|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Gidė Jurgita Bubnienė teigė, kad Vilkaviškio autobusų stotis ir jos prieigos yra mėgstamos turistų.
Asmeninio albumo nuotr.
Toma BIRŠTONĖ
Šiandien (rugsėjo 27 d.) minima Pasaulinė turizmo diena. Ta proga pakalbinome daugiau nei dvidešimtmetį šioje srityje besisukančią gidę Jurgitą Bubnienę. Šiemet ji pasiūlė ekskursijas po Vilkaviškį.
– Dažniausi Jūsų turistiniai maršrutai – Marijampolėje ir Vilkaviškyje. Kuo šie miestai patrauklūs žmonėms?
– Visada akcentuoju ir parodau tai, kuo šiandien miestas yra patrauklus ir išskirtinis, todėl Vilkaviškyje pažintį pradedame nuo autobusų stoties, aplankome katedrą, pavaikštome taku palei Šeimenos upę. Parodau senąsias miesto nuotraukas, kad turistai palygintų, kaip miestas atrodė anksčiau. Lankomiausi Vilkaviškio rajono turistiniai objektai – Paežerių dvaras, Jono Basanavičiaus gimtinė, Vištyčio apylinkės – yra nutolę nuo miesto centro, todėl žmonės ekskursijas tęsia su minėtų įstaigų gidais. Aš labiau orientuojuosi į patį miestą ir jo lankytinus objektus.
Pastebėjau, kad dabar turistai mėgsta atvykti visam savaitgaliui. Žmonės iš anksto užsisako nakvynę ir patys savarankiškai keliauja po rajoną. Paskutinius dvejus metus labiausiai mūsų kraštu domisi žemaičiai.
Marijampolė dažniausiai turistams asocijuojasi su pramone – čia veikiančiu automobilių turgumi, pieno konservų bei cukraus fabrikais, tačiau po pažinties žmonės pakeičia nuomonę. Visuomet svečius supažindinu su gatvės menu, aprodau parkus.
– Neseniai vilkaviškiečiai išbandė Jūsų sukurtą orientacinį žaidimą „Miesto detektyvas Vilkaviškyje“. Kuo jis patrauklus?
– Šis žaidimas skirtas tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Pavyzdžiui, ketvirtokai su užduotimis susitvarko tikrai nesunkiai, mažesniems vaikams reikia suaugusiojo pagalbos.
Dažniausiai vietiniai mano, kad turi pakankamai žinių apie savo miestą, tačiau kartais žaidimas parodo priešingai.
Žaidimo dalyviai susiskirsto komandomis, į rankas duodu žemėlapį, pateikiu įvairių klausimų, susijusių su miestu. Dalyviams belieka surasti pažymėtus objektus ir pasidaryti asmenukę. Visi objektai, kuriuos reikia suieškoti, išsidėstę palei Šeimenos upę, dalis – J. Basanavičiaus aikštėje. Orientacinis žaidimas užtrunka apie pusantros valandos. Pabaigoje dalyvius visuomet pavaišinu „Art Glacio“ ledais.
Beje, šis žaidimas yra patvirtintas Kultūros paso programoje.
– Kokių turistinių objektų ar pramogų mūsų krašte trūksta labiausiai?
– Trūksta degustacijų. Visuomet aptariame kulinarinį mūsų krašto paveldą, žmonės nori paragauti skilandžio ir kitų rūkytų mėsos gaminių, silkės su sėmenų aliejumi.
Mūsų krašte yra labai nemažai vyndarių. Garantuoju, kad turistus ši degustacija tikrai sudomintų.
Galiu pasakyti, kad turistai negaili pinigų, bet Vilkaviškyje jie neturi kur paišlaidauti patirtims ir lauktuvėms. Pačiame mieste dar nėra tokios įmonės, kuri priimtų grupes į degustacijas. Tiesa, netrukus savo turistams pasiūlysiu užbaigti ekskursiją kavinėje „Pegasas“ prie duonzupės lėkštės.
– Kaip atrodo gido diena?
– Daugiausia ekskursijos vyksta savaitgaliais, dažniausiai – šeštadieniais. Užtrunka iki dviejų valandų. Pasiimu kuprinę, vandens butelį ir keliauju. Pasitaiko dienų, kai tenka ekskursijas vesti ir Vilkaviškyje, ir Marijampolėje. Tuomet pasilieku laiko suvažinėti tarp miestų ir spėju. Jeigu tenka vesti tris ekskursijas, diena būna labai darbinga.
Pats ekskursijų įkarštis – gegužės ir rugsėjo mėnesiais. Pastebėjau, kad tampa populiaru ekskursiją ar orientacinį žaidimą užsakyti gimtadienio proga, todėl kartais tenka dirbti ir vėlai vakare. Tada žmonės į ekskursijas buriasi mažesnėmis grupelėmis, palieka gidams arbatpinigių.
Kartais man netgi tenka atsakyti turistų grupėms, nes nespėju priimti tiek, kiek yra norinčiųjų. Geriausiai ekskursiją užsisakyti iš anksto.
– Tenka išgirsti įspūdžių apie gidus, kurie dėsto sausus faktus, nesudomina ekskursantų. Ar keičiasi gido portretas?
– Jei gidas yra istorikas, dažniausiai jis pateikia daug istorinių faktų, datų. Mums paskaitose buvo akcentuojama, kad žmogus ekskursijoje gali išgirsti tik tris datas, o galiausiai jis atsimins tik vieną, todėl aš informaciją stengiuosi pateikti kitokiu formatu. Akcentuoju tai, kuo miestai gyvena šiandien.
Gidui svarbu būti ne tik profesionaliu, bet ir originaliu. Visuomet pasidomiu, kokiam kolektyvui ar žmonių grupei vesiu ekskursiją. Tuomet stengiuosi pateikti būtent jų sričiai svarbios informacijos.
– Ar vedate temines ekskursijas?
– Paskutinį mėnesio šeštadienį Marijampolėje vedu ekskursiją tam tikra tema, pavyzdžiui, „Pažinkime gatvės meną“, „Romantiškas miestas“, „Sūduvos sostinės istorijos perlai“. Į jas ateina pavieniai žmonės. Turiu minčių panašią ekskursiją vesti ir Vilkaviškyje. Planuose – kalėdinė ekskursija vaikams po mūsų miestą.
– Iš kur gaunate medžiagos ruošdamasi ekskursijai?
– Turiu nemažą žinių bagažą, esu perskaičiusi daug istorinių knygų, seku vietinę spaudą, nes žmonėms įdomu aktualijos. Pavyzdžiui, turistiniame objekte vyksta remontas, o atvykę svečiai iš karto klausia: „Kas čia bus? Kiek laiko užtruks remontas? Kodėl reikėjo jį daryti?“ Beje, turistai prašo, kad kalbėčiau tarmiškai.
– Kodėl pasirinkote gido profesiją? Kaip klostėsi karjera?
– Kai man buvo šešiolika metų, nuo krikšto tėvų dovanų gavau kelionę autobusu į Austriją ir Šveicariją. Mus lydėjo nuostabi gidė Asta. Nuo to karto mane ši profesija labai sužavėjo ir baigusi mokyklą net negalvojau apie kitos pakraipos studijas. Pradžioje mokiausi turizmo vadybą Kauno kolegijoje, o vėliau studijavau tarptautinio turizmo administravimą Mykolo Romerio universitete. Norint būti gidu vien studijų neužtenka, reikia turėti gido licenciją, nuolat kelti kvalifikaciją.
Daug kam atrodo, kad šiame darbe svarbiausia mėgti keliauti, bet galiu paneigti šitą mitą. Svarbiausias – bendravimas. Jeigu žmogų tai vargina, gido darbas ne jam. Galiu pasakyti, kad gido darbas man ne tik profesija – tai mano gyvenimo būdas.
Keletą metų mano gidės pažymėjimas stalčiuje tiesiog gulėjo. Grįžusi į gimtinę įsidarbinau Marijampolėje, kelionių agentūroje, bet visada svajojau apie gidės darbą užsienyje. Aplinkybės susidėliojo palankiai ir man pavyko išvažiuoti. Pradžioje darbavausi Graikijoje, vėliau Kretoje, Turkijoje ir Egipte.
Užsienyje dirbau kelionių vadove. Pagrindinis mano darbas buvo palydėti žmones nuo oro uosto iki viešbučio ir atgal. Vis dėlto man tai buvo šiek tiek nuobodu, todėl pradėjau poilsiautojams vesti ekskursijas lietuvių kalba. Vėliau grįžau į Lietuvą. Maždaug prieš trylika metų pradėjau gidauti Marijampolėje, o šiemet pirmąsias ekskursijas vedžiau Vilkaviškyje.
Šiandien (rugsėjo 27 d.) minima Pasaulinė turizmo diena. Ta proga pakalbinome daugiau nei dvidešimtmetį šioje srityje besisukančią gidę Jurgitą Bubnienę. Šiemet ji pasiūlė ekskursijas po Vilkaviškį. |
– Dažniausi Jūsų turistiniai maršrutai – Marijampolėje ir Vilkaviškyje. Kuo šie miestai patrauklūs žmonėms?
– Visada akcentuoju ir parodau tai, kuo šiandien miestas yra patrauklus ir išskirtinis, todėl Vilkaviškyje pažintį pradedame nuo autobusų stoties, aplankome katedrą, pavaikštome taku palei Šeimenos upę. Parodau senąsias miesto nuotraukas, kad turistai palygintų, kaip miestas atrodė anksčiau. Lankomiausi Vilkaviškio rajono turistiniai objektai – Paežerių dvaras, Jono Basanavičiaus gimtinė, Vištyčio apylinkės – yra nutolę nuo miesto centro, todėl žmonės ekskursijas tęsia su minėtų įstaigų gidais. Aš labiau orientuojuosi į patį miestą ir jo lankytinus objektus.
Pastebėjau, kad dabar turistai mėgsta atvykti visam savaitgaliui. Žmonės iš anksto užsisako nakvynę ir patys savarankiškai keliauja po rajoną. Paskutinius dvejus metus labiausiai mūsų kraštu domisi žemaičiai.
Marijampolė dažniausiai turistams asocijuojasi su pramone – čia veikiančiu automobilių turgumi, pieno konservų bei cukraus fabrikais, tačiau po pažinties žmonės pakeičia nuomonę. Visuomet svečius supažindinu su gatvės menu, aprodau parkus.
– Neseniai vilkaviškiečiai išbandė Jūsų sukurtą orientacinį žaidimą „Miesto detektyvas Vilkaviškyje“. Kuo jis patrauklus?
– Šis žaidimas skirtas tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Pavyzdžiui, ketvirtokai su užduotimis susitvarko tikrai nesunkiai, mažesniems vaikams reikia suaugusiojo pagalbos.
Dažniausiai vietiniai mano, kad turi pakankamai žinių apie savo miestą, tačiau kartais žaidimas parodo priešingai.
Žaidimo dalyviai susiskirsto komandomis, į rankas duodu žemėlapį, pateikiu įvairių klausimų, susijusių su miestu. Dalyviams belieka surasti pažymėtus objektus ir pasidaryti asmenukę. Visi objektai, kuriuos reikia suieškoti, išsidėstę palei Šeimenos upę, dalis – J. Basanavičiaus aikštėje. Orientacinis žaidimas užtrunka apie pusantros valandos. Pabaigoje dalyvius visuomet pavaišinu „Art Glacio“ ledais.
Beje, šis žaidimas yra patvirtintas Kultūros paso programoje.
– Kokių turistinių objektų ar pramogų mūsų krašte trūksta labiausiai?
– Trūksta degustacijų. Visuomet aptariame kulinarinį mūsų krašto paveldą, žmonės nori paragauti skilandžio ir kitų rūkytų mėsos gaminių, silkės su sėmenų aliejumi.
Mūsų krašte yra labai nemažai vyndarių. Garantuoju, kad turistus ši degustacija tikrai sudomintų.
Galiu pasakyti, kad turistai negaili pinigų, bet Vilkaviškyje jie neturi kur paišlaidauti patirtims ir lauktuvėms. Pačiame mieste dar nėra tokios įmonės, kuri priimtų grupes į degustacijas. Tiesa, netrukus savo turistams pasiūlysiu užbaigti ekskursiją kavinėje „Pegasas“ prie duonzupės lėkštės.
– Kaip atrodo gido diena?
– Daugiausia ekskursijos vyksta savaitgaliais, dažniausiai – šeštadieniais. Užtrunka iki dviejų valandų. Pasiimu kuprinę, vandens butelį ir keliauju. Pasitaiko dienų, kai tenka ekskursijas vesti ir Vilkaviškyje, ir Marijampolėje. Tuomet pasilieku laiko suvažinėti tarp miestų ir spėju. Jeigu tenka vesti tris ekskursijas, diena būna labai darbinga.
Pats ekskursijų įkarštis – gegužės ir rugsėjo mėnesiais. Pastebėjau, kad tampa populiaru ekskursiją ar orientacinį žaidimą užsakyti gimtadienio proga, todėl kartais tenka dirbti ir vėlai vakare. Tada žmonės į ekskursijas buriasi mažesnėmis grupelėmis, palieka gidams arbatpinigių.
Kartais man netgi tenka atsakyti turistų grupėms, nes nespėju priimti tiek, kiek yra norinčiųjų. Geriausiai ekskursiją užsisakyti iš anksto.
– Tenka išgirsti įspūdžių apie gidus, kurie dėsto sausus faktus, nesudomina ekskursantų. Ar keičiasi gido portretas?
– Jei gidas yra istorikas, dažniausiai jis pateikia daug istorinių faktų, datų. Mums paskaitose buvo akcentuojama, kad žmogus ekskursijoje gali išgirsti tik tris datas, o galiausiai jis atsimins tik vieną, todėl aš informaciją stengiuosi pateikti kitokiu formatu. Akcentuoju tai, kuo miestai gyvena šiandien.
Gidui svarbu būti ne tik profesionaliu, bet ir originaliu. Visuomet pasidomiu, kokiam kolektyvui ar žmonių grupei vesiu ekskursiją. Tuomet stengiuosi pateikti būtent jų sričiai svarbios informacijos.
– Ar vedate temines ekskursijas?
– Paskutinį mėnesio šeštadienį Marijampolėje vedu ekskursiją tam tikra tema, pavyzdžiui, „Pažinkime gatvės meną“, „Romantiškas miestas“, „Sūduvos sostinės istorijos perlai“. Į jas ateina pavieniai žmonės. Turiu minčių panašią ekskursiją vesti ir Vilkaviškyje. Planuose – kalėdinė ekskursija vaikams po mūsų miestą.
– Iš kur gaunate medžiagos ruošdamasi ekskursijai?
– Turiu nemažą žinių bagažą, esu perskaičiusi daug istorinių knygų, seku vietinę spaudą, nes žmonėms įdomu aktualijos. Pavyzdžiui, turistiniame objekte vyksta remontas, o atvykę svečiai iš karto klausia: „Kas čia bus? Kiek laiko užtruks remontas? Kodėl reikėjo jį daryti?“ Beje, turistai prašo, kad kalbėčiau tarmiškai.
– Kodėl pasirinkote gido profesiją? Kaip klostėsi karjera?
– Kai man buvo šešiolika metų, nuo krikšto tėvų dovanų gavau kelionę autobusu į Austriją ir Šveicariją. Mus lydėjo nuostabi gidė Asta. Nuo to karto mane ši profesija labai sužavėjo ir baigusi mokyklą net negalvojau apie kitos pakraipos studijas. Pradžioje mokiausi turizmo vadybą Kauno kolegijoje, o vėliau studijavau tarptautinio turizmo administravimą Mykolo Romerio universitete. Norint būti gidu vien studijų neužtenka, reikia turėti gido licenciją, nuolat kelti kvalifikaciją.
Daug kam atrodo, kad šiame darbe svarbiausia mėgti keliauti, bet galiu paneigti šitą mitą. Svarbiausias – bendravimas. Jeigu žmogų tai vargina, gido darbas ne jam. Galiu pasakyti, kad gido darbas man ne tik profesija – tai mano gyvenimo būdas.
Keletą metų mano gidės pažymėjimas stalčiuje tiesiog gulėjo. Grįžusi į gimtinę įsidarbinau Marijampolėje, kelionių agentūroje, bet visada svajojau apie gidės darbą užsienyje. Aplinkybės susidėliojo palankiai ir man pavyko išvažiuoti. Pradžioje darbavausi Graikijoje, vėliau Kretoje, Turkijoje ir Egipte.
Užsienyje dirbau kelionių vadove. Pagrindinis mano darbas buvo palydėti žmones nuo oro uosto iki viešbučio ir atgal. Vis dėlto man tai buvo šiek tiek nuobodu, todėl pradėjau poilsiautojams vesti ekskursijas lietuvių kalba. Vėliau grįžau į Lietuvą. Maždaug prieš trylika metų pradėjau gidauti Marijampolėje, o šiemet pirmąsias ekskursijas vedžiau Vilkaviškyje.
Publikuota: 2023-09-27 08:11:16
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Teisingumo paieškos sprogo it muilo burbulas * Tarybos nutarimai: didins darželinukų grupes, statys daugiabutį
* Infoturo dalyvius žavėjo degustacijomis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|