|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Istorija
|
|
|
Vidaus reikalų ministras Eliziejus Draugelis (sėdi pirmas iš dešinės) su kitais Vyriausybės nariais.
Nuotrauka iš knygos „Lietuvos albumas“.
Eliziejus Draugelis buvo tikras šviesulys. Mediko profesiją turėjęs karo daktaras, mobilizuotas į caro kariuomenę, po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Suvalkiją ir pasinėrė į politinę bei visuomeninę veiklą. Eliziejus laikomas pirmuoju Marijampolės meru, anksčiau vadintu burmistru.
E. Draugelis 1888 m. gimė mūsų rajone, Bardauskų kaime. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę jis su šeima įsikūrė Marijampolėje. Būsimasis Seimo narys garsėjo kaip neblogas oratorius. Sulaukęs žmonių pritarimo 1918 m. gruodį tapo pirmuoju Marijampolės valdžios asmeniu.
Vėliau dalyvavo demokratiniuose rinkimuose į Steigiamąjį Seimą. Į parlamentą buvo išrinktas net du kartus, kurį laiką Vyriausybėje dirbo vidaus reikalų ministru.
Po Pirmojo pasaulinio karo marijampoliečių gyvenimas buvo paralyžiuotas. Mieste neveikė jokios įstaigos ir tarnybos. Tapęs burmistru E. Draugelis organizavo paštą, ieškojo finansų, kūrė administracinį aparatą.
Marijampolės širdyje, centre, ant Kęstučio gatvėje išlikusio pastato, pakabintas atminimo ženklas. Lentoje iš granito paminėti visi tarpukariu buvę miesto vadovai, tarp penkių vyrų – ir vilkaviškiečio E. Draugelio pavardė.
Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Amerikoje išleistoje knygoje radau Eliziejaus prisiminimus. Publikacijoje, pavadintoje „Kaip mes įsteigėme Marijampolės paštą“, rašoma:
„Dabar aš gyvenu Brazilijoje, San Paulo mieste. Tačiau dvasia visuomet esu su lietuvių praeitimi, dabartimi ir ateitimi.
1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybės aktą teko viską kurti beveik iš nieko.
Aš dalyvavau Pirmajame pasauliniame kare kaip karo gydytojas. 1918 m. su žmona ir šešių mėnesių sūneliu pro Oršos / Nevelio frontą, pro spygliuotų vielų užtvaras, patekome į vokiečių pusę. Po ilgesnio „apšvarinimo“ įvairiose stovyklose 1918 m. birželio 9 d. atsiradome savo mieloje Marijampolėje.
Marijampolėje vadovaujančio vokiečio palankumo dėka buvo gautas leidimas sušaukti vietos gyventojų susirinkimą. Reikėjo išrinkti patikėtinius, kurie galėtų būti miesto vadovais.
Toks susirinkimas įvyko vadinamoje Kiaulių rinkoje. Tai – didelė aikštė miesto centre. Ten užteko vietos visiems. Žinoma, aplink jodinėjo vokiečių raiteliai ir vaikščiojo žandarai.
Kai aš artinausi prie tribūnos (vežimo), jau kalbėjo advokatas A. Bulota. Ką jis kalbėjo – nenugirdau. Jis buvo geras advokatas, tačiau prastas kalbėtojas. Kas kita buvo, kai ant vežimo atsidūrė advokato žmona. Ji kone isteriškai pradėjo garsiai šaukti: „Nerinkit kunigų. Tai vilkai avies kailyje.“ [Marijampoliečių] minia pradėjo šaukti: „Užteks. Šalin.“
Sumišusi oratorė dingo. Tuomet kažkas sušuko: „Tegul E. Draugelis eina kalbėti.“ Atsisakyti nebuvo kaip. Užkopiau ir aš ant „tribūnos“. Išsitiesiau visu ūgiu. Į ką aš buvau panašus. Pusiau kariška uniforma. Auliniai batai. Gaila, stigo tik kardo ir revolverio.
Aš pradėjau kalbą kita gaida. Kviečiau žmones talkon, kviečiau dirbti, kad kuo greičiau galėtume atstatyti sugriautą tėvynę. Rezultatas – ovacijos ir pritarimas. Ir taip aš buvau išrinktas miesto patikėtiniu, ar galva, ar kaip kitaip bevadintum.
Kitą dieną aš atvykau pas vokietį, kad informuočiau apie save kaip miesto burmistrą. Jis jau viską žinojo. Sutarėme, kad reikia organizuoti magistratūrą, finansų komisiją, švietimo, pašto administraciją.
Tam reikalui pasikviečiau vyskupo Staugaičio brolį. Pasikviečiau pirklį Goldbergą. Taip pradėjome tvarkyti Marijampolės miesto reikalus. Reikia pasakyti, kad pilietis Goldbergas „iš prigimties“ buvo geras finansininkas, o lėšų verkiant reikėjo.
Susirūpinome ir paštu. Juk susisiekimas – gyvybės reikalas. Marijampolėje dar iš rusų laikų buvo pasilikęs dviejų aukštų pašto namas. Namas buvo didelis, mūrinis ir talpus. Buvo net atskiros arklidės. Marijampolės paštas buvo įkurdintas prie didelio kelio, prie plento, kuris jungė ne tik Kauną su Vilniumi. Jungė Peterburgą. O pietų kryptimi – Suvalkus, Varšuvą, Budapeštą, Vieną, Romą.
Vokiečiai šio pastato mums nedavė. Todėl Kęstučio gatvėje išsinuomavome porą kambarių. Atidarėme lietuvišką pašto įstaigą. Pirmuoju viršininku pakviečiau Gulbiną.
Pirmas pašto ženkliukas buvo nykščio didumo baltas popierinis gabaliukas. Jo kraštai buvo apjuosti lyg grandinėle. Tai ir viskas.
Teko samdyti ūkininkus, kad paštą išvežiotų. Tokiu būdu atgimė ta svarbioji įstaiga, kuri, kaip ir prieš kokį šimtą metų, buvo aptarnaujama arkliais.“
E. Draugelis, kaip ir daugybė tūkstančių lietuvių, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Karo audroms nurimus perplaukė Atlanto vandenyną, apsigyveno Brazilijoje ir ilgą laiką dirbo medicinos universitete. Suvienijo ten gyvenančius tautiečius ir įkūrė bendruomenę.
Sulaukęs garbingo amžiaus 1981-aisiais E. Draugelis mirė Brazilijoje. Palaidotas Cemiterio do Morumbi kapinėse San Paule.
Kraštiečio nekrologe buvo rašoma: „Mirė augalotas, plačiašakis Lietuvos girių ąžuolas. Jam apkabinti nepakanka vieno žmogaus rankų ir žvilgsnio.“
Tomas SUŠINSKAS
Eliziejus Draugelis buvo tikras šviesulys. Mediko profesiją turėjęs karo daktaras, mobilizuotas į caro kariuomenę, po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Suvalkiją ir pasinėrė į politinę bei visuomeninę veiklą. Eliziejus laikomas pirmuoju Marijampolės meru, anksčiau vadintu burmistru. |
E. Draugelis 1888 m. gimė mūsų rajone, Bardauskų kaime. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę jis su šeima įsikūrė Marijampolėje. Būsimasis Seimo narys garsėjo kaip neblogas oratorius. Sulaukęs žmonių pritarimo 1918 m. gruodį tapo pirmuoju Marijampolės valdžios asmeniu.
Vėliau dalyvavo demokratiniuose rinkimuose į Steigiamąjį Seimą. Į parlamentą buvo išrinktas net du kartus, kurį laiką Vyriausybėje dirbo vidaus reikalų ministru.
Po Pirmojo pasaulinio karo marijampoliečių gyvenimas buvo paralyžiuotas. Mieste neveikė jokios įstaigos ir tarnybos. Tapęs burmistru E. Draugelis organizavo paštą, ieškojo finansų, kūrė administracinį aparatą.
Marijampolės širdyje, centre, ant Kęstučio gatvėje išlikusio pastato, pakabintas atminimo ženklas. Lentoje iš granito paminėti visi tarpukariu buvę miesto vadovai, tarp penkių vyrų – ir vilkaviškiečio E. Draugelio pavardė.
Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Amerikoje išleistoje knygoje radau Eliziejaus prisiminimus. Publikacijoje, pavadintoje „Kaip mes įsteigėme Marijampolės paštą“, rašoma:
„Dabar aš gyvenu Brazilijoje, San Paulo mieste. Tačiau dvasia visuomet esu su lietuvių praeitimi, dabartimi ir ateitimi.
1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybės aktą teko viską kurti beveik iš nieko.
Aš dalyvavau Pirmajame pasauliniame kare kaip karo gydytojas. 1918 m. su žmona ir šešių mėnesių sūneliu pro Oršos / Nevelio frontą, pro spygliuotų vielų užtvaras, patekome į vokiečių pusę. Po ilgesnio „apšvarinimo“ įvairiose stovyklose 1918 m. birželio 9 d. atsiradome savo mieloje Marijampolėje.
Marijampolėje vadovaujančio vokiečio palankumo dėka buvo gautas leidimas sušaukti vietos gyventojų susirinkimą. Reikėjo išrinkti patikėtinius, kurie galėtų būti miesto vadovais.
Toks susirinkimas įvyko vadinamoje Kiaulių rinkoje. Tai – didelė aikštė miesto centre. Ten užteko vietos visiems. Žinoma, aplink jodinėjo vokiečių raiteliai ir vaikščiojo žandarai.
Kai aš artinausi prie tribūnos (vežimo), jau kalbėjo advokatas A. Bulota. Ką jis kalbėjo – nenugirdau. Jis buvo geras advokatas, tačiau prastas kalbėtojas. Kas kita buvo, kai ant vežimo atsidūrė advokato žmona. Ji kone isteriškai pradėjo garsiai šaukti: „Nerinkit kunigų. Tai vilkai avies kailyje.“ [Marijampoliečių] minia pradėjo šaukti: „Užteks. Šalin.“
Sumišusi oratorė dingo. Tuomet kažkas sušuko: „Tegul E. Draugelis eina kalbėti.“ Atsisakyti nebuvo kaip. Užkopiau ir aš ant „tribūnos“. Išsitiesiau visu ūgiu. Į ką aš buvau panašus. Pusiau kariška uniforma. Auliniai batai. Gaila, stigo tik kardo ir revolverio.
Aš pradėjau kalbą kita gaida. Kviečiau žmones talkon, kviečiau dirbti, kad kuo greičiau galėtume atstatyti sugriautą tėvynę. Rezultatas – ovacijos ir pritarimas. Ir taip aš buvau išrinktas miesto patikėtiniu, ar galva, ar kaip kitaip bevadintum.
Kitą dieną aš atvykau pas vokietį, kad informuočiau apie save kaip miesto burmistrą. Jis jau viską žinojo. Sutarėme, kad reikia organizuoti magistratūrą, finansų komisiją, švietimo, pašto administraciją.
Tam reikalui pasikviečiau vyskupo Staugaičio brolį. Pasikviečiau pirklį Goldbergą. Taip pradėjome tvarkyti Marijampolės miesto reikalus. Reikia pasakyti, kad pilietis Goldbergas „iš prigimties“ buvo geras finansininkas, o lėšų verkiant reikėjo.
Susirūpinome ir paštu. Juk susisiekimas – gyvybės reikalas. Marijampolėje dar iš rusų laikų buvo pasilikęs dviejų aukštų pašto namas. Namas buvo didelis, mūrinis ir talpus. Buvo net atskiros arklidės. Marijampolės paštas buvo įkurdintas prie didelio kelio, prie plento, kuris jungė ne tik Kauną su Vilniumi. Jungė Peterburgą. O pietų kryptimi – Suvalkus, Varšuvą, Budapeštą, Vieną, Romą.
Vokiečiai šio pastato mums nedavė. Todėl Kęstučio gatvėje išsinuomavome porą kambarių. Atidarėme lietuvišką pašto įstaigą. Pirmuoju viršininku pakviečiau Gulbiną.
Pirmas pašto ženkliukas buvo nykščio didumo baltas popierinis gabaliukas. Jo kraštai buvo apjuosti lyg grandinėle. Tai ir viskas.
Teko samdyti ūkininkus, kad paštą išvežiotų. Tokiu būdu atgimė ta svarbioji įstaiga, kuri, kaip ir prieš kokį šimtą metų, buvo aptarnaujama arkliais.“
E. Draugelis, kaip ir daugybė tūkstančių lietuvių, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Karo audroms nurimus perplaukė Atlanto vandenyną, apsigyveno Brazilijoje ir ilgą laiką dirbo medicinos universitete. Suvienijo ten gyvenančius tautiečius ir įkūrė bendruomenę.
Sulaukęs garbingo amžiaus 1981-aisiais E. Draugelis mirė Brazilijoje. Palaidotas Cemiterio do Morumbi kapinėse San Paule.
Kraštiečio nekrologe buvo rašoma: „Mirė augalotas, plačiašakis Lietuvos girių ąžuolas. Jam apkabinti nepakanka vieno žmogaus rankų ir žvilgsnio.“
Tomas SUŠINSKAS
Publikuota: 2024-01-15 10:51:10
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|