|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-11-09 16:40
|
|
|
Selemonas Paltanavičius savo knygoje „Tadukas, Tadas ir svajonių paukštė“ panaudojo daug autentiškos medžiagos iš gamtininko Tado Ivanausko biografijos.
Alinos BUTRIMĖS nuotr.
„Profesorius Tadas Ivanauskas mano vaikystės dienomis buvo ypatinga mokslo, kultūros figūra. Kai „Mūsų sodų“ žurnale aptikau jo straipsnį apie vaismedžius, kaimynas eigulys lyg savaime suprantamą dalyką patikino, kad derėtų tikėti kiekvienu žodžiu, nes profesorius pats viską išbandęs“, – prisiminė gamtininkas Selemonas Paltanavičius. „Tadukas, Tadas ir svajonių paukštė“ – taip vadinasi naujausia S. Paltanavičiaus knyga, kurią parašė bendradarbiaudamas su Kauno rajono muziejumi. Jaukus pažintinis pasakojimas skirtas ne tik vaikams, bet ir visai šeimai.
Pirmoji pažintis
Leidinio iliustruotoja, po Agnės Nananai slapyvardžiu pasislėpusi knygų dailininkė Agnė Kananaitienė, prieš pradėdama jį iliustruoti buvo nuvažiavusi į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų. Iliustruotojai atrodo, kad nors visai ir neplanavo, knyga išėjo lietuviško kolorito – laikotarpis ir Lietuvos gamta tikriausiai natūraliai, iš pasąmonės ištraukė spalvas. „Mane labiausiai žavėjo tai, kad istorija papasakota taip, tarsi tai būtų tikrais faktais paremtas meninis filmas. Tad ir iliustracijose nusprendžiau įterpti fotografijų, realių augalų ar vabzdžių piešinių – lyg jie būtų Taduko suklijuoti“, – sakė Agnė ir pridūrė, kad S. Paltanavičiaus tekstas paskatino dar daugiau pasidomėti mokslininku.
Pirmoji S. Paltanavičiaus pažintis su gamtininku T. Ivanausku įvyko dar vaikystėje. „Kartą žiemą, parašęs profesoriui laišką į sodybą Obelynėje, gegužės viduryje sulaukiau jo laiško ir dviejų knygų su autografais. Po poros savaičių profesorius mirė… Tada nežinojau, kad garbaus amžiaus mokslininkas gyveno ne savo sodyboje, o Kaune. Visą gyvenimą nešiojuosi sau žinią: dalykis tuo, ką žinai, rašyk, kalbėk. Ir jis, eidamas 88-uosius, iš Kauno centrinio pašto siuntė laišką ir knygas kažkokiam vaikui į nežinomą kaimą, nors nebuvo tikras, kas iš to vaiko išeis. Ar knygos bus deramai priimtos? Tačiau… reikia tikėti savo darbo teisumu.“
Dovanojo istoriją
Selemonas prisimena vaikystėje ryte rydavęs T. Ivanausko straipsnius apie paukščius, o dvi kaimo bibliotekoje esančias knygas jis buvo perskaitęs po keletą kartų. „Gėriau žinias ir nesupratau, kaip galima tiek daug žinoti. Aprašyta tiksliai, aiškiai, kad visi suprastų ir žinotų. Žinotų, vadinasi, galėtų saugoti“, – pasakojo ir pridūrė asmeniškai profesoriaus nesutikęs – abu buvo iš skirtingų kartų. Ir vis dėlto T. Ivanausko palikimas, jo veikla stebina – kiek daug gali padaryti vienas žmogus!
Rašytojui atrodė svarbu vaikams papasakoti, kaip atrandamas pasaulis, kaip mokomasi iš gamtos, iš savo patirčių ir kitų žmonių, kaip siekiama savo svajonės.
„T. Ivanauskas vaizdžiai aprašo savo vaikystės atradimus, savo ilgo gyvenimo kelią. Jo prisiminimų knygos yra ne tik apie gamtą, bet ir apie jį patį. Visada norėjau parašyti tokią knygą: vaikams padovanoti Taduko, o vėliau – Tado gyvenimo istoriją. Gal kuris nors vaikas ją perskaitęs pasuks gamtos keliu. Ne šiaip domėsis, o susilies, darbuosis jos labui, skirs jai visą gyvenimą, pagaliau – visą save“, – apie knygos sumanymą pasakojo rašytojas.
Jis sakė ilgai nesiryžęs sėsti prie tokios knygos, vis atrodė, kad neturi tinkamo rakto pasakojimui, tačiau tokia diena atėjo. Specialiai medžiagos knygai S. Paltanavičius teigė neieškojęs: „Aš visą gyvenimą su ja, o dar prieš porą metų pasirodė solidi akademiko Mečislovo Žalakevičiaus monografija apie profesorių. Rašiau ne žinyną, ne biografijos atpasakojimą, o tik papasakojau apie kai kurias akimirkas iš ilgo, turiningo T. Ivanausko gyvenimo, vis bandydamas surasti atsakymą: kodėl viskas buvo būtent taip? Kodėl mažas Tadukas šventove laikė paukščių kambarį, namų muziejų, kur spintose saugomos paukščių iškamšos, kodėl jaunuolis miško medžių akivaizdoje prisiekė būti lietuviu. Man tai atrodo nepaprasta.“
Svajonių paukštė
Paklaustas, kuo istorinė T. Ivanausko asmenybė galėtų būti įdomi šiandienos vaikams, S. Paltanavičius sako nė nemėginęs Taduko priartinti prie šiandienos. Ko gero, kaip tik atvirkščiai – norėjęs šių dienų vaiką nukelti į T. Ivanausko epochą.
„Labai sudėtinga trumpu tekstu paaiškinti net tai, kad Tadukas nuo aštuonerių turėjo savo šautuvėlį ir jau medžiojo, kad preparavo paukščius, darė iškamšas. Tačiau tai buvo ir šiandien gyvuojančio Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ištakos.
O kalbų mokėjimas! Nuo mažens profesorius kalbėjo keliomis kalbomis, nors lietuviškai nemokėjo. Ivanauskai save vadino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojais, – Tadas gimė Lebiodkoje, šiandieninėje Gudijoje. Aštuoniolikmetis jis nusprendė tapti tikru lietuviu ir pradėjo mokytis lietuviškai. Vėliau tik šia kalba ir bendravo, nors esant reikalui į kolegas mokslininkus kreipdavosi lenkiškai, prancūziškai, vokiškai. Argi šiandien nėra svarbu mokėti bent keletą kalbų? Ar mums nereikia žinoti kuo daugiau, jei tik norime prisijaukinti savo svajonių paukštę?“ – svarstė S. Paltanavičius ir vylėsi, kad tie, kas skaitys apie Taduką ir jo svajonių paukštę, susimąstys apie tai, kaip reikia atpažinti ir gaudyti savo svajones.
„Sakoma, kad laimingi yra tie, kurie svajonių paukštės taip ir nesugauna. Žiūrėk, jau siekia, jau mato jos uodegą, bet taip ir lieka be pačios paukštės, tik su svajone. Patikėkite – taip nutinka tik laimingiems žmonėms. Nors laikotarpis anuomet buvo sudėtingas, keitėsi santvarkos, Tadukas, Tadas Ivanauskas turėjo savo didįjį tikslą ir jo siekė“, – įsitikinęs knygos autorius.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
„Profesorius Tadas Ivanauskas mano vaikystės dienomis buvo ypatinga mokslo, kultūros figūra. Kai „Mūsų sodų“ žurnale aptikau jo straipsnį apie vaismedžius, kaimynas eigulys lyg savaime suprantamą dalyką patikino, kad derėtų tikėti kiekvienu žodžiu, nes profesorius pats viską išbandęs“, – prisiminė gamtininkas Selemonas Paltanavičius. „Tadukas, Tadas ir svajonių paukštė“ – taip vadinasi naujausia S. Paltanavičiaus knyga, kurią parašė bendradarbiaudamas su Kauno rajono muziejumi. Jaukus pažintinis pasakojimas skirtas ne tik vaikams, bet ir visai šeimai. |
Leidinio iliustruotoja, po Agnės Nananai slapyvardžiu pasislėpusi knygų dailininkė Agnė Kananaitienė, prieš pradėdama jį iliustruoti buvo nuvažiavusi į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų. Iliustruotojai atrodo, kad nors visai ir neplanavo, knyga išėjo lietuviško kolorito – laikotarpis ir Lietuvos gamta tikriausiai natūraliai, iš pasąmonės ištraukė spalvas. „Mane labiausiai žavėjo tai, kad istorija papasakota taip, tarsi tai būtų tikrais faktais paremtas meninis filmas. Tad ir iliustracijose nusprendžiau įterpti fotografijų, realių augalų ar vabzdžių piešinių – lyg jie būtų Taduko suklijuoti“, – sakė Agnė ir pridūrė, kad S. Paltanavičiaus tekstas paskatino dar daugiau pasidomėti mokslininku.
Pirmoji S. Paltanavičiaus pažintis su gamtininku T. Ivanausku įvyko dar vaikystėje. „Kartą žiemą, parašęs profesoriui laišką į sodybą Obelynėje, gegužės viduryje sulaukiau jo laiško ir dviejų knygų su autografais. Po poros savaičių profesorius mirė… Tada nežinojau, kad garbaus amžiaus mokslininkas gyveno ne savo sodyboje, o Kaune. Visą gyvenimą nešiojuosi sau žinią: dalykis tuo, ką žinai, rašyk, kalbėk. Ir jis, eidamas 88-uosius, iš Kauno centrinio pašto siuntė laišką ir knygas kažkokiam vaikui į nežinomą kaimą, nors nebuvo tikras, kas iš to vaiko išeis. Ar knygos bus deramai priimtos? Tačiau… reikia tikėti savo darbo teisumu.“
Selemonas prisimena vaikystėje ryte rydavęs T. Ivanausko straipsnius apie paukščius, o dvi kaimo bibliotekoje esančias knygas jis buvo perskaitęs po keletą kartų. „Gėriau žinias ir nesupratau, kaip galima tiek daug žinoti. Aprašyta tiksliai, aiškiai, kad visi suprastų ir žinotų. Žinotų, vadinasi, galėtų saugoti“, – pasakojo ir pridūrė asmeniškai profesoriaus nesutikęs – abu buvo iš skirtingų kartų. Ir vis dėlto T. Ivanausko palikimas, jo veikla stebina – kiek daug gali padaryti vienas žmogus!
Rašytojui atrodė svarbu vaikams papasakoti, kaip atrandamas pasaulis, kaip mokomasi iš gamtos, iš savo patirčių ir kitų žmonių, kaip siekiama savo svajonės.
„T. Ivanauskas vaizdžiai aprašo savo vaikystės atradimus, savo ilgo gyvenimo kelią. Jo prisiminimų knygos yra ne tik apie gamtą, bet ir apie jį patį. Visada norėjau parašyti tokią knygą: vaikams padovanoti Taduko, o vėliau – Tado gyvenimo istoriją. Gal kuris nors vaikas ją perskaitęs pasuks gamtos keliu. Ne šiaip domėsis, o susilies, darbuosis jos labui, skirs jai visą gyvenimą, pagaliau – visą save“, – apie knygos sumanymą pasakojo rašytojas.
Jis sakė ilgai nesiryžęs sėsti prie tokios knygos, vis atrodė, kad neturi tinkamo rakto pasakojimui, tačiau tokia diena atėjo. Specialiai medžiagos knygai S. Paltanavičius teigė neieškojęs: „Aš visą gyvenimą su ja, o dar prieš porą metų pasirodė solidi akademiko Mečislovo Žalakevičiaus monografija apie profesorių. Rašiau ne žinyną, ne biografijos atpasakojimą, o tik papasakojau apie kai kurias akimirkas iš ilgo, turiningo T. Ivanausko gyvenimo, vis bandydamas surasti atsakymą: kodėl viskas buvo būtent taip? Kodėl mažas Tadukas šventove laikė paukščių kambarį, namų muziejų, kur spintose saugomos paukščių iškamšos, kodėl jaunuolis miško medžių akivaizdoje prisiekė būti lietuviu. Man tai atrodo nepaprasta.“
Paklaustas, kuo istorinė T. Ivanausko asmenybė galėtų būti įdomi šiandienos vaikams, S. Paltanavičius sako nė nemėginęs Taduko priartinti prie šiandienos. Ko gero, kaip tik atvirkščiai – norėjęs šių dienų vaiką nukelti į T. Ivanausko epochą.
„Labai sudėtinga trumpu tekstu paaiškinti net tai, kad Tadukas nuo aštuonerių turėjo savo šautuvėlį ir jau medžiojo, kad preparavo paukščius, darė iškamšas. Tačiau tai buvo ir šiandien gyvuojančio Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ištakos.
O kalbų mokėjimas! Nuo mažens profesorius kalbėjo keliomis kalbomis, nors lietuviškai nemokėjo. Ivanauskai save vadino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojais, – Tadas gimė Lebiodkoje, šiandieninėje Gudijoje. Aštuoniolikmetis jis nusprendė tapti tikru lietuviu ir pradėjo mokytis lietuviškai. Vėliau tik šia kalba ir bendravo, nors esant reikalui į kolegas mokslininkus kreipdavosi lenkiškai, prancūziškai, vokiškai. Argi šiandien nėra svarbu mokėti bent keletą kalbų? Ar mums nereikia žinoti kuo daugiau, jei tik norime prisijaukinti savo svajonių paukštę?“ – svarstė S. Paltanavičius ir vylėsi, kad tie, kas skaitys apie Taduką ir jo svajonių paukštę, susimąstys apie tai, kaip reikia atpažinti ir gaudyti savo svajones.
„Sakoma, kad laimingi yra tie, kurie svajonių paukštės taip ir nesugauna. Žiūrėk, jau siekia, jau mato jos uodegą, bet taip ir lieka be pačios paukštės, tik su svajone. Patikėkite – taip nutinka tik laimingiems žmonėms. Nors laikotarpis anuomet buvo sudėtingas, keitėsi santvarkos, Tadukas, Tadas Ivanauskas turėjo savo didįjį tikslą ir jo siekė“, – įsitikinęs knygos autorius.
Laisvė RADZEVIČIENĖ
Publikuota: 2023-11-09 16:40:56
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|