„Santaka“ / Archeologė atostogas leidžia Karaliaučiaus kapinynuose

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-04-08 16:27

Dalinkitės:  


Eglė Montvilaitė džiaugiasi, jog gali dirbti darbą pagal savo specialybę. Juo labiau, kad archeologija – jos pomėgis nuo mokyklos laikų.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Archeologė atostogas leidžia Karaliaučiaus kapinynuose

Eglė MIČIULIENĖ

Buvusi vilkaviškietė Eglė MONTVILAITĖ kasdien savo rankomis liečia daiktus, žemėje išgulėjusius ne vieną šimtą metų.

E.Montvilaitė – archeologė, baigusi Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Šiuo metu ji dirba Vilniuje, pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“. Šioje įstaigoje dirbantys specialistai tyrinėja Valdovų rūmų teritoriją, Katedros požemius ir jos aikštę, Vilniaus senamiestį ir t.t.

Grįžusi paviešėti pas tėvus į Vilkaviškį Eglė mums papasakojo apie įdomų archeologų darbą.



Darbas lyg detektyvo

– Archeologo specialybė dvelkia šiokia tokia mistika. Kaip nusprendėte ją pasirinkti?

– Archeologija domėjausi seniai – nuo kokių dvylikos metų. Mama parnešė paskaityti tokių knygučių iš klasikinės „avantiūristų“ archeologijos. Juk manoma, kad archeologai – tai arba labai turtingi žmonės, arba avantiūristai, keliautojai. Jei kas matė filmą apie Indianą Džons, tai įsivaizduoja, kad archeologija yra būtent tai, ką ten rodė. Iš tikrųjų taip nėra.

Aš niekad nemaniau, kad kaip Indiana Džons trankysiuosi po visokius egiptus, bet gal tų knygų prisiskaičiusi, o gal ir šiaip patiko – žodžiu, nusprendžiau studijuoti archeologiją. Aišku, mane bandė atkalbėti, atseit tai – sunki ir nemoteriška specialybė šlaistytis su kastuvu po kokius kapinynus.

– O koks iš tiesų tas archeologo darbas?

– Darbas ir įdomus, ir sunkus – čia iš kurios pusės pažiūrėsi. Studentai, pas mus atliekantys praktiką, stengiasi kuo greičiau pabėgti. Ne tik panelėms, bet ir vaikinams po šešias valandas kasti saulėje reikia ištvermės.

Archeologo darbas – lyg kokio detektyvo. Iš to, ką matai, stengiesi padaryti išvadas apie žmonių gyvenimą.

Aš pati dabar dirbu su radiniais. Juos reikia aprašyti, išrūšiuoti, atrinkti restauruotinus, nunešti fotografui, paruošti dalį ataskaitos ir t.t. Darbo daug, per radinius „neperlipu“ – neša ir neša.



Dar kvepia pušimi

– Ko randate daugiausiai?

– Dažniausi radiniai – keraminių indų šukės, nuo 20 iki 14 amžiaus. Daug statybinės keramikos: čerpių, koklių, plytų, nemažai įvairių metalinių dirbinių. Labai retai pasitaiko rasti organinės kilmės daiktų – kaulų dirbinių, audinių.

Šiuo metu kasame 14–15 a. sluoksniuose, kurie labai uždurpėję, nes Katedra ir Valdovų rūmai stovėjo gana pelkėtoj, drėgnoj vietoj. Ten gerai išsilaiko organinės medžiagos, todėl dabar tikriausiai turėsim nemažą rastų audinių kolekciją. Visą praeitą savaitę ploviau odinių batų liekanas. Turim tokį darbininką, kuris vien tik plauna radinius, bet jis jau nebesuspėja.

Organinė medžiaga be oro gali labai ilgai išsilaikyti. Nupjovus atkastą 14–15 a. pušinį rastą jis netgi kvepia pušimi, terpentinu.

Pavyzdžiui, Danijos pelkėse rasti žmonės taip gerai užsikonservavę, kad net matyti raukšlės.

– O jūs nerandate žmonių palaikų?

– Pilies teritorijoje – taip. 17 a. viduryje buvo užpuolusi rusų kariuomenė, tai tų kareivėlių prikaišiota visur. Kad tai kariai, sprendžiame iš amžiaus ir lyties. Kartais prie jų randama ir viena kita rusiška moneta.



Įdomūs radiniai tualete

– Kokie radiniai patys įdomiausi?

– Kaip kam. Žurnalistus dažnai domina, ar randame aukso. Jo šiek tiek turime – yra žiedelis (jis buvo įkritęs į rūmų tualetą), sidabro gaminių, monetų. Tačiau prabangos, kuri aprašyta archeologiniuose šaltiniuose, sunku užčiuopti. Matyt, per karus viskas išgrobstyta.

O man asmeniškai vertingiausia tas, kas sunkiausia išlieka. Tai odiniai, mediniai dirbiniai, audiniai. Jie būna labai trapūs – gauna oro, šviesos ir iškart sunyksta.

– Tenka kapstytis ir po tualetus?

– Rūmų kanalizacinė sistema buvo tokios keturkampės šachtos, įleistos į žemę, kad visą turinį išplautų gruntinis vanduo.

Iš tikrųjų ten yra labai įdomių dalykų: nusmukusių nuo rankų žiedų, pinigų ir kt.

Radiniai labai gerai išsilaikę. Turime puikiausią 17 a. stiklo kolekciją. Visas rinkinys – taurės, ištapyti buteliukai ir t.t. Su kolegomis juokėmės, kad puotaudami didikai turbūt su visa staltiese viską įšveitė.

Ir ko tik ten nebūna primesta: puodų, keptuvių – matyt, iš rūmų virtuvės. Tualete radome ir labai įdomią iš smiltainio padarytą šachmatų lentą. Tik gaila, kad ji apdaužyta. Atrodo, valdovai mėgo žaisti šachmatais ir šaškėmis, nes jų randama visoje teritorijoje.

Radinių sankaupa labai daug pasako apie buitį, įpročius.

Žmonės tada gyveno, matyt, nelabai tvarkingai: kai ką į tualetą išmesdavo, kai ką – pro langą... Kapstaisi po žemę ir randi prie kokio namo kampo riešutų kevaliukų, grūdų, žuvų žvynų. Radome ir vynuogių kauliukų, kriauklių geldelių – jų dvaro stalui iš kažkur parsisiųsdavo.

– Tikriausia labai įdomu, kai studijuojant paveikslėliuose matytus daiktus pati randate bekasinėdama žemę?

– Įdomu, bet dar įdomiau, kai nežinai, ką randi. Tada bandai ką nors apie tai susiieškoti literatūroje. Bet dažnai parašai, kad tai – nežinomas daiktas. Vėliau kažkas jais turėtų domėtis, nes dabar viskas – dar duomenų kaupimo stadijoje. Turiu tiek daug darbo, kad nebėra laiko bėgioti po bibliotekas. Be to, 14–15 a., viduramžių Lietuvos rašytiniai šaltiniai yra labai skurdūs ir juose daugiau rašoma apie politinius, istorinius įvykius. Bet galbūt istorikai negali pasakyti, ką Vytautas valgė, o archeologai gal kada ir galės tai padaryti.

Nunešėme į laboratoriją ištirti mėginius iš tualeto. Pasirodo, kad visas dvaras turėjo kirmėlių – askaridžių, žuvinių kaspinuočių... Matyt, valgė nepakankamai apdorotą žuvį, mažai plovė rankas. Tačiau tai, kad net didikai turėjo visokių parazitų – tais laikais buvo normalu. Sako, kad Prancūzijoje būdavo net nemandagu pastebėti, kaip damai per kaktą bėga utėlė.



Atostogos kapinėse

– Tikriausiai tenka dalyvauti įvairiose ekspedicijose?

– Nuo šešiolikos metų pradėjau domėtis archeologiniais kasinėjimais rajone. Buvau išvažiavusi kasinėti už Kybartų, Stanaičiuose. Kasėme ankstyvojo geležies amžiaus kapinyną.

Jau studijuojant po kiekvieno kurso būdavo praktika. Mėnesiui išvažiuoji į laukus ir gyveni primityviomis sąlygomis. Tada užsiimdavome vadinamąja lauko archeologija – dažniausiai kasdavome kapinynus. Tai, ką dirbu dabar – miesto archeologija, daug sudėtingiau.

– Kokia ekspedicija buvo įdomiausia?

– Man jos visos savotiškai įdomios. Iš manęs net kolegos juokiasi. Jiems atrodo, kad normalūs žmonės per atostogas prie ežero pagulėti važiuoja, o aš pasiimu atostogų ir važiuoju į ekspediciją Karaliaučiaus krašte kapinyno kasti. Man tai – poilsis, nes Karaliaučiuje kultūrinis sluoksnis labai negilus, gal 50 centimetrų. Ten kokį kapą preparuoti vienas malonumas, nepalyginsi, kaip šešių metrų gylyje braidyti iki kelių dumble.

Dar atostogas stengiuosi išnaudoti ir kelionėms, tad gulėti prie ežero laiko tikrai nebelieka.



Nuotraukose – pastatai

– Ar daug šalių esate aplankiusi?

– Iš tikrųjų ne tiek ir daug. Buvau Ispanijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Vis nuvažiuoju į Latviją, kur kiekvieną kartą stengiuosi aplankyti kitą regioną – paskutinį kartą važinėjau su draugais po Kurzemę. Baltarusijoje apkeliavau lietuvių pilis.

Kaliningrado sritį esu nemažai apvažinėjusi, nes nuo 2000 metų kiekvieną vasarą važiuoju į ekspediciją. Domina istorija, susijusi su Lietuva.

– Ar Karaliaučiuje taip paprastai leidžia lietuviams kasinėti?

– Neleidžia. Ten kasa vietinės rusų ekspedicijos.

Bet aš susipažinau su tokiu archeologu maskviečiu Vladimiru Ivanovičium Kulakovu, ganėtinai garsiu ir prieštaringai vertinamu prūsų kultūros tyrinėtoju, jis ir pakvietė.

Pirmą kartą į Karaliaučių važiavome keliese iš universiteto. Dabar su vietiniais rusų archeologais santykiai labai geri, pažįstamų ratas vis plečiasi. Jie pakviečia – ir važiuojame.

– Kelionių metu žmonės mėgsta patys įsiamžinti gražiose ar įdomiose vietose, o Jūs fotografuojate įvairius pastatus...

– Man nuo mokyklos laikų patinka architektūra, dailė, visoks menas.

Fotografija irgi seniai domina. Turiu tokį seną „Zenitą“ ir stengiuosi fotografuoti tai, kas man patinka. Tai gali būti ir graži gamta, ir pastatas, pilis, kažkokios namo detalės, muziejuje – koks nors radinys, statulėlės ir kt. Aišku, kokiose keturiose nuotraukose būnu ir aš pati.

Iš tikrųjų kai pats žmogus fotografuojasi prie pastato, kyla klausimas, ką jis nori parodyti – save ar pastatą. Jei matysis žmogus, tai pastato nesimatys.



Pavojai – įvairūs

– Sklando istorijos apie ekspedicijas, kurių dalyvius, atidariusius kokio nors faraono karstą, ištikdavo mirtis. Kiek jose tiesos? Ar pavojinga archeologo profesija?

– Jei reikėtų kapstytis nuo maro mirusių žmonių kapuose, gal ir nebūtų labai malonu.

Manoma, kad maro bakterija išlieka 40 metų, bet iš tikrųjų niekad negali žinoti... O tiriant kriptas būtinai reikia kišti zondą, nes ten būna susikaupę nuodingų dujų ir gali iškart numirti. Ten pilna visokių nuodingų pelėsių – juk žmonės pūva, ir neaišku, kas toje vietoje veisiasi.

O šiaip didžiausias pavojus – apsikrėsti stablige. Bet dar mokykloje buvome paskiepyti nuo šios ligos. Na, dar bekasinėdamas kokią pilį gali sprandą nusisukti. Panašus pavojus gresia ir leidžiantis kopėčiomis į tualetų šachtas: ten ir šviesos mažai, ir siaura.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas