„Santaka“ / Archeologė atostogas leidžia Karaliaučiaus kapinynuose

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-04-08 16:27

Dalinkitės:  


Eglė Montvilaitė džiaugiasi, jog gali dirbti darbą pagal savo specialybę. Juo labiau, kad archeologija – jos pomėgis nuo mokyklos laikų.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Archeologė atostogas leidžia Karaliaučiaus kapinynuose

Eglė MIČIULIENĖ

Buvusi vilkaviškietė Eglė MONTVILAITĖ kasdien savo rankomis liečia daiktus, žemėje išgulėjusius ne vieną šimtą metų.

E.Montvilaitė – archeologė, baigusi Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Šiuo metu ji dirba Vilniuje, pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“. Šioje įstaigoje dirbantys specialistai tyrinėja Valdovų rūmų teritoriją, Katedros požemius ir jos aikštę, Vilniaus senamiestį ir t.t.

Grįžusi paviešėti pas tėvus į Vilkaviškį Eglė mums papasakojo apie įdomų archeologų darbą.



Darbas lyg detektyvo

– Archeologo specialybė dvelkia šiokia tokia mistika. Kaip nusprendėte ją pasirinkti?

– Archeologija domėjausi seniai – nuo kokių dvylikos metų. Mama parnešė paskaityti tokių knygučių iš klasikinės „avantiūristų“ archeologijos. Juk manoma, kad archeologai – tai arba labai turtingi žmonės, arba avantiūristai, keliautojai. Jei kas matė filmą apie Indianą Džons, tai įsivaizduoja, kad archeologija yra būtent tai, ką ten rodė. Iš tikrųjų taip nėra.

Aš niekad nemaniau, kad kaip Indiana Džons trankysiuosi po visokius egiptus, bet gal tų knygų prisiskaičiusi, o gal ir šiaip patiko – žodžiu, nusprendžiau studijuoti archeologiją. Aišku, mane bandė atkalbėti, atseit tai – sunki ir nemoteriška specialybė šlaistytis su kastuvu po kokius kapinynus.

– O koks iš tiesų tas archeologo darbas?

– Darbas ir įdomus, ir sunkus – čia iš kurios pusės pažiūrėsi. Studentai, pas mus atliekantys praktiką, stengiasi kuo greičiau pabėgti. Ne tik panelėms, bet ir vaikinams po šešias valandas kasti saulėje reikia ištvermės.

Archeologo darbas – lyg kokio detektyvo. Iš to, ką matai, stengiesi padaryti išvadas apie žmonių gyvenimą.

Aš pati dabar dirbu su radiniais. Juos reikia aprašyti, išrūšiuoti, atrinkti restauruotinus, nunešti fotografui, paruošti dalį ataskaitos ir t.t. Darbo daug, per radinius „neperlipu“ – neša ir neša.



Dar kvepia pušimi

– Ko randate daugiausiai?

– Dažniausi radiniai – keraminių indų šukės, nuo 20 iki 14 amžiaus. Daug statybinės keramikos: čerpių, koklių, plytų, nemažai įvairių metalinių dirbinių. Labai retai pasitaiko rasti organinės kilmės daiktų – kaulų dirbinių, audinių.

Šiuo metu kasame 14–15 a. sluoksniuose, kurie labai uždurpėję, nes Katedra ir Valdovų rūmai stovėjo gana pelkėtoj, drėgnoj vietoj. Ten gerai išsilaiko organinės medžiagos, todėl dabar tikriausiai turėsim nemažą rastų audinių kolekciją. Visą praeitą savaitę ploviau odinių batų liekanas. Turim tokį darbininką, kuris vien tik plauna radinius, bet jis jau nebesuspėja.

Organinė medžiaga be oro gali labai ilgai išsilaikyti. Nupjovus atkastą 14–15 a. pušinį rastą jis netgi kvepia pušimi, terpentinu.

Pavyzdžiui, Danijos pelkėse rasti žmonės taip gerai užsikonservavę, kad net matyti raukšlės.

– O jūs nerandate žmonių palaikų?

– Pilies teritorijoje – taip. 17 a. viduryje buvo užpuolusi rusų kariuomenė, tai tų kareivėlių prikaišiota visur. Kad tai kariai, sprendžiame iš amžiaus ir lyties. Kartais prie jų randama ir viena kita rusiška moneta.



Įdomūs radiniai tualete

– Kokie radiniai patys įdomiausi?

– Kaip kam. Žurnalistus dažnai domina, ar randame aukso. Jo šiek tiek turime – yra žiedelis (jis buvo įkritęs į rūmų tualetą), sidabro gaminių, monetų. Tačiau prabangos, kuri aprašyta archeologiniuose šaltiniuose, sunku užčiuopti. Matyt, per karus viskas išgrobstyta.

O man asmeniškai vertingiausia tas, kas sunkiausia išlieka. Tai odiniai, mediniai dirbiniai, audiniai. Jie būna labai trapūs – gauna oro, šviesos ir iškart sunyksta.

– Tenka kapstytis ir po tualetus?

– Rūmų kanalizacinė sistema buvo tokios keturkampės šachtos, įleistos į žemę, kad visą turinį išplautų gruntinis vanduo.

Iš tikrųjų ten yra labai įdomių dalykų: nusmukusių nuo rankų žiedų, pinigų ir kt.

Radiniai labai gerai išsilaikę. Turime puikiausią 17 a. stiklo kolekciją. Visas rinkinys – taurės, ištapyti buteliukai ir t.t. Su kolegomis juokėmės, kad puotaudami didikai turbūt su visa staltiese viską įšveitė.

Ir ko tik ten nebūna primesta: puodų, keptuvių – matyt, iš rūmų virtuvės. Tualete radome ir labai įdomią iš smiltainio padarytą šachmatų lentą. Tik gaila, kad ji apdaužyta. Atrodo, valdovai mėgo žaisti šachmatais ir šaškėmis, nes jų randama visoje teritorijoje.

Radinių sankaupa labai daug pasako apie buitį, įpročius.

Žmonės tada gyveno, matyt, nelabai tvarkingai: kai ką į tualetą išmesdavo, kai ką – pro langą... Kapstaisi po žemę ir randi prie kokio namo kampo riešutų kevaliukų, grūdų, žuvų žvynų. Radome ir vynuogių kauliukų, kriauklių geldelių – jų dvaro stalui iš kažkur parsisiųsdavo.

– Tikriausia labai įdomu, kai studijuojant paveikslėliuose matytus daiktus pati randate bekasinėdama žemę?

– Įdomu, bet dar įdomiau, kai nežinai, ką randi. Tada bandai ką nors apie tai susiieškoti literatūroje. Bet dažnai parašai, kad tai – nežinomas daiktas. Vėliau kažkas jais turėtų domėtis, nes dabar viskas – dar duomenų kaupimo stadijoje. Turiu tiek daug darbo, kad nebėra laiko bėgioti po bibliotekas. Be to, 14–15 a., viduramžių Lietuvos rašytiniai šaltiniai yra labai skurdūs ir juose daugiau rašoma apie politinius, istorinius įvykius. Bet galbūt istorikai negali pasakyti, ką Vytautas valgė, o archeologai gal kada ir galės tai padaryti.

Nunešėme į laboratoriją ištirti mėginius iš tualeto. Pasirodo, kad visas dvaras turėjo kirmėlių – askaridžių, žuvinių kaspinuočių... Matyt, valgė nepakankamai apdorotą žuvį, mažai plovė rankas. Tačiau tai, kad net didikai turėjo visokių parazitų – tais laikais buvo normalu. Sako, kad Prancūzijoje būdavo net nemandagu pastebėti, kaip damai per kaktą bėga utėlė.



Atostogos kapinėse

– Tikriausiai tenka dalyvauti įvairiose ekspedicijose?

– Nuo šešiolikos metų pradėjau domėtis archeologiniais kasinėjimais rajone. Buvau išvažiavusi kasinėti už Kybartų, Stanaičiuose. Kasėme ankstyvojo geležies amžiaus kapinyną.

Jau studijuojant po kiekvieno kurso būdavo praktika. Mėnesiui išvažiuoji į laukus ir gyveni primityviomis sąlygomis. Tada užsiimdavome vadinamąja lauko archeologija – dažniausiai kasdavome kapinynus. Tai, ką dirbu dabar – miesto archeologija, daug sudėtingiau.

– Kokia ekspedicija buvo įdomiausia?

– Man jos visos savotiškai įdomios. Iš manęs net kolegos juokiasi. Jiems atrodo, kad normalūs žmonės per atostogas prie ežero pagulėti važiuoja, o aš pasiimu atostogų ir važiuoju į ekspediciją Karaliaučiaus krašte kapinyno kasti. Man tai – poilsis, nes Karaliaučiuje kultūrinis sluoksnis labai negilus, gal 50 centimetrų. Ten kokį kapą preparuoti vienas malonumas, nepalyginsi, kaip šešių metrų gylyje braidyti iki kelių dumble.

Dar atostogas stengiuosi išnaudoti ir kelionėms, tad gulėti prie ežero laiko tikrai nebelieka.



Nuotraukose – pastatai

– Ar daug šalių esate aplankiusi?

– Iš tikrųjų ne tiek ir daug. Buvau Ispanijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Vis nuvažiuoju į Latviją, kur kiekvieną kartą stengiuosi aplankyti kitą regioną – paskutinį kartą važinėjau su draugais po Kurzemę. Baltarusijoje apkeliavau lietuvių pilis.

Kaliningrado sritį esu nemažai apvažinėjusi, nes nuo 2000 metų kiekvieną vasarą važiuoju į ekspediciją. Domina istorija, susijusi su Lietuva.

– Ar Karaliaučiuje taip paprastai leidžia lietuviams kasinėti?

– Neleidžia. Ten kasa vietinės rusų ekspedicijos.

Bet aš susipažinau su tokiu archeologu maskviečiu Vladimiru Ivanovičium Kulakovu, ganėtinai garsiu ir prieštaringai vertinamu prūsų kultūros tyrinėtoju, jis ir pakvietė.

Pirmą kartą į Karaliaučių važiavome keliese iš universiteto. Dabar su vietiniais rusų archeologais santykiai labai geri, pažįstamų ratas vis plečiasi. Jie pakviečia – ir važiuojame.

– Kelionių metu žmonės mėgsta patys įsiamžinti gražiose ar įdomiose vietose, o Jūs fotografuojate įvairius pastatus...

– Man nuo mokyklos laikų patinka architektūra, dailė, visoks menas.

Fotografija irgi seniai domina. Turiu tokį seną „Zenitą“ ir stengiuosi fotografuoti tai, kas man patinka. Tai gali būti ir graži gamta, ir pastatas, pilis, kažkokios namo detalės, muziejuje – koks nors radinys, statulėlės ir kt. Aišku, kokiose keturiose nuotraukose būnu ir aš pati.

Iš tikrųjų kai pats žmogus fotografuojasi prie pastato, kyla klausimas, ką jis nori parodyti – save ar pastatą. Jei matysis žmogus, tai pastato nesimatys.



Pavojai – įvairūs

– Sklando istorijos apie ekspedicijas, kurių dalyvius, atidariusius kokio nors faraono karstą, ištikdavo mirtis. Kiek jose tiesos? Ar pavojinga archeologo profesija?

– Jei reikėtų kapstytis nuo maro mirusių žmonių kapuose, gal ir nebūtų labai malonu.

Manoma, kad maro bakterija išlieka 40 metų, bet iš tikrųjų niekad negali žinoti... O tiriant kriptas būtinai reikia kišti zondą, nes ten būna susikaupę nuodingų dujų ir gali iškart numirti. Ten pilna visokių nuodingų pelėsių – juk žmonės pūva, ir neaišku, kas toje vietoje veisiasi.

O šiaip didžiausias pavojus – apsikrėsti stablige. Bet dar mokykloje buvome paskiepyti nuo šios ligos. Na, dar bekasinėdamas kokią pilį gali sprandą nusisukti. Panašus pavojus gresia ir leidžiantis kopėčiomis į tualetų šachtas: ten ir šviesos mažai, ir siaura.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas