Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2024-01-11 16:31

---

Šį tiltą susprogdinęs Ukrainos kovotojas apsunkino okupantų puolimą.

Autoriaus nuotr.

Išprotėjusiu šį vidutinio amžiaus vyrą praminė kariškiai, kai pirmąją karo dieną pas juos atvykęs savanoris paprašė granatsvaidžio bei minų, kad galėtų ginti savo sodybą ir blokuoti kelią į Charkivą. Vyro toks epitetas neįžeidė, o tik paskatino šį žodį pasirinkti slapyvardžiu, kuriuo vėliau bendraudamas ir prisistatydavo. Dėl nesuvokiamos drąsos kariškiai jį vadina ne tik Išprotėjusiu savanoriu, bet ir Rembo.

Gaisras pažadino kerštą

Noras keršyti okupantams vyriškio širdyje brendo nuo 2014 metų, kai nežinomi kaukėti asmenys padegė jo kavinę pliaže Charkive, o per gaisrą sudegė 48-erių darbuotoja. Ukrainietis spėja, jog kavinė buvo padegta dėl to, kad virš jos plevėsavo Ukrainos vėliava.

Tuo metu Maskvos sukurstyti separatistai ne tik sukėlė karą Donecke bei Luhanske, bet ir bandė atplėšti nuo Ukrainos Charkivo regioną. Per neramumus tada žuvo keliolika žmonių, tačiau Charkivas išliko lojalus Kyjivui.

Žinau šio vyriškio tikrą vardą ir pavardę, mačiau kariškių bei policininkų jam įteiktus padėkos raštus, tačiau pasižadėjau paviešinti vien slapyvardžius. „Karas nesibaigė, tad tęsiasi ir mano asmeninė kova su okupantais bei jų pakalikais. Jau du kartus radau po mašinos ratais pritvirtintus sprogmenis, neabejoju, kad tai – kolaborantų darbas. Išdavikų pas mus daugybė, nes Rusijos siena vos už keliolikos kilometrų“, – pasakojo sutikęs pasikalbėti partizanas.

Namai – gynybinė tvirtovė

Pasivaikščiojimas po savanorio kiemą bei namą buvo labai neįprastas, mat vyriškis jame yra įrengęs įvairių spąstų tam, kad apsigintų nuo neprašomų svečių. „Pasidariau nedidelę tvirtovę, nors iš tiesų namas gynybai nėra tinkamas, nes jį stačiau kaip labai modernų – be rūsio, plačiais langais iki žemės, su saulės baterijomis“, – pasakojo kovotojas.

Tai, kad visus patogumus padarė valdomus telefonu ir įrengė daugybę videokamerų, ukrainiečiui padėjo demaskuoti, jog priešo žvalgai į kaimą atsibeldė dvi savaites prieš karo pradžią. „2022 metų vasario 9-osios naktį telefone supypsėjo pranešimas, kad kažkas įsibrovė į sodybą. Ekrane pamatęs sode šmirinėjančius tris ginkluotus asmenis, paskambinau pasienio kariškiams ir paklausiau, ar tai jų žmonės. Išgirdęs, kad tai greičiausiai Rusijos žvalgai, nusprendžiau juos sulaikyti“, – prisiminė Rembo.

Pamatęs, jog pro sodą gyvenvietės centro link traukia net ne trys, o aštuoni ginkluoti įsibrovėliai, vyras nesiryžo jų areštuoti, bet pasekė ir šovė į du kraštinius. Supanikavę žvalgai spruko palikę nukautus draugus. Pagal rastus dokumentus paaiškėjo, jog vienas atėjūnas buvo iš Donecko, o kitas – iš Kemerovo miesto Rusijoje.

Prisistatė savu

Pirmąją karo dieną drąsus ukrainietis sugalvojo planą, kaip galėtų pakenkti okupantų veržimuisi Charkivo link. Prisiklijavęs dirbtinius ūsus ir pasiėmęs dėžę degtinės jis patraukė į priešų stovyklą „pasveikinti“ jų kaip išvaduotojų. Šiuos tai labai pradžiugino: rusai įteikė atėjusiajam Kalašnikovo automatą, noriai vaišinosi atnešta degtine, nė nenujausdami, kad svečias į ją įpylęs klofelino.

Savanoris spėja, kad keliolika okupantų po vaišių „užmigo“ amžiams, nes visi taip stipriai įmigo, jog nejuto, kaip svečias išsigabeno jų ginklus ir šaudmenis.

Efektingiausiai įvykdyta operacija ukrainietis laiko keturių priešo mašinų kolonos sustabdymą ties degaline, prie magistralinio Charkivo apvažiavimo. „Granatsvaidžiu pataikiau į priekinę mašiną, o kai ši užsiliepsnojo ir kariai ėmė iš jos šokinėti degančiais rūbais, trys iš paskos važiavusios mašinos apsisuko ir spruko atgal, nes pamanė, kad pateko į didelius spąstus. Aš į juos šaudžiau iš skirtingų vietų ir ginklų, siekdamas sudaryti įspūdį, kad esame visas būrys“, – pasakojo savanoris.

Sėkmingai baigėsi ir „dvikova“ su tanku. Pamatęs vienišą tanką vyras keturračiu jį pasivijo ir vos spėjo granatsvaidžiu išauti, nes rusų tankistai jį taip pat pastebėjo ir jau buvo pradėję sukti vamzdį.

Prie pavykusių operacijų Rembo priskiria ir tilto per upelį susprogdinimą. Tam partizanas ryžosi tada, kai iš gretimo kaimo paskambinusi mergina pasakė, kad jo gyvenvietės link juda 240 mašinų kolona. „Niekieno neklausiau leidimo susprogdinti tiltą – nebuvo kada. Vėliau kariškiai man labai dėkojo, nes priverčiau priešą važiuoti aplinkkeliu, o Charkivo gynėjai turėjo daugiau laiko pasiruošti jų sutiktuvėms“, – džiaugėsi kovotojas.



Sužeidimų neišvengė

Netrukus Rembo visgi turėjo sprukti į Charkivą, nes jo gyvenvietę keliems mėnesiams okupavo priešai. Prieš tai ukrainietis sakė granata dar nukovęs tris priešo žvalgus, atsibeldusius į kaimyno kolektyvinį sodą ir ėmusius ant laužo virtis arbatą.

Vyrą sunervino ant sodo namelio okupantų raudonais dažais užrašyti žodžiai „Mes čia buvome“, todėl šalia jų gynėjas suraitė „Ir gavote galą! Šlovė Ukrainai!“ bei pasirašė „Išprotėjęs savanoris“.

Gelbėdamas kitus Rembo patyrė kontūziją bei buvo sužeistas skeveldros. „Mašinai mažiau pasisekė – ją kulkos ne kartą suvarpė, o sykį skeveldros net nuplėšė stogą, tačiau automobilį paremontuoju ir jis vėl patikimai tarnauja. Kas savaitę į frontą vežu maskuojančius tinklus, vaistus, maistą, amuniciją – viską, ko bičiuliai paprašo“, – kalbėjo vyriškis.



Viską paaukojo karui

Tą kartą, kai skeveldros mašinai nuplėšė stogą, Rembo iš okupantų atakuojamos gyvenvietės gabeno du sužeistus vaikus – broliuką ir sesutę, kurių abu tėvai per bombardavimą žuvo. Žmones jis gabeno iš įvairių fronto zonos vietovių. Kartais pavojus būdavo toks didelis, jog ant pakeleivių nugarų užrašydavo jų vardus ir pavardes, kad jiems žuvus būtų galima nustatyti, kas yra kas, ir artimieji galėtų tinkamai palaidoti.

„Teko gabenti ir negyvus vaikus, o pasakojimai apie jų mirtį, apie moterų ir mergaičių patirtus grupinius išprievartavimus mano sąmonę taip paveikė, jog armijos reikmėms paaukojau visas savo santaupas – virš 350 tūkstančių eurų“, – kalbėjo ukrainietis, iki karo turėjęs nuosavą verslo įmonę.

Partizanas į išlaisvintus kaimus bei pafrontę gabena ir Ukrainos vėliavų, kurių ten pakabino ir išdalijo kariams jau daugiau nei 1 200. Tai savanoris daro manydamas, kad aukštai iškelta vėliava žadina pasididžiavimą tėvyne ir tikėjimą pergale bei kitus skatina prisidėti prie kovos.

„Mes, ukrainiečiai, paneigėme stereotipinį posakį, kad vienas lauke ne karys. Tokių kaip aš „išprotėjusių“ savanorių yra daug, ir jų bus vis daugiau, ypač okupuotose teritorijose, tad nei Rusijos kariai, nei valdininkai, nei kolaborantai niekada nebus saugūs, o užimtos žemės anksčiau ar vėliau vėl priklausys Ukrainai“, – buvo įsitikinęs Charkivo Rembo.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Charkivo

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---