|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-11-13 16:32
|
|
|
Veterinarė Svitlana Višnevecka „Feldmano ekoparke“ dirba nuo jo įkūrimo.
Autoriaus nuotr.
„Aš neįstengiu Rusijos kareivių vadinti kitaip, nei išsigimėliais, nes jie iš neturėjimo ką veikti ar iš pykčio, kad sužlugo puolimo planai, šaudė į zoologijos sodo darbuotojus ir gyvūnus“, – taip savo pasakojimą pradėjo „Feldmano ekoparko“ direktoriaus pavaduotoja, veterinarė Svitlana Višnevecka.
Nušovė darbo vietoje
Privataus verslininko įkurtas ir išlaikomas zoologijos sodas garsėjo visoje Ukrainoje, nes buvo vienintelis, į kurį įėjimas nieko nekainavo ir į kurį nemokamai kursavo autobusai. Tačiau kilus karui čia liko dirbti tik penkiolika iš dviejų šimtų darbuotojų, nes kiti išsigandę išsilakstė. Mat nuo parko iki Rusijos sienos – vos 25 km, tad jau pirmąją karo dieną parkas atsidūrė pilkojoje zonoje: iš vienos pusės – okupantai, o iš kitos – kovotojai, ginantys įėjimą į Charkivo miestą.
„Iš penkiolikos pasilikusių darbuotojų šeši žuvo. Mačiau keturių pavaldinių agonijas. To vaizdo niekada nepamiršiu ir niekada neatleisiu žudikams“, – kalbėjo S. Višnevecka. Antrą karo savaitę, 2022 m. kovo 7-osios rytą, veterinarė į voljerą išvedė pasivaikščioti liūtuką Simbą, kai staiga išgirdo šūvius ir pamatė prie centrinio įėjimo kažką parkrentant. Tai buvo į darbą žmones atvežęs vairuotojas Andrejus.
Supratusi pavojų moteris garsiai sušuko visiems slėptis, o pati nubėgusi į rūsį palindo po stelažu. Greta tūnojo ir gyvūnų šėrikė Svetlana bei jos penkiolikmetis sūnus Denisas, kuris, nurimus sprogimams, pirmas smalsiai pravėrė duris į lauką pasižvalgyti. Tą pačią akimirką šalia sprogo bomba ir nutraukė berniukui koją.
Iškviesta greitosios medicinos pagalbos mašina Denisą ir dar du sužeistus darbuotojus nugabeno į ligoninę, tačiau medikams paauglio išgelbėti nepavyko – vaikas nukraujavo. „Abu jo tėvai dirbo zoologijos sode. Penkiolika metų šeima negalėjo susilaukti kūdikio, o dabar vienintelis jų vaikas beprasmiškai žuvo nuo rusų raketos“, – graudinosi veterinarė.
Tą dieną tėvai nenorėjo berniuko vežtis į darbą, tačiau kai sūnus pasakė, jog saugiau jausis kartu su jais, sutiko.
Kovo 7-ąją žuvo dar trys zoologijos sodo darbuotojai: du nuo skeveldrų, o vienas nuo šautuvo šūvių.
Šūviais iš arti į galvą po kelių dieną buvo nušauti du Oleksandrai, kurie nuo rusų karių slėpėsi tualete. Tai buvo gyvūnų šėrėjai, vienas iš jų mirties akimirką rankoje laikė kibirą su morkomis, o kitas – kibirą su sausu pašaru.
„Iš pykčio man verda kraujas: nesuvokiu noro žudyti darbuotojus, kurie aukojosi gelbėdami nuo bado gyvūnus“, – su ašaromis akyse pasakojo S. Višnevecka.
Veterinarės pasiekimai
63-ejų moteris visą gyvenimą dirba veterinare, o minėtame zoologijos sode – 13 metų – nuo pat jo įkūrimo.
„Feldmano ekoparke“ man vienintelei Ukrainoje ir visose buvusios SSSR šalyse pavyko pasiekti, jog nelaisvėje esantys tapyrai ir didieji Afrikos vėžliai susilauktų palikuonių“, – didžiavosi moteris.
Gimus tapyriukui veterinarė net nutraukė savo atostogas Ispanijoje ir savaitei apsigyveno gyvūnų narve, nes norėjo įsitikinti, kad motina neišsižadės jauniklio, o jį maitins ir globos.
Siekdama, kad iki 140 kg užaugantys afrikiniai vėžliai susilauktų palikuonių, moteris kurį laiką taip pat kartu su jais gyveno ir padėjo šildyti padėtus kiaušinius.
„Verkiau, kai ši vėžlių šeimyna per okupaciją žuvo, – tiesiog neįstengėme jų išgelbėti, nes tą žiemą buvo labai šalta, per bombardavimus dingo elektra, o kartu ir šildymas“, – apgailestavo veterinarė. Iš viso tuo metu žuvo virš 300 gyvūnų – nuo kulkų, bombų skeveldrų, šalčio, bado, išgąsčio.
Svitlana Višnevecka džiaugiasi, jog beveik 5 000 gyvūnų pavyko skubiai pervežti į kitus zoologijos sodus, nes vėliau bombos sugriovė 90 proc. jų sodo pastatų. Gelbėjimo operacija buvo labai rizikinga, skeveldros sužeidė kelis į mašinas gyvūnus nešusius vyrus, o viena transportavimo mašina sudegė į ją pataikius raketai.
Sudegė ir keli autobusai, kuriais žmonės nemokamai buvo vežami į „Feldmano ekoparką“, o rusų kariai pagrobė viską, ką įstengė: šaldytuvus, kompiuterius, generatorius, mašinas.
Mirtinas streso poveikis
„Pasigirdus pirmiesiems karo griausmams gyvūnus iš voljerų suvarėme į žiemos namelius, kad apsaugotume juos nuo triukšmo ir skeveldrų. Tačiau tai nedaug padėjo, jie vis tiek labai stresavo, ėmė elgtis nenuspėjamai. Per sprogimus kai kurie sustingdavo prisiploję prie žemės tarsi negyvi, o kiti paniškai lakstė ir ieškojo, kur slėptis“, – pasakojo veterinarė.
Kai šalia užvirdavo dideli mūšiai, ukrainiečiai kariai neleisdavo darbuotojų į zoologijos sodą sakydami, kad visi gali žūti. Kartais neįleisdavo dvi tris dienas, tad darbuotojai apsidrausdami gyvūnams pridėdavo daug pašaro. Išsijungus šildymo sistemai jie gyvūnus apklojo rūbais, o pietų kraštų augintinius stengėsi nors valandai sušildyti įjungdami generatorių. Tačiau to neužteko, kai kurie gyvūnai mirė dėl šalčio.
Bizoniukas vardu Saša gimė karo išvakarėse, o stebuklingai išgyveno tik todėl, jog tėvai per bombardavimą jį uždengė iš abiejų pusių, ir skeveldros pražudė tik juos. Merdėjančių tėvų kūnų šiluma padėjo bizoniukui išgyventi šaltą vasario pabaigos naktį bei sulaukti sodo darbuotojų pagalbos.
„Jautriausiai į sprogimus bei karo gaudesius reagavo žmogbeždžionės – šimpanzės ir gorilos. Lankytojų numylėtos šimpanzės Vera ir Liuba nugaišo nuo infarkto iš išgąsčio, o dar kelios nustojo ėsti, įtarėme, kad taip siekia nudvėsti“, – teigė veterinarė.
Sudėtingiausia su dideliais gyvūnais
Didieji plėšrūnai buvo pernešami dėl saugumo užmigdyti. Darbuotojai nusprendė gelbėti ir patį seniausią liūtą, 18 metų Banzai, nors šis buvo be dantų ir sužeistas į šlaunį. Po pusmečio Banzai kitame zoologijos sode nugaišo nuo senatvės.
Išgabenant gyvūnus aplink virė vis įnirtingesni mūšiai. Gepardai buvo išvežti paskutiniu momentu – po valandos bomba pataikė į jų voljerą, o išvedant amūrinį tigrą jo namelis jau degė. Tuo tarpu lūšis liko visam gyvenimui raiša, nes skeveldra pažeidė jos leteną.
S. Višnevecka labiausiai didžiuojasi, kad sugebėjo išvesti iš narvo orangutango patelę su vaiku. Mat šie gyvūnai yra labai stiprūs – suaugęs patinas jėga prilygsta septyniems vyrams, tad prie jų artinasi tik šėrėjas, o kiti prieina gyvūną užmigdžius.
Bet veterinarė tąsyk pasiryžo eiti į orangutangės narvą, nors migdomųjų nebeturėjo, o šėrėjo darbe nebuvo. „Pradariau vartus, atsiklaupiau ant kelių ir sakau: „Mamyte Ponočka, gelbėkime tavo vaikelį, duok ranką ir eikime į mašiną.“ Ir įvyko stebuklas – patelė viena ranka apkabino trejų metų sūnelį, o kitą ranką ištiesė man. Taip perėjome į transportavimo mašiną“, – kalbėjo direktoriaus pavaduotoja. Ji priminė, kad orangutangai subręsta maždaug 12-os, o gyvena 40–50 metų.
Stebuklą pademonstravo ir liūtas, kai parvežtas atgal iš kito zoologijos sodo įėjo į senajį voljerą, o iš džiaugsmo ėmė per grotas laižyti veterinarei rankas. Šalia buvę darbuotojai liko didžiai priblokšti.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Ukrainos
„Aš neįstengiu Rusijos kareivių vadinti kitaip, nei išsigimėliais, nes jie iš neturėjimo ką veikti ar iš pykčio, kad sužlugo puolimo planai, šaudė į zoologijos sodo darbuotojus ir gyvūnus“, – taip savo pasakojimą pradėjo „Feldmano ekoparko“ direktoriaus pavaduotoja, veterinarė Svitlana Višnevecka. |
Privataus verslininko įkurtas ir išlaikomas zoologijos sodas garsėjo visoje Ukrainoje, nes buvo vienintelis, į kurį įėjimas nieko nekainavo ir į kurį nemokamai kursavo autobusai. Tačiau kilus karui čia liko dirbti tik penkiolika iš dviejų šimtų darbuotojų, nes kiti išsigandę išsilakstė. Mat nuo parko iki Rusijos sienos – vos 25 km, tad jau pirmąją karo dieną parkas atsidūrė pilkojoje zonoje: iš vienos pusės – okupantai, o iš kitos – kovotojai, ginantys įėjimą į Charkivo miestą.
„Iš penkiolikos pasilikusių darbuotojų šeši žuvo. Mačiau keturių pavaldinių agonijas. To vaizdo niekada nepamiršiu ir niekada neatleisiu žudikams“, – kalbėjo S. Višnevecka. Antrą karo savaitę, 2022 m. kovo 7-osios rytą, veterinarė į voljerą išvedė pasivaikščioti liūtuką Simbą, kai staiga išgirdo šūvius ir pamatė prie centrinio įėjimo kažką parkrentant. Tai buvo į darbą žmones atvežęs vairuotojas Andrejus.
Supratusi pavojų moteris garsiai sušuko visiems slėptis, o pati nubėgusi į rūsį palindo po stelažu. Greta tūnojo ir gyvūnų šėrikė Svetlana bei jos penkiolikmetis sūnus Denisas, kuris, nurimus sprogimams, pirmas smalsiai pravėrė duris į lauką pasižvalgyti. Tą pačią akimirką šalia sprogo bomba ir nutraukė berniukui koją.
Iškviesta greitosios medicinos pagalbos mašina Denisą ir dar du sužeistus darbuotojus nugabeno į ligoninę, tačiau medikams paauglio išgelbėti nepavyko – vaikas nukraujavo. „Abu jo tėvai dirbo zoologijos sode. Penkiolika metų šeima negalėjo susilaukti kūdikio, o dabar vienintelis jų vaikas beprasmiškai žuvo nuo rusų raketos“, – graudinosi veterinarė.
Tą dieną tėvai nenorėjo berniuko vežtis į darbą, tačiau kai sūnus pasakė, jog saugiau jausis kartu su jais, sutiko.
Kovo 7-ąją žuvo dar trys zoologijos sodo darbuotojai: du nuo skeveldrų, o vienas nuo šautuvo šūvių.
Šūviais iš arti į galvą po kelių dieną buvo nušauti du Oleksandrai, kurie nuo rusų karių slėpėsi tualete. Tai buvo gyvūnų šėrėjai, vienas iš jų mirties akimirką rankoje laikė kibirą su morkomis, o kitas – kibirą su sausu pašaru.
„Iš pykčio man verda kraujas: nesuvokiu noro žudyti darbuotojus, kurie aukojosi gelbėdami nuo bado gyvūnus“, – su ašaromis akyse pasakojo S. Višnevecka.
63-ejų moteris visą gyvenimą dirba veterinare, o minėtame zoologijos sode – 13 metų – nuo pat jo įkūrimo.
„Feldmano ekoparke“ man vienintelei Ukrainoje ir visose buvusios SSSR šalyse pavyko pasiekti, jog nelaisvėje esantys tapyrai ir didieji Afrikos vėžliai susilauktų palikuonių“, – didžiavosi moteris.
Gimus tapyriukui veterinarė net nutraukė savo atostogas Ispanijoje ir savaitei apsigyveno gyvūnų narve, nes norėjo įsitikinti, kad motina neišsižadės jauniklio, o jį maitins ir globos.
Siekdama, kad iki 140 kg užaugantys afrikiniai vėžliai susilauktų palikuonių, moteris kurį laiką taip pat kartu su jais gyveno ir padėjo šildyti padėtus kiaušinius.
„Verkiau, kai ši vėžlių šeimyna per okupaciją žuvo, – tiesiog neįstengėme jų išgelbėti, nes tą žiemą buvo labai šalta, per bombardavimus dingo elektra, o kartu ir šildymas“, – apgailestavo veterinarė. Iš viso tuo metu žuvo virš 300 gyvūnų – nuo kulkų, bombų skeveldrų, šalčio, bado, išgąsčio.
Svitlana Višnevecka džiaugiasi, jog beveik 5 000 gyvūnų pavyko skubiai pervežti į kitus zoologijos sodus, nes vėliau bombos sugriovė 90 proc. jų sodo pastatų. Gelbėjimo operacija buvo labai rizikinga, skeveldros sužeidė kelis į mašinas gyvūnus nešusius vyrus, o viena transportavimo mašina sudegė į ją pataikius raketai.
Sudegė ir keli autobusai, kuriais žmonės nemokamai buvo vežami į „Feldmano ekoparką“, o rusų kariai pagrobė viską, ką įstengė: šaldytuvus, kompiuterius, generatorius, mašinas.
„Pasigirdus pirmiesiems karo griausmams gyvūnus iš voljerų suvarėme į žiemos namelius, kad apsaugotume juos nuo triukšmo ir skeveldrų. Tačiau tai nedaug padėjo, jie vis tiek labai stresavo, ėmė elgtis nenuspėjamai. Per sprogimus kai kurie sustingdavo prisiploję prie žemės tarsi negyvi, o kiti paniškai lakstė ir ieškojo, kur slėptis“, – pasakojo veterinarė.
Kai šalia užvirdavo dideli mūšiai, ukrainiečiai kariai neleisdavo darbuotojų į zoologijos sodą sakydami, kad visi gali žūti. Kartais neįleisdavo dvi tris dienas, tad darbuotojai apsidrausdami gyvūnams pridėdavo daug pašaro. Išsijungus šildymo sistemai jie gyvūnus apklojo rūbais, o pietų kraštų augintinius stengėsi nors valandai sušildyti įjungdami generatorių. Tačiau to neužteko, kai kurie gyvūnai mirė dėl šalčio.
Bizoniukas vardu Saša gimė karo išvakarėse, o stebuklingai išgyveno tik todėl, jog tėvai per bombardavimą jį uždengė iš abiejų pusių, ir skeveldros pražudė tik juos. Merdėjančių tėvų kūnų šiluma padėjo bizoniukui išgyventi šaltą vasario pabaigos naktį bei sulaukti sodo darbuotojų pagalbos.
„Jautriausiai į sprogimus bei karo gaudesius reagavo žmogbeždžionės – šimpanzės ir gorilos. Lankytojų numylėtos šimpanzės Vera ir Liuba nugaišo nuo infarkto iš išgąsčio, o dar kelios nustojo ėsti, įtarėme, kad taip siekia nudvėsti“, – teigė veterinarė.
Didieji plėšrūnai buvo pernešami dėl saugumo užmigdyti. Darbuotojai nusprendė gelbėti ir patį seniausią liūtą, 18 metų Banzai, nors šis buvo be dantų ir sužeistas į šlaunį. Po pusmečio Banzai kitame zoologijos sode nugaišo nuo senatvės.
Išgabenant gyvūnus aplink virė vis įnirtingesni mūšiai. Gepardai buvo išvežti paskutiniu momentu – po valandos bomba pataikė į jų voljerą, o išvedant amūrinį tigrą jo namelis jau degė. Tuo tarpu lūšis liko visam gyvenimui raiša, nes skeveldra pažeidė jos leteną.
S. Višnevecka labiausiai didžiuojasi, kad sugebėjo išvesti iš narvo orangutango patelę su vaiku. Mat šie gyvūnai yra labai stiprūs – suaugęs patinas jėga prilygsta septyniems vyrams, tad prie jų artinasi tik šėrėjas, o kiti prieina gyvūną užmigdžius.
Bet veterinarė tąsyk pasiryžo eiti į orangutangės narvą, nors migdomųjų nebeturėjo, o šėrėjo darbe nebuvo. „Pradariau vartus, atsiklaupiau ant kelių ir sakau: „Mamyte Ponočka, gelbėkime tavo vaikelį, duok ranką ir eikime į mašiną.“ Ir įvyko stebuklas – patelė viena ranka apkabino trejų metų sūnelį, o kitą ranką ištiesė man. Taip perėjome į transportavimo mašiną“, – kalbėjo direktoriaus pavaduotoja. Ji priminė, kad orangutangai subręsta maždaug 12-os, o gyvena 40–50 metų.
Stebuklą pademonstravo ir liūtas, kai parvežtas atgal iš kito zoologijos sodo įėjo į senajį voljerą, o iš džiaugsmo ėmė per grotas laižyti veterinarei rankas. Šalia buvę darbuotojai liko didžiai priblokšti.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Ukrainos
Galerija: Ukrainos reportažai
Publikuota: 2023-11-13 16:32:33
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|