, lojimas. Matyt, berniukas su mergaite susipyko...
Taip ir norisi kartu su Ciceronu sušukti: „O tempora, o mores!“ (Kokie laikai, kokie papročiai!).
Taigi, laikai keičiasi. Įžengta į dar vieną evoliucijos pakopą – žmoginami šunys. Berniukais ir mergaitėmis pradėti vadinti šunys ir kalės. Lietuviai visada žinojo ir vartojo gyvūnų giminei nusakyti dar ir abstraktesnės prasmės žodžius patinėlis ir patelė.
Žodžiai valgyti, sėdėti nuo neatmenamų laikų lietuviui reiškė kalbėjimą apie žmogų. Šiandien jau ne vienam gyvūnų mylėtojui atrodo, kad sėdėti gali ir šunys, katės, papūgos... Tokios žodyno naujovės randasi, matyt, ne tik iš perdėtos meilės savo augintiniams, bet įtakos turi ir kitos kalbos, pvz., rusų kalboje sakoma, jog sėdi ir šunys, ir katės, ir paukščiai, net musės. Lietuviai, kalbėdami apie gyvūnus, visada vartojo veiksmažodį tupėti. Sakoma, jog višta tupi (ne sėdi) ant kiaušinių, prie durų tupi rainis katinas ir t. t.
Valgyti dera žmonėms, o gyvuliams – ėsti. Kaip teikiama „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, žmonės valgo, gyvuliai ėda, paukščiai lesa. Nesusinkime kalbos sakydami, kad katytė ar šuniukas, triušis ar žiurkė valgo. Veiksmažodis gerti tinka irgi ne visais atvejais. Jei gyvūnėlis malšina troškulį imdamas skystį liežuviu, tai nuo seno lietuviai žino taiklų šio veiksmo apibūdinimą – vartoja žodį lakti. Paprastai taip sakoma apie šunis ir kates, pvz., palietą pieną visos katės laka.
Anksčiau, rodos, gimdyti galėjo vien moterys, o gimti – tik žmonių vaikai. Ne veltui tėvai dar vadinami gimdytojais. Dabar jau gimdo katės ir kalės, tačiau kažkaip dar nedrįstama sakyti, jog gimdo kiaulė ar karvė... Priminsime, kaip lietuviškai derėtų nusakyti gyvūnėlių dauginimąsi: karvė – veršiuojasi, avis – ėriuojasi, kumelė – kumeliuojasi, kiaulė – paršiuojasi, katė – kačiuojasi. Tinka ir veiksmažodis vaikuotis, t. y. turėti jauniklių, pvz., kalė, katė vaikuojasi. Šio veiksmažodžio sinonimas – vesti, pvz., kiškė vaikus veda, katė atsivedė kačiukų.
Kaip gimsta, taip ir miršta tik žmogus (išimtis – bitutės). Bet ne šuo, katė ar karvė. Gyvulys dvesia, gaišta, stimpa, pvz., žąsys gaišta, šuo dvesia, kiaulė stimpa. Žinoma, yra ir kitokių pasakymų: nusibaigti, kristi, galą gauti… Kad ir kaip būtų gaila savo numylėtinio, nežmoginkime gyvuliukų. Tegul jie ir lieka mielais, ištikimais mažesniaisiais žmogaus draugais.
Publikuota: 2008-01-31 09:19:19
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|