|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-12-14 17:03
|
|
|
Karybos apžvalgininkas Giedrius Petkevičius pristatė ketvirtąją savo knygą „Kruvinos saulėgražos: Rusijos–Ukrainos karo dienoraštis“.
Leidyklos „Alma littera“ nuotr.
„Viešojoje erdvėje dažnai tenka skaityti apie prastą Lietuvos gyventojų finansinį raštingumą. Taikos metu tai svarbu, tačiau atėjus karui karinis raštingumas lems ne tai, kaip gyventi turtingai ar skurdžiai, o apskritai – gyventi ar ne“, – sako karybos apžvalgininkas, rašytojas Giedrius Petkevičius, skaitytojams pristatantis savo naują knygą „Kruvinos saulėgrąžos: Rusijos–Ukrainos karo dienoraštis“. Jis įsitikinęs, kad kiekvienam šalies piliečiui svarbu išmanyti pagrindinius karybos principus. Apie tai – interviu su knygos autoriumi.
– Knygą pradėjote rašyti tada, kai Ukrainoje prasidėjo antrasis karo etapas?
– Savo dienoraštį pradėjau dėlioti dar prieš karo pradžią – reiškiau mintis, nuogąstavimus ir nebijojau reaguoti į besitvenkiančio karo debesis. Prisiminkime, tuomet egzistavo dvi stovyklos – vieni tvirtino, kad karas neišvengiamas, kiti pirmuosius vadino paranojikais ir įvykius aiškino „Putino, kaip didžiojo blefo meistro“, žaidimais. Jei karas nebūtų prasidėjęs, pirmoji pusė taip ir būtų likusi paranojikais, o dabar jie gali matuotis „aš juk sakiau“ karūną.
– Įdomiai apibendrinate – karo liga. Iš kur kilo mintis lyginti karą su liga?
– Ligos turi inkubacinių periodų, paūmėjimų, kartais – regreso laikotarpių. Karai, o šis ypač, vyksta banguojančia amplitude: sėkmės atkarpas keičia oponentų išsekimas, resursų kaupimas – pusės viena kitą atakuoja arba ginasi. Progresui pasiekti reikia stiprių antibiotikų – ginkluotės, papildomo personalo, atnaujintų planų, taktikų ir strategijų injekcijų. Vis dėlto svarbiausia – karus paprastai inicijuoja karštinės paveikti protai.
– Tai kokie tie karo ligos simptomai, jei kalbėtume plačiau?
– Galėčiau jums pateikti papildomų literatūrinių apibūdinimų, tačiau kariškiai, karo veiksmų strategai yra praktiški žmonės – jie tai vadina įtampos periodu. Kalbant paprastai, kai viešajame, diplomatiniame fronte viena valstybė alpėja dėl netinkamos kitos valstybės politikos, tikrų ar išgalvotų istorinių nuoskaudų ir tuo pat metu stiprina karines pajėgas, rengia pratybas ir „išimtinai gynybiniais tikslais“ koncentruoja ginkluotąsias pajėgas patogiomis pulti kryptimis, greičiausiai tai ir bus simptomai ar rodikliai, kad atvejis, kai kartą metuose lazda iššaus, jau čia pat.
– Plačiai aptarėte ginklus, kuriais kariauja ukrainiečiai ir rusai. Kaip manote, kodėl verta apie juos žinoti?
– Kalbant apie ginklus, kiekvienas netinkamas civilio ir kariškio pasirinkimas lemia žūtis, sužeidimus, galiausiai, pralaimėtą mūšį. Aš vis dar prisimenu nukautus ukrainiečių civilius karo pradžioje, kai šie ruošėsi pasitikti šarvuotą rusų koloną su Molotovo kokteiliais rankose. Pagrindinių karybos principų išmanymas yra labai svarbu.
– Savo knygoje išvardijote penkias stipriausias pasaulio kariuomenes. Kuo rėmėtės sudarydamas savo penketuką?
– Formalus vertinimas pateikiamas globalfirepower.com duomenų bazėse, tačiau būtina suprasti kontekstą ir pasigilinti. Skaitančiuosius gali piktinti, kad Rusijos kariuomenė pristatoma kaip antroji pasaulyje. Kai pašnekovo klausiu, kokia kariuomenė, jo manymu, turėtų būti antroje vietoje, žmonės nežino. Sako – gal Kinija? O ką jūs žinote apie Kinijos kariuomenę, jos ginkluotę, struktūrą, pastarųjų dešimtmečių kovinę patirtį? Vertinimai gimsta palyginimuose, atskirų dėmenų ir rodiklių analizėse.
– Kaip apibūdintumėte Lietuvos kariuomenę?
– Nuo 2014-ųjų Lietuvos kariuomenė žengia priekin septynmyliais žingsniais, po 2022 metų vasario šį ėjimą ji dar gerokai paspartino. Ir jeigu turėtume prieš akis du sąrašus – „Ką įsigijome“ ir „Ko mums dar reikia kariuomenei“, pastarasis būtų gerokai ilgesnis. Negalime net stabtelėti, atvirkščiai – privalome didinti gynybos modernizavimo apsukas.
– Karo romantika dažnai patraukli tol, kol karo nėra. Kas nutinka, kai realiai prasideda karas?
– Pradžioje – šokas ir baimė. Visiems be išimties. Profesionaliam kariškiui gali pavykti šiuos jausmus suvaldyti per kelias akimirkas, bet iliuzijose gyvenusiam civiliui, deja, tai gali būti pirmasis ir paskutinis jausmas.
Toks civilis karą matė tik filmuose, karui nesiruošė, jis nežinos, nei kur eiti, nei ką daryti vykstant karo veiksmams. Atvirkščiai – gali mėginti karo technikos judėjimą filmuoti iš arti ar mėginti pradėti diskusiją su priešo kariais.
– Rašote apie tai, kad civiliai miestuose – tik niekam nereikalingas trukdis. Ar civiliai mieste kuo nors galėtų pagelbėti kariams?
– Jeigu kalbėsime apie aktyvius karo veiksmus, daugiabučio namo rūsyje sėdintys moterys ir vaikai yra trukdis nuosavoms pajėgoms – vietoje tiesioginės kovos reikia rūpintis kuo saugesne civilių evakuacija, o priešas tokią situaciją gali išnaudoti savo tikslams.
Visgi, vienam kariui, kad jo kovinė veikla būtų maksimaliai efektyvi, reikia nemažai aptarnaujančių žmonių. Kariams reikia maitintis, ilsėtis, gydytis, džiovinti rūbus, gauti šilumos ir karšto maisto, miegoti, siūti, skalbti ir taip toliau. Civiliai gali stipriai pasitarnauti darbuodamiesi dėl karių gerovės.
– Jūs daug žinote apie karą, ginklus ir kariuomenes. Ką kalbate žmonėms susitikimuose, kaip juos raminate?
– Prisipažinsiu, ramumos ir atsipalaidavimo mano kalbose nebūna. Aš nekeliu sau terapinio vaidmens užduoties, nebent tuo atžvilgiu, kad skatinu žmones domėtis karyba ir taip sau padėti.
Paprastai sakau ir akcentuoju – informuotas, vadinasi, stiprus, o stiprų nugalėti sunku. Būkime stiprūs.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
„Viešojoje erdvėje dažnai tenka skaityti apie prastą Lietuvos gyventojų finansinį raštingumą. Taikos metu tai svarbu, tačiau atėjus karui karinis raštingumas lems ne tai, kaip gyventi turtingai ar skurdžiai, o apskritai – gyventi ar ne“, – sako karybos apžvalgininkas, rašytojas Giedrius Petkevičius, skaitytojams pristatantis savo naują knygą „Kruvinos saulėgrąžos: Rusijos–Ukrainos karo dienoraštis“. Jis įsitikinęs, kad kiekvienam šalies piliečiui svarbu išmanyti pagrindinius karybos principus. Apie tai – interviu su knygos autoriumi. |
– Knygą pradėjote rašyti tada, kai Ukrainoje prasidėjo antrasis karo etapas?
– Savo dienoraštį pradėjau dėlioti dar prieš karo pradžią – reiškiau mintis, nuogąstavimus ir nebijojau reaguoti į besitvenkiančio karo debesis. Prisiminkime, tuomet egzistavo dvi stovyklos – vieni tvirtino, kad karas neišvengiamas, kiti pirmuosius vadino paranojikais ir įvykius aiškino „Putino, kaip didžiojo blefo meistro“, žaidimais. Jei karas nebūtų prasidėjęs, pirmoji pusė taip ir būtų likusi paranojikais, o dabar jie gali matuotis „aš juk sakiau“ karūną.
– Įdomiai apibendrinate – karo liga. Iš kur kilo mintis lyginti karą su liga?
– Ligos turi inkubacinių periodų, paūmėjimų, kartais – regreso laikotarpių. Karai, o šis ypač, vyksta banguojančia amplitude: sėkmės atkarpas keičia oponentų išsekimas, resursų kaupimas – pusės viena kitą atakuoja arba ginasi. Progresui pasiekti reikia stiprių antibiotikų – ginkluotės, papildomo personalo, atnaujintų planų, taktikų ir strategijų injekcijų. Vis dėlto svarbiausia – karus paprastai inicijuoja karštinės paveikti protai.
– Tai kokie tie karo ligos simptomai, jei kalbėtume plačiau?
– Galėčiau jums pateikti papildomų literatūrinių apibūdinimų, tačiau kariškiai, karo veiksmų strategai yra praktiški žmonės – jie tai vadina įtampos periodu. Kalbant paprastai, kai viešajame, diplomatiniame fronte viena valstybė alpėja dėl netinkamos kitos valstybės politikos, tikrų ar išgalvotų istorinių nuoskaudų ir tuo pat metu stiprina karines pajėgas, rengia pratybas ir „išimtinai gynybiniais tikslais“ koncentruoja ginkluotąsias pajėgas patogiomis pulti kryptimis, greičiausiai tai ir bus simptomai ar rodikliai, kad atvejis, kai kartą metuose lazda iššaus, jau čia pat.
– Plačiai aptarėte ginklus, kuriais kariauja ukrainiečiai ir rusai. Kaip manote, kodėl verta apie juos žinoti?
– Kalbant apie ginklus, kiekvienas netinkamas civilio ir kariškio pasirinkimas lemia žūtis, sužeidimus, galiausiai, pralaimėtą mūšį. Aš vis dar prisimenu nukautus ukrainiečių civilius karo pradžioje, kai šie ruošėsi pasitikti šarvuotą rusų koloną su Molotovo kokteiliais rankose. Pagrindinių karybos principų išmanymas yra labai svarbu.
– Savo knygoje išvardijote penkias stipriausias pasaulio kariuomenes. Kuo rėmėtės sudarydamas savo penketuką?
– Formalus vertinimas pateikiamas globalfirepower.com duomenų bazėse, tačiau būtina suprasti kontekstą ir pasigilinti. Skaitančiuosius gali piktinti, kad Rusijos kariuomenė pristatoma kaip antroji pasaulyje. Kai pašnekovo klausiu, kokia kariuomenė, jo manymu, turėtų būti antroje vietoje, žmonės nežino. Sako – gal Kinija? O ką jūs žinote apie Kinijos kariuomenę, jos ginkluotę, struktūrą, pastarųjų dešimtmečių kovinę patirtį? Vertinimai gimsta palyginimuose, atskirų dėmenų ir rodiklių analizėse.
– Kaip apibūdintumėte Lietuvos kariuomenę?
– Nuo 2014-ųjų Lietuvos kariuomenė žengia priekin septynmyliais žingsniais, po 2022 metų vasario šį ėjimą ji dar gerokai paspartino. Ir jeigu turėtume prieš akis du sąrašus – „Ką įsigijome“ ir „Ko mums dar reikia kariuomenei“, pastarasis būtų gerokai ilgesnis. Negalime net stabtelėti, atvirkščiai – privalome didinti gynybos modernizavimo apsukas.
– Karo romantika dažnai patraukli tol, kol karo nėra. Kas nutinka, kai realiai prasideda karas?
– Pradžioje – šokas ir baimė. Visiems be išimties. Profesionaliam kariškiui gali pavykti šiuos jausmus suvaldyti per kelias akimirkas, bet iliuzijose gyvenusiam civiliui, deja, tai gali būti pirmasis ir paskutinis jausmas.
Toks civilis karą matė tik filmuose, karui nesiruošė, jis nežinos, nei kur eiti, nei ką daryti vykstant karo veiksmams. Atvirkščiai – gali mėginti karo technikos judėjimą filmuoti iš arti ar mėginti pradėti diskusiją su priešo kariais.
– Rašote apie tai, kad civiliai miestuose – tik niekam nereikalingas trukdis. Ar civiliai mieste kuo nors galėtų pagelbėti kariams?
– Jeigu kalbėsime apie aktyvius karo veiksmus, daugiabučio namo rūsyje sėdintys moterys ir vaikai yra trukdis nuosavoms pajėgoms – vietoje tiesioginės kovos reikia rūpintis kuo saugesne civilių evakuacija, o priešas tokią situaciją gali išnaudoti savo tikslams.
Visgi, vienam kariui, kad jo kovinė veikla būtų maksimaliai efektyvi, reikia nemažai aptarnaujančių žmonių. Kariams reikia maitintis, ilsėtis, gydytis, džiovinti rūbus, gauti šilumos ir karšto maisto, miegoti, siūti, skalbti ir taip toliau. Civiliai gali stipriai pasitarnauti darbuodamiesi dėl karių gerovės.
– Jūs daug žinote apie karą, ginklus ir kariuomenes. Ką kalbate žmonėms susitikimuose, kaip juos raminate?
– Prisipažinsiu, ramumos ir atsipalaidavimo mano kalbose nebūna. Aš nekeliu sau terapinio vaidmens užduoties, nebent tuo atžvilgiu, kad skatinu žmones domėtis karyba ir taip sau padėti.
Paprastai sakau ir akcentuoju – informuotas, vadinasi, stiprus, o stiprų nugalėti sunku. Būkime stiprūs.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Galerija: knygų lentyna
Publikuota: 2023-12-14 17:03:27
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|