|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kūryba
|
|
|
„Noriu skleisti žinią apie Dievo meilę žmogui“, – sako trijų knygų autorius kunigas Virginijus Vaitkus.
Autorės nuotr.
Toma BIRŠTONĖ
Gižuose įvyko šios parapijos klebono Virginijaus Vaitkaus naujos knygos „...nežinau pavadinimo???“ pristatymas.
Trečioji dvasininko knyga tapo priežastimi pasikalbėti apie kūrybą jo gyvenime, aptarti, ar sunku suderinti kunigystę ir polinkį rašyti.
– Išleidote jau trečią knygą. Kas įkvepia kurti?
– Manau, kad kiekvienas žmogus turi norą kurti. Vienas kuria muziką, kitas – poeziją, kažkas turi dailininko gyslelę ir tapo paveikslus. Kiti puošia namų aplinką augalais. Tai irgi kūryba. Kiekvienu atveju kūryba įkvėpta paties Dievo. Imtis kūrybos mane paskatino ir meilė žmogui.
– Kada prasidėjo Jūsų, kaip rašytojo, kelias?
– Maždaug devyniolikos metų pradėjau kurti eilėraščius. Daugiau dėmesio tam pradėjau skirti tarnaudamas armijos laivyne. Būdamas maždaug dvidešimt dvejų sukūriau kelių šimtų puslapių apsakymą, bet šį kūrinį pamečiau. Tiksliau, iš manęs jį pavogė. Rankraštį buvau padavęs vienai moteriai, kad ištaisytų klaidas, bet ji dingo su visu mano kūriniu... Nežinau, koks to apsakymo likimas. Gal jis ir išleistas, tačiau kito žmogaus vardu?..
– Į kokį skaitytoją orientuojatės?
– Mano knygos skirtos įvairaus amžiaus tikintiesiems. Noriu, kad žmonės įsileistų Dievą į širdis, kad nebijotų jį pažinti. Pasauliečiams labai trūksta tikėjimo pažinimo. Ir jaunam, ir pagyvenusiam, ir mums, pašauktiesiems, reikia vis ieškoti šaltinių, kurie praturtina, nes kitaip viską užgoš kasdienės bėdos.
– Apie ką Jūsų knygos?
Knygą „...nežinau pavadinimo???“ pradėjau rašyti seniai, tačiau tik dabar pasiryžau publikuoti. Dar prieš išvykdamas į Italiją dirbau Kauno arkivyskupijos šeimos centre, ruošiau poras Santuokos sakramentui. Viena moteris, dalyvavusi mano paskaitoje, vėliau parašė man laišką. Ji pasiguodė, jog šeimoje vyksta krizė. Moteris buvo atsidūrusi kryžkelėje, netgi svarstė palikti vyrą. Susirašinėjome gal dvejus metus. Kalbėjomės apie šeimos vertybes. Aiškinau, kad skyrybos neišsprendžia problemos, jų tik pagausina ir neša vien skausmą ir gyvenimo griūtį. Laiškuose rašiau, kad meilė gydo ir, jei myli savo vyrą, kad atleistų jo klaidas, nes taip ir pasireiškia meilė. Aš tą moterį įtikinau likti šeimoje. Paskutiniame savo laiške ji dėkojo man, kad padrąsinau, sakė esanti pati laimingiausia mama ir žmona pasaulyje. Informavau, kad noriu mūsų susirašinėjimus sudėti į knygą, ir ji tam neprieštaravo. Kiek žinau, dabar šeima laimingai gyvena Airijoje. Kasmet gaunu iš jos kalėdinį sveikinimą.
Pirmoji mano knyga „Kodėl man?“ skirta visiems, kas susiduria su liga ar kelia klausimus, kodėl sergu aš, kodėl mane ar mano artimą ištiko tokia nelaimė. Tai knyga apie ligonius. Žmones, kurie yra artimųjų labiausiai užmiršti, nuskriausti ir nereikalingi. Bet tai netiesa: ligonis yra kantrybės, vilties ir tikėjimo apaštalas. O mums atveriama galimybė mylėti, nes ligonio bejėgiškumas mus augina artimo meilėje. Aš rašydavau jiems paguodos laiškus, kuriuos vėliau sudėjau į knygą. Ji net esantiesiems paribiuose primena, kad Dievas juos myli.
Nemaniau, kad prisieis galvoti apie šios knygos pakartotinį leidimą. Deja, tam neturiu lėšų. Jei kas paaukotų, išleisčiau ją dar kartą.
Knygoje „Nepažinau tavęs, pasauli“ aprašyti mano išgyvenimai, pokalbiai ir net konfliktai su Dievu. Kadangi jau buvau dešimt metų tarnavęs Bažnyčiai, dalį jų praleidęs Italijoje (o ten žmonės turi itin artimą ryšį su Dievu), tai grįžusiam į Lietuvą man to atgalinio ryšio iš tikinčiųjų labai trūko. Norėjau parašyti tokią knygą, kuri skatintų tikėjimo pažinimą, biblijinį raštingumą. Tai tarsi dienoraštis, kelionė tikėjimo link. Šią knygą rašiau dvejus metus. Ją tęsiu ir šiandien, ji mano širdyje, mano gyvenime ir mano bendrystėje su visa parapija.
– Ar skaitytojai gali tikėtis ir ketvirtosios knygos?
– Turiu minčių apie tai. Galbūt už kelerių metų ir išeis mano ketvirtoji knyga. Noriu toliau skleisti žinią apie Dievo meilę žmogui, dėl to savo knygų dovanoju besituokiančioms ar vaikus krikštijančioms poroms. Žinoma, tai darau tarnaudamas Bažnyčioje, skelbdamas evangeliją, sakydamas pamokslus, tuokdamas jaunavedžius, krikštydamas vaikus ir skaudžiausiomis netekties akimirkomis palydėdamas amžinojo poilsio.
– Ar sunku suderinti kunigystę ir rašymą?
– Kaip sakiau, rašymas yra dalis apaštalavimo. Dažniausiai pirmoje dienos pusėje tvarkau parapijos reikalus, o vakare, ypač žiemą, sėdu prie kompiuterio ir rašau. Rašau ne tik knygas, bet ir straipsnius. Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga, kai kurie portalai, žurnalai vis kreipiasi į mane, jog parašyčiau. Mėgstu plėtoti filosofines temas.
Man labai patinka rašyti – tik duokite temą, ir iš karto sėsiu prie kompiuterio. Aišku, šitam reikia visiško susikaupimo. Manęs niekas negali trukdyti, reikalinga visiška ramybė. Galiu rašyti kelias valandas net neatsitraukdamas.
– Ar turite ir daugiau pomėgių?
– Labai patinka skaityti. Romanai – vienos mėgstamiausių mano knygų. Svarbu mokytis iš to, ką skaitai. Visuomet palaukiu, kol pasirodys geriausių knygų sąrašas, ir puolu jas pirkti. Po naują knygą nusiperku praktiškai kiekvieną mėnesį. Šiuose namuose, mano asmeninėje bibliotekoje, net nesutalpintos visos knygos. Man patinka lietuvių autoriai, pavyzdžiui, Valdas Papievis, Kristina Sabaliauskaitė. Mėgstu italų rašytoją Umberto Eco. Jo knygas skaitau tiek lietuvių, tiek italų kalbomis. Jaunystėje skaičiau daug rusų klasikos.
Mėgstu fotografuoti. Buvau bažnyčioje surengęs nuotraukų parodą. Planuose – dar viena. Ji bus šiek tiek sukrečianti, nes grožis žmonių jau nebetraukia. Fotografijose fiksuoju benamius, šiukšles. Pastarosios – nepagarba mūsų gamtai ir savo socialinei aplinkai. Noriu pakviesti žmones susimąstyti apie jų atsakomybę prieš Žemę ir Dievą.
Auginu vynuoges, todėl mėgstu kuistis uogyne: skabyti, karpyti, laistyti, purenti žemę. Stengiuosi neapleisti sporto. Minu dviratį, mėgstu plaukioti. Patinka keliauti. Į Italiją stengiuosi nuvykti kasmet. Ten kopiu į kalnus, daug plaukioju, tiesiog ilsiuosi.
Gižuose įvyko šios parapijos klebono Virginijaus Vaitkaus naujos knygos „...nežinau pavadinimo???“ pristatymas. |
Trečioji dvasininko knyga tapo priežastimi pasikalbėti apie kūrybą jo gyvenime, aptarti, ar sunku suderinti kunigystę ir polinkį rašyti.
– Išleidote jau trečią knygą. Kas įkvepia kurti?
– Manau, kad kiekvienas žmogus turi norą kurti. Vienas kuria muziką, kitas – poeziją, kažkas turi dailininko gyslelę ir tapo paveikslus. Kiti puošia namų aplinką augalais. Tai irgi kūryba. Kiekvienu atveju kūryba įkvėpta paties Dievo. Imtis kūrybos mane paskatino ir meilė žmogui.
– Kada prasidėjo Jūsų, kaip rašytojo, kelias?
– Maždaug devyniolikos metų pradėjau kurti eilėraščius. Daugiau dėmesio tam pradėjau skirti tarnaudamas armijos laivyne. Būdamas maždaug dvidešimt dvejų sukūriau kelių šimtų puslapių apsakymą, bet šį kūrinį pamečiau. Tiksliau, iš manęs jį pavogė. Rankraštį buvau padavęs vienai moteriai, kad ištaisytų klaidas, bet ji dingo su visu mano kūriniu... Nežinau, koks to apsakymo likimas. Gal jis ir išleistas, tačiau kito žmogaus vardu?..
– Į kokį skaitytoją orientuojatės?
– Mano knygos skirtos įvairaus amžiaus tikintiesiems. Noriu, kad žmonės įsileistų Dievą į širdis, kad nebijotų jį pažinti. Pasauliečiams labai trūksta tikėjimo pažinimo. Ir jaunam, ir pagyvenusiam, ir mums, pašauktiesiems, reikia vis ieškoti šaltinių, kurie praturtina, nes kitaip viską užgoš kasdienės bėdos.
– Apie ką Jūsų knygos?
Knygą „...nežinau pavadinimo???“ pradėjau rašyti seniai, tačiau tik dabar pasiryžau publikuoti. Dar prieš išvykdamas į Italiją dirbau Kauno arkivyskupijos šeimos centre, ruošiau poras Santuokos sakramentui. Viena moteris, dalyvavusi mano paskaitoje, vėliau parašė man laišką. Ji pasiguodė, jog šeimoje vyksta krizė. Moteris buvo atsidūrusi kryžkelėje, netgi svarstė palikti vyrą. Susirašinėjome gal dvejus metus. Kalbėjomės apie šeimos vertybes. Aiškinau, kad skyrybos neišsprendžia problemos, jų tik pagausina ir neša vien skausmą ir gyvenimo griūtį. Laiškuose rašiau, kad meilė gydo ir, jei myli savo vyrą, kad atleistų jo klaidas, nes taip ir pasireiškia meilė. Aš tą moterį įtikinau likti šeimoje. Paskutiniame savo laiške ji dėkojo man, kad padrąsinau, sakė esanti pati laimingiausia mama ir žmona pasaulyje. Informavau, kad noriu mūsų susirašinėjimus sudėti į knygą, ir ji tam neprieštaravo. Kiek žinau, dabar šeima laimingai gyvena Airijoje. Kasmet gaunu iš jos kalėdinį sveikinimą.
Pirmoji mano knyga „Kodėl man?“ skirta visiems, kas susiduria su liga ar kelia klausimus, kodėl sergu aš, kodėl mane ar mano artimą ištiko tokia nelaimė. Tai knyga apie ligonius. Žmones, kurie yra artimųjų labiausiai užmiršti, nuskriausti ir nereikalingi. Bet tai netiesa: ligonis yra kantrybės, vilties ir tikėjimo apaštalas. O mums atveriama galimybė mylėti, nes ligonio bejėgiškumas mus augina artimo meilėje. Aš rašydavau jiems paguodos laiškus, kuriuos vėliau sudėjau į knygą. Ji net esantiesiems paribiuose primena, kad Dievas juos myli.
Nemaniau, kad prisieis galvoti apie šios knygos pakartotinį leidimą. Deja, tam neturiu lėšų. Jei kas paaukotų, išleisčiau ją dar kartą.
Knygoje „Nepažinau tavęs, pasauli“ aprašyti mano išgyvenimai, pokalbiai ir net konfliktai su Dievu. Kadangi jau buvau dešimt metų tarnavęs Bažnyčiai, dalį jų praleidęs Italijoje (o ten žmonės turi itin artimą ryšį su Dievu), tai grįžusiam į Lietuvą man to atgalinio ryšio iš tikinčiųjų labai trūko. Norėjau parašyti tokią knygą, kuri skatintų tikėjimo pažinimą, biblijinį raštingumą. Tai tarsi dienoraštis, kelionė tikėjimo link. Šią knygą rašiau dvejus metus. Ją tęsiu ir šiandien, ji mano širdyje, mano gyvenime ir mano bendrystėje su visa parapija.
– Ar skaitytojai gali tikėtis ir ketvirtosios knygos?
– Turiu minčių apie tai. Galbūt už kelerių metų ir išeis mano ketvirtoji knyga. Noriu toliau skleisti žinią apie Dievo meilę žmogui, dėl to savo knygų dovanoju besituokiančioms ar vaikus krikštijančioms poroms. Žinoma, tai darau tarnaudamas Bažnyčioje, skelbdamas evangeliją, sakydamas pamokslus, tuokdamas jaunavedžius, krikštydamas vaikus ir skaudžiausiomis netekties akimirkomis palydėdamas amžinojo poilsio.
– Ar sunku suderinti kunigystę ir rašymą?
– Kaip sakiau, rašymas yra dalis apaštalavimo. Dažniausiai pirmoje dienos pusėje tvarkau parapijos reikalus, o vakare, ypač žiemą, sėdu prie kompiuterio ir rašau. Rašau ne tik knygas, bet ir straipsnius. Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga, kai kurie portalai, žurnalai vis kreipiasi į mane, jog parašyčiau. Mėgstu plėtoti filosofines temas.
Man labai patinka rašyti – tik duokite temą, ir iš karto sėsiu prie kompiuterio. Aišku, šitam reikia visiško susikaupimo. Manęs niekas negali trukdyti, reikalinga visiška ramybė. Galiu rašyti kelias valandas net neatsitraukdamas.
– Ar turite ir daugiau pomėgių?
– Labai patinka skaityti. Romanai – vienos mėgstamiausių mano knygų. Svarbu mokytis iš to, ką skaitai. Visuomet palaukiu, kol pasirodys geriausių knygų sąrašas, ir puolu jas pirkti. Po naują knygą nusiperku praktiškai kiekvieną mėnesį. Šiuose namuose, mano asmeninėje bibliotekoje, net nesutalpintos visos knygos. Man patinka lietuvių autoriai, pavyzdžiui, Valdas Papievis, Kristina Sabaliauskaitė. Mėgstu italų rašytoją Umberto Eco. Jo knygas skaitau tiek lietuvių, tiek italų kalbomis. Jaunystėje skaičiau daug rusų klasikos.
Mėgstu fotografuoti. Buvau bažnyčioje surengęs nuotraukų parodą. Planuose – dar viena. Ji bus šiek tiek sukrečianti, nes grožis žmonių jau nebetraukia. Fotografijose fiksuoju benamius, šiukšles. Pastarosios – nepagarba mūsų gamtai ir savo socialinei aplinkai. Noriu pakviesti žmones susimąstyti apie jų atsakomybę prieš Žemę ir Dievą.
Auginu vynuoges, todėl mėgstu kuistis uogyne: skabyti, karpyti, laistyti, purenti žemę. Stengiuosi neapleisti sporto. Minu dviratį, mėgstu plaukioti. Patinka keliauti. Į Italiją stengiuosi nuvykti kasmet. Ten kopiu į kalnus, daug plaukioju, tiesiog ilsiuosi.
Publikuota: 2024-03-13 09:42:15
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|