|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimas
|
|
|
„Puikiai suprantu, kad mano vyras atsakingas ne tik už šeimą, bet ir už viso rajono pokyčius, žmones, ir aš visada pasirengusi jam padėti, palaikyti“, – sako Vilkaviškio rajono savivaldybės mero žmona Aušra Neiberkienė.
Kęstučio INKRATOS nuotr.
Dangyra APANAVIČIENĖ
Ji – nuoširdi moteris, rūpestinga žmona, mama, pareiginga darbuotoja. Visada pasitempusi, geros nuotaikos, besišypsanti. Visada greta savo vyro. Tai apie Aušrą NEIBERKIENĘ, jau dešimtmetį einančią ir dar vienas – Savivaldybės mero žmonos – pareigas.
– Ar daug šeimai tenka aukoti dėl politikos? Kiek viešumas veikia asmeninį gyvenimą? Ar sunku būti mero žmona? – pasiteiravome A. Neiberkienės, kuri Naujųjų Metų išvakarėse mielai sutiko atsakyti ne tik į šiuos, bet ir į kitus „Santakos“ klausimus.
– Ar sunku būti mero žmona? – klausimą pakartojo A. Neiberkienė ir pagalvojusi atsakė: – Neslėpsiu, nėra lengva. Algirdą išrinkus meru, ne tik jis tapo viešu asmeniu – matoma visuomenei tapau ir aš, ir visa mūsų šeima. Vyro pareigos mane taip pat įpareigoja prieš žmones, kurie jį rinko, kurie tiki juo. Aš jaučiu didelę atsakomybę.
Kita vertus, ne pirma kadencija Algirdas eina mero pareigas, tai jau turime tam tikros patirties. Per pirmąją kadenciją viskas buvo nauja, nepažįstama. Buvo tikrai sunku.
– Papasakokite apie save.
– Esu vilkaviškietė nuo gimimo. Studijavau Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Slaugos fakultete. Dirbu Vilkaviškio ligoninės Konsultacinės poliklinikos slaugos administratore, esu atsakinga už trijų skyrių slaugytojų darbo organizavimą.
Su Algirdu mes kartu jau 28-erius metus. Užauginome du vaikus. Sūnus Rokas baigęs mokslus, dirba ir gyvena savarankiškai Kaune, metų pradžioje ruošiasi mus nudžiuginti anūkėle. Dukra Ainė mokosi „Aušros“ gimnazijos trečioje, priešpaskutinėje, klasėje, lanko laurus įvairiuose konkursuose skinantį „Fresko“ šokių kolektyvą.
– Meras – viešas asmuo. Į visuomenės dėmesio lauką patenkate ir Jūs, ir galbūt vaikai. Kiek tai veikia šeimos gyvenimą?
– Puikiai suprantu – tampi rajono vadovu, įdomi tampa ir jo šeima. Visgi manau, kad dabar tas susidomėjimas mumis jau yra kiek nublėsęs ir gyvename sąlyginai ramesnį gyvenimą. Aišku, ta ramybė pasibaigia prieš kiekvienus rinkimus.
Prie visuomenės dėmesio per tiek metų jau šiek tiek pripratome, taip pat žmonės prie mūsų priprato, ir galbūt jau nesame jiems tokie įdomūs kaip pirmaisiais metais.
Na, o vyro pareigos, be jokios abejonės, veikia šeimos gyvenimą. Dažną savaitgalį, kartais ir švenčių dienomis Algirdo nebūna namuose, prie jo darbotvarkės tenka derinti atostogų laiką, kitus asmeninius reikalus, bet su tuo jau esame susitaikę.
– Kokiais principais vadovaujatės gyvenime? Kaip leidžiate laisvalaikį?
– Visuomet stengiuosi elgtis su kitais taip, kaip norėčiau, kad su manimi būtų elgiamasi. Nežinau, ar visuomet tai pavyksta, bet stengiuosi tą daryti. Ir tai gyvenime padeda – netenka įsivelti į didelius konfliktus.
Laisvalaikiu mėgstame pakeliauti. Retkarčiais išvykstame pailsėti kur nors į užsienį, lankome įvairias vietas Lietuvoje, keliaujame po rajoną. Atvažiavę paprastai pasiliekame automobilį ir leidžiamės pasižvalgyti po to krašto apylinkes.
Apskritai abu su Algirdu mėgstame judrų gyvenimo būdą. Į darbus vaikštome pėsčiomis, o rytais ir vakarais, į kompaniją pasiėmę Bazą – samojedų veislės augintinį, išeiname pasivaikščioti. Bet kokiu oru. Darbo dienomis su šuniu nukeliaujame apie 2 km, o savaitgaliais – ir iki 8 km ar dar daugiau.
– Politikoje yra daug negatyvių dalykų. Ar Jūsų vyras namuose išgyvena dėl nesėkmių? Ar tenka jį išklausyti?
– Algirdui reikia priimti daug svarbių sprendimų, kurie ne visada visiems patinka ir kuriuos ne visada gali išspręsti. Ne paslaptis, pasitaiko ir apkalbų, ir nepelnytų kaltinimų. Kaip ir visiems darbe – ne viskas kaip per sviestą eina.
Būna labai sudėtingų situacijų. Visuomet stengiuosi jį palaikyti. Kartais jaučiu, kad jam sunku, matau, kad apie tai galvoja. Kartu ir aš išgyvenu, kartais net ir labiau nei jis, bet aš pirma jo niekada neklausiu. Galvoju, jeigu norės, pasakys, o jeigu nesako, vadinasi, nenori apie tai kalbėti.
Svarbi ar nesvarbi ta mano nuomonė, bet kai paklausia, pasakau. Kitą kartą jam reikia sužinoti, kaip iš šalies viskas atrodo. Svetimi žmonės galbūt varžosi, ne viską drįsta merui pasakyti, o aš tai, ką girdžiu iš aplinkos, kaip žmonės vertina vieną ar kitą situaciją, pasakau.
Kartais jam reikia tiesiog išsikalbėti – per tokius pašnekesius, diskusijas ateina ir nusiraminimas. Bet šiaip Algirdas stengiasi darbo reikalus palikti už namų durų ir savo problemomis šeimos neužkrauti. Kartais mane net stebina tas jo mokėjimas nuo visko atsiriboti ir išlikti ramiam.
– Oficialūs priėmimai, kviestiniai renginiai, šventės, uždari vakarai – visi tikisi, kad dalyvaus ir mero žmona. Ar tai Jums priimtina? Jeigu būna galimybė dalyvauti arba nedalyvauti, kurį variantą tuomet renkatės?
– Visuomet stengiuosi dalyvauti. Man įdomu. Jeigu ne Algirdo pareigos, nebūčiau taip pažinusi rajoną, sužinojusi, kiek puikių atlikėjų, kiek kūrybingų žmonių, meno kolektyvų turime. O kokie gražūs mūsų rajono gabių vaikų pasirodymai... Puikios šventės vyksta kaimuose, aukščiausio lygio renginiai organizuojami mieste, į juos kviečiami profesionalūs atlikėjai. Daugelis renginių net nemokami, tik reikia tuo naudotis.
Man patinka bendrauti, įdomūs susitikimai, pažintys su naujais žmonėmis. Deja, dėl laiko stokos ne visur ir ne visada galiu dalyvauti. Darbas, namai, dukra, kiti reikalai... Ir jeigu, kaip sakote, galiu rinktis, eiti ar neiti, kartais pasirenku neiti.
– Tenka dalyvauti ir užsienio vizituose. Kaip jaučiatės?
– Nedaug jų buvo. Bet visi buvo labai įdomūs, turiningi. Tai irgi įdomi patirtis. Aišku, tenka pasitempti, pasiruošti, išsamiau pasidomėti šalimi, į kurią vykstame. Tokių vizitų metu susipažįsti su kitų tautų kultūra, sužinai, kaip svetur žmonės gyvena, prapleti akiratį, pamatai tai, ko eilinis turistas galbūt ir neturėtų galimybės pamatyti.
– Išsiskiriate elegantiška apranga, turite gerą skonį. Galbūt kažkas padeda Jums formuoti savo stilių?
– Niekas man nepadeda ir niekieno pagalbos aš neprašau. Ir nesijaučiu nei stilinga, nei labai madinga. Drabužių dizainerių salonuose nesilankau ir brangių vardinių drabužių neturiu – ką nusiperku parduotuvėje, ką siuvėja pasiuva. Rengiuosi paprastai, mėgstu jaustis patogiai, tad dažniausiai renkuosi laisvesnį stilių.
– Kaip susipažinote su Algirdu?
– Savo vyrą pažįstu tiek laiko, kiek save prisimenu. Gyvenome ir užaugome toje pačioje gatvėje, tik aš – gatvės pradžioje, o jis – gale. Kartu su visais gatvės vaikais žaidėme, kartu į tą pačią mokyklą ėjome, na, o kiek vėliau, jau pabaigus mokyklą, užsimezgė rimtesnė draugystė. Ir dabar gyvename toje pačioje, vaikystės, gatvėje, tik jau kituose – mūsų bendruose – namuose.
– Ar jūsų vyras iš tų, kurie atneša kavos į lovą?
– Gal jis ir atneštų, bet aš tiesiog nenoriu kavos į lovą. Mūsų rytas prasideda, kaip minėjau, nuo pasivaikščiojimo, ir kavą, kurią, beje, visą laiką padaro Algirdas, geriame tik parėję iš lauko – ramiai virtuvėje, o vasarą – terasoje.
– Kas vadovauja Neiberkų šeimoje? Koks meras namuose?
– Mero pas mus namuose nėra. Man jis – vyras, vaikams – tėvas, mamai, kuri gyvena greta mūsų, – sūnus. Priimdami šeimoje sprendimus abu tariamės.
Algirdas pakankamai ramus žmogus. Aš esu kiek karštesnė, kartais ir pasiginčijame, bet lėkštės mūsų namuose tikrai niekada neskraido. Algirdas yra gero charakterio, bet labai tvirtos nuomonės. Kartais sunku jį perkalbėti, bet per tiek metų ir ši užduotis tapo įveikiama. (Juokiasi).
– Ką Naujųjų Metų proga norėtumėte palinkėti sau, savo šeimai, visiems rajono žmonėms?
– Linkiu, kad kiekvienuose namuose gyventų laimė ir džiaugsmas, šeimose – santarvė ir meilė, kad visus lydėtų sėkmė darbuose ir moksluose. O mūsų šaliai ir žmonėms linkiu svarbiausio – taikos.
Ji – nuoširdi moteris, rūpestinga žmona, mama, pareiginga darbuotoja. Visada pasitempusi, geros nuotaikos, besišypsanti. Visada greta savo vyro. Tai apie Aušrą NEIBERKIENĘ, jau dešimtmetį einančią ir dar vienas – Savivaldybės mero žmonos – pareigas. |
– Ar daug šeimai tenka aukoti dėl politikos? Kiek viešumas veikia asmeninį gyvenimą? Ar sunku būti mero žmona? – pasiteiravome A. Neiberkienės, kuri Naujųjų Metų išvakarėse mielai sutiko atsakyti ne tik į šiuos, bet ir į kitus „Santakos“ klausimus.
– Ar sunku būti mero žmona? – klausimą pakartojo A. Neiberkienė ir pagalvojusi atsakė: – Neslėpsiu, nėra lengva. Algirdą išrinkus meru, ne tik jis tapo viešu asmeniu – matoma visuomenei tapau ir aš, ir visa mūsų šeima. Vyro pareigos mane taip pat įpareigoja prieš žmones, kurie jį rinko, kurie tiki juo. Aš jaučiu didelę atsakomybę.
Kita vertus, ne pirma kadencija Algirdas eina mero pareigas, tai jau turime tam tikros patirties. Per pirmąją kadenciją viskas buvo nauja, nepažįstama. Buvo tikrai sunku.
– Papasakokite apie save.
– Esu vilkaviškietė nuo gimimo. Studijavau Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Slaugos fakultete. Dirbu Vilkaviškio ligoninės Konsultacinės poliklinikos slaugos administratore, esu atsakinga už trijų skyrių slaugytojų darbo organizavimą.
Su Algirdu mes kartu jau 28-erius metus. Užauginome du vaikus. Sūnus Rokas baigęs mokslus, dirba ir gyvena savarankiškai Kaune, metų pradžioje ruošiasi mus nudžiuginti anūkėle. Dukra Ainė mokosi „Aušros“ gimnazijos trečioje, priešpaskutinėje, klasėje, lanko laurus įvairiuose konkursuose skinantį „Fresko“ šokių kolektyvą.
– Meras – viešas asmuo. Į visuomenės dėmesio lauką patenkate ir Jūs, ir galbūt vaikai. Kiek tai veikia šeimos gyvenimą?
– Puikiai suprantu – tampi rajono vadovu, įdomi tampa ir jo šeima. Visgi manau, kad dabar tas susidomėjimas mumis jau yra kiek nublėsęs ir gyvename sąlyginai ramesnį gyvenimą. Aišku, ta ramybė pasibaigia prieš kiekvienus rinkimus.
Prie visuomenės dėmesio per tiek metų jau šiek tiek pripratome, taip pat žmonės prie mūsų priprato, ir galbūt jau nesame jiems tokie įdomūs kaip pirmaisiais metais.
Na, o vyro pareigos, be jokios abejonės, veikia šeimos gyvenimą. Dažną savaitgalį, kartais ir švenčių dienomis Algirdo nebūna namuose, prie jo darbotvarkės tenka derinti atostogų laiką, kitus asmeninius reikalus, bet su tuo jau esame susitaikę.
– Kokiais principais vadovaujatės gyvenime? Kaip leidžiate laisvalaikį?
– Visuomet stengiuosi elgtis su kitais taip, kaip norėčiau, kad su manimi būtų elgiamasi. Nežinau, ar visuomet tai pavyksta, bet stengiuosi tą daryti. Ir tai gyvenime padeda – netenka įsivelti į didelius konfliktus.
Laisvalaikiu mėgstame pakeliauti. Retkarčiais išvykstame pailsėti kur nors į užsienį, lankome įvairias vietas Lietuvoje, keliaujame po rajoną. Atvažiavę paprastai pasiliekame automobilį ir leidžiamės pasižvalgyti po to krašto apylinkes.
Apskritai abu su Algirdu mėgstame judrų gyvenimo būdą. Į darbus vaikštome pėsčiomis, o rytais ir vakarais, į kompaniją pasiėmę Bazą – samojedų veislės augintinį, išeiname pasivaikščioti. Bet kokiu oru. Darbo dienomis su šuniu nukeliaujame apie 2 km, o savaitgaliais – ir iki 8 km ar dar daugiau.
– Politikoje yra daug negatyvių dalykų. Ar Jūsų vyras namuose išgyvena dėl nesėkmių? Ar tenka jį išklausyti?
– Algirdui reikia priimti daug svarbių sprendimų, kurie ne visada visiems patinka ir kuriuos ne visada gali išspręsti. Ne paslaptis, pasitaiko ir apkalbų, ir nepelnytų kaltinimų. Kaip ir visiems darbe – ne viskas kaip per sviestą eina.
Būna labai sudėtingų situacijų. Visuomet stengiuosi jį palaikyti. Kartais jaučiu, kad jam sunku, matau, kad apie tai galvoja. Kartu ir aš išgyvenu, kartais net ir labiau nei jis, bet aš pirma jo niekada neklausiu. Galvoju, jeigu norės, pasakys, o jeigu nesako, vadinasi, nenori apie tai kalbėti.
Svarbi ar nesvarbi ta mano nuomonė, bet kai paklausia, pasakau. Kitą kartą jam reikia sužinoti, kaip iš šalies viskas atrodo. Svetimi žmonės galbūt varžosi, ne viską drįsta merui pasakyti, o aš tai, ką girdžiu iš aplinkos, kaip žmonės vertina vieną ar kitą situaciją, pasakau.
Kartais jam reikia tiesiog išsikalbėti – per tokius pašnekesius, diskusijas ateina ir nusiraminimas. Bet šiaip Algirdas stengiasi darbo reikalus palikti už namų durų ir savo problemomis šeimos neužkrauti. Kartais mane net stebina tas jo mokėjimas nuo visko atsiriboti ir išlikti ramiam.
– Oficialūs priėmimai, kviestiniai renginiai, šventės, uždari vakarai – visi tikisi, kad dalyvaus ir mero žmona. Ar tai Jums priimtina? Jeigu būna galimybė dalyvauti arba nedalyvauti, kurį variantą tuomet renkatės?
– Visuomet stengiuosi dalyvauti. Man įdomu. Jeigu ne Algirdo pareigos, nebūčiau taip pažinusi rajoną, sužinojusi, kiek puikių atlikėjų, kiek kūrybingų žmonių, meno kolektyvų turime. O kokie gražūs mūsų rajono gabių vaikų pasirodymai... Puikios šventės vyksta kaimuose, aukščiausio lygio renginiai organizuojami mieste, į juos kviečiami profesionalūs atlikėjai. Daugelis renginių net nemokami, tik reikia tuo naudotis.
Man patinka bendrauti, įdomūs susitikimai, pažintys su naujais žmonėmis. Deja, dėl laiko stokos ne visur ir ne visada galiu dalyvauti. Darbas, namai, dukra, kiti reikalai... Ir jeigu, kaip sakote, galiu rinktis, eiti ar neiti, kartais pasirenku neiti.
– Tenka dalyvauti ir užsienio vizituose. Kaip jaučiatės?
– Nedaug jų buvo. Bet visi buvo labai įdomūs, turiningi. Tai irgi įdomi patirtis. Aišku, tenka pasitempti, pasiruošti, išsamiau pasidomėti šalimi, į kurią vykstame. Tokių vizitų metu susipažįsti su kitų tautų kultūra, sužinai, kaip svetur žmonės gyvena, prapleti akiratį, pamatai tai, ko eilinis turistas galbūt ir neturėtų galimybės pamatyti.
– Išsiskiriate elegantiška apranga, turite gerą skonį. Galbūt kažkas padeda Jums formuoti savo stilių?
– Niekas man nepadeda ir niekieno pagalbos aš neprašau. Ir nesijaučiu nei stilinga, nei labai madinga. Drabužių dizainerių salonuose nesilankau ir brangių vardinių drabužių neturiu – ką nusiperku parduotuvėje, ką siuvėja pasiuva. Rengiuosi paprastai, mėgstu jaustis patogiai, tad dažniausiai renkuosi laisvesnį stilių.
– Kaip susipažinote su Algirdu?
– Savo vyrą pažįstu tiek laiko, kiek save prisimenu. Gyvenome ir užaugome toje pačioje gatvėje, tik aš – gatvės pradžioje, o jis – gale. Kartu su visais gatvės vaikais žaidėme, kartu į tą pačią mokyklą ėjome, na, o kiek vėliau, jau pabaigus mokyklą, užsimezgė rimtesnė draugystė. Ir dabar gyvename toje pačioje, vaikystės, gatvėje, tik jau kituose – mūsų bendruose – namuose.
– Ar jūsų vyras iš tų, kurie atneša kavos į lovą?
– Gal jis ir atneštų, bet aš tiesiog nenoriu kavos į lovą. Mūsų rytas prasideda, kaip minėjau, nuo pasivaikščiojimo, ir kavą, kurią, beje, visą laiką padaro Algirdas, geriame tik parėję iš lauko – ramiai virtuvėje, o vasarą – terasoje.
– Kas vadovauja Neiberkų šeimoje? Koks meras namuose?
– Mero pas mus namuose nėra. Man jis – vyras, vaikams – tėvas, mamai, kuri gyvena greta mūsų, – sūnus. Priimdami šeimoje sprendimus abu tariamės.
Algirdas pakankamai ramus žmogus. Aš esu kiek karštesnė, kartais ir pasiginčijame, bet lėkštės mūsų namuose tikrai niekada neskraido. Algirdas yra gero charakterio, bet labai tvirtos nuomonės. Kartais sunku jį perkalbėti, bet per tiek metų ir ši užduotis tapo įveikiama. (Juokiasi).
– Ką Naujųjų Metų proga norėtumėte palinkėti sau, savo šeimai, visiems rajono žmonėms?
– Linkiu, kad kiekvienuose namuose gyventų laimė ir džiaugsmas, šeimose – santarvė ir meilė, kad visus lydėtų sėkmė darbuose ir moksluose. O mūsų šaliai ir žmonėms linkiu svarbiausio – taikos.
Galerija: Šeimyna
Publikuota: 2024-01-02 08:19:20
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|