|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-09-21 16:17
|
|
|
Valentinas Masalskis džiaugėsi besikeičiančiu Vilkaviškiu ir iš jo kilusiais talentais.
Jono JUŠKEVIČIAUS nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Režisierius, aktorius, Lietuvos teatro ir muzikos akademijos profesorius, Klaipėdos jaunimo teatro įkūrėjas Valentinas Masalskis Vilkaviškyje viešėjo pakviestas projekto „Po paupio gluosniais“ organizatorių. Paskutinis šiųmečio projekto renginys žiūrovams tapo „vyšnaite ant torto“ – taip taikliai jį apibūdino projekto kuratorė Daiva Kasulaitienė.
Džiugina kinas
Su vilkaviškiečiais pasikalbėti apie gyvenimą ir teatrą atvykęs garsus režisierius nenustebo, jog salė nelūžo nuo žiūrovų. Anot jo, bet kuriame pasaulio krašte, – ar tai būtų Londonas, Vilnius ar Niujorkas, – tėra 2 procentai žmonių, kurie domisi kultūra – eina į teatrą, kiną, lanko koncertus. Ant tos saujelės ir laikosi menas.
Anot V. Masalskio, dauguma šiuolaikinių žmonių pirmiausia rūpinasi materialine gerove ir deda į šalį dvasios tobulėjimui reikalingus dalykus: poeziją, teatrą, tikėjimą Dievu. Šių dienų pasaulyje viskas paprastėja, nes žmonės praranda amžinąsias vertybes – mes nebenorime liūdėti, gedėti, o ieškome tik to, kas lengva, malonu ir gera. Todėl ir dabartinis teatras nebe toks, koks buvo anksčiau.
– Man atrodo, kad šiuolaikinis teatras nusisuko nuo žmogaus sielos. Tarsi joje jau viską perskaitėme, turime atsakymus į visus klausimus. Todėl siekiame nustebinti žiūrovą brangiomis dekoracijomis, techniniais sprendimais, nebeliko gilumo, – kalbėjo V. Masalskis. – Šiuolaikinis teatras prarado patį svarbiausią klausimą, kuris jaudina kiekvieną žmogų nuo gimimo iki dienų pabaigos: kodėl aš gyvenu ant šios žemės, ką turiu padaryti, kad jausčiausi laimingas, kad jausčiausi žmogumi?
Priešingai nei darbartinis teatras, naujos kartos lietuviškas kinas džiugina daugiau nei šimtą vaidmenų sukūrusį aktorių. Neseniai jam teko filmuotis dviejose juostose, tad galėjo palyginti ankstesnius ir dabartinius kino statytojus.
– Nustebino begalinė pagarba ne tik pagrindiniams aktoriams, bet ir masinėse scenose vaidinantiems žmonėms, taip pat aplinkai, kurioje filmuojama. Anksčiau po filmavimų likdavo netvarka, butelių kalnai, ir niekas filmavimo grupės antrą kartą nebenorėdavo įsileisti, – prisiminė V. Masalskis.
Tarsi sielos gydytojas
Paklaustas apie Juozą Miltinį, V. Masalskis sakė labai vertinantis šį tarptautinio pripažinimo sulaukusį Panevėžio dramos teatro režisierių ir kaltinantis dėl vienintelio dalyko – kad jis nepaliko paveldo, neaugino ateinančios kartos.
Išugdęs visą plejadą puikių aktorių, kurie savo vaidyba, erudicija, disciplina išsiskyrė iš kitų režisierių mokyklų, Juozas Miltinis nesukūrė pamainos sau.
– Šis režisierius mėgo sakyti, kad su manimi pasibaigs Panevėžio teatras. Taip ir nutiko, bet tai yra labai blogai, – tikino Valentinas Masalskis. – Žinoma, tuščios vietos nebūna, tačiau turėjo praeiti keli dešimtmečiai, kol Panevėžyje atsirado kitas aukšto lygio režisierius.
Kalbėdamas apie aktoriaus profesiją V. Masalskis buvo kategoriškas: jeigu aktorius stovi prieš žmones ir nieko jiems neturi duoti, vadinasi jis ne aktorius. Todėl mokydamas savo studentus profesorius kelia užduotį užauginti ne aktorių elitą, o žmones, kurie teatrą matytų kitokį – be cinizmo, pašaipų, mobingo, kurie patys sugebėtų statyti dekoracijas ir įgarsinti, o svarbiausia – gerbtų žiūrovą.
– Aš kuriu teatrą, kurio galbūt pats niekada nepamatysiu, nes rūpinuosi ateitimi. Siekiu, kad teatras būtų nuoširdus, kad kalbėtų žmonėms. Teatras – tarsi sielos gydytojas. Jei žmonės per daug liūdni, menas turi juos pralinksminti, jei per daug linksmi – nuliūdinti, įtikinamai veiktų jų emocijas, – kalbėjo V. Masalskis.
Septyniasdešimtmetį kitąmet švęsiantis aktorius sakė puikiai suprantantis, kad menininkas negali būti amžinas, nes menas veikia tik to laiko, kuriame yra sukurtas, žmogų. Seni meno kūriniai tėra antikvaras, jie yra brangūs, bet šiuolaikinio žmogaus sielos nejaudina.
– Šiandieninis jaunimas teatre susiranda savo stabus ir eis su jais visą gyvenimą – šlovins kažkuriuos režisierius, aktorius, dainininkus. Jūs, kurie šiandien atėjote į susitikimą, esate karta, kuri ėjo su manimi, nes manimi tikėjo, pasitikėjo. Aš mylėjau jus, o jūs – mane. Jauniems aš negaliu patikti, nes aš jau nueinantis, jiems – miręs. Menininkas turi suprasti, kad jau nugyveno savo gyvenimą, o jaunimas turi savąjį, – realybę konstatavo V. Masalskis.
Reklamos suteršia
Paklaustas, kodėl niekada nesifilmuoja reklamose, V. Masalskis buvo tiesus: aktorius neturi „terštis“, negali vaidinti bet ko.
– Niekada nedirbau su girtais režisieriais, nesiėmiau bet kokių vaidmenų – už tai teatre buvau gavęs ne vieną papeikimą. Ir niekada nevaidinau reklamoje, kad ir kiek už tai mokėtų, – atviravo V. Masalskis. – Jei nusifilmuosi, pavyzdžiui, reklamuodamas mineralinį vandenį, žiūrovui tavo veidas, balsas, judesiai visam laikui liks vandens reklama. Tu nebegalėsi scenoje būti Hamletu, nes žiūrovui tai neatrodys įtikinama, nes nebeliko paslapties. Režisierius Miltinis po spektaklio aktoriams net neleisdavo išeiti nusilenkti, kad publikai nedingtų scenoje sukurta iliuzija.
Paprašytas išreikšti nuomonę apie mėgėjų teatrus, V. Masalskis juos palygino su šaltiniais, maitinančiais upes ir vandenynus. Mėgėjiški kolektyvai – tarsi meno ištakos.
– Puikių aktorių yra tiek profesionaliuose, tiek mėgėjiškuose kolektyvuose, – kalbėjo V. Masalskis. – Svarbiausia – pažinti meną. Džiaugiuosi Vilkaviškio muzikos mokykla, kitomis meno mokyklomis. Jose ruošiami ateities menininkai. Ir visai nesvarbu, kokį kelią jie pasirinks, tačiau žmonės jau bus kitokie, nes prisilietė prie meno.
Svarbiausia, kad Lietuvoje bet kurios specialybės atstovas galėtų jaustis oriai, kad nesiskirstytume pagal profesijas ir pareigas, atsikratytume praeities kompleksų, nekeliaklupsčiautume prieš įsivaizduojamus autoritetus ir bendrautume kaip lygus su lygiu. Nes, anot V. Masalskio, „šiandien viešbučio, kuriame apsigyvenau gastroliuodamas, liokajus patarnauja man, o rytoj, kai jis ateis į mano spektaklį, aš tarnausiu jam.“
Režisierius, aktorius, Lietuvos teatro ir muzikos akademijos profesorius, Klaipėdos jaunimo teatro įkūrėjas Valentinas Masalskis Vilkaviškyje viešėjo pakviestas projekto „Po paupio gluosniais“ organizatorių. Paskutinis šiųmečio projekto renginys žiūrovams tapo „vyšnaite ant torto“ – taip taikliai jį apibūdino projekto kuratorė Daiva Kasulaitienė. |
Su vilkaviškiečiais pasikalbėti apie gyvenimą ir teatrą atvykęs garsus režisierius nenustebo, jog salė nelūžo nuo žiūrovų. Anot jo, bet kuriame pasaulio krašte, – ar tai būtų Londonas, Vilnius ar Niujorkas, – tėra 2 procentai žmonių, kurie domisi kultūra – eina į teatrą, kiną, lanko koncertus. Ant tos saujelės ir laikosi menas.
Anot V. Masalskio, dauguma šiuolaikinių žmonių pirmiausia rūpinasi materialine gerove ir deda į šalį dvasios tobulėjimui reikalingus dalykus: poeziją, teatrą, tikėjimą Dievu. Šių dienų pasaulyje viskas paprastėja, nes žmonės praranda amžinąsias vertybes – mes nebenorime liūdėti, gedėti, o ieškome tik to, kas lengva, malonu ir gera. Todėl ir dabartinis teatras nebe toks, koks buvo anksčiau.
– Man atrodo, kad šiuolaikinis teatras nusisuko nuo žmogaus sielos. Tarsi joje jau viską perskaitėme, turime atsakymus į visus klausimus. Todėl siekiame nustebinti žiūrovą brangiomis dekoracijomis, techniniais sprendimais, nebeliko gilumo, – kalbėjo V. Masalskis. – Šiuolaikinis teatras prarado patį svarbiausią klausimą, kuris jaudina kiekvieną žmogų nuo gimimo iki dienų pabaigos: kodėl aš gyvenu ant šios žemės, ką turiu padaryti, kad jausčiausi laimingas, kad jausčiausi žmogumi?
Priešingai nei darbartinis teatras, naujos kartos lietuviškas kinas džiugina daugiau nei šimtą vaidmenų sukūrusį aktorių. Neseniai jam teko filmuotis dviejose juostose, tad galėjo palyginti ankstesnius ir dabartinius kino statytojus.
– Nustebino begalinė pagarba ne tik pagrindiniams aktoriams, bet ir masinėse scenose vaidinantiems žmonėms, taip pat aplinkai, kurioje filmuojama. Anksčiau po filmavimų likdavo netvarka, butelių kalnai, ir niekas filmavimo grupės antrą kartą nebenorėdavo įsileisti, – prisiminė V. Masalskis.
Paklaustas apie Juozą Miltinį, V. Masalskis sakė labai vertinantis šį tarptautinio pripažinimo sulaukusį Panevėžio dramos teatro režisierių ir kaltinantis dėl vienintelio dalyko – kad jis nepaliko paveldo, neaugino ateinančios kartos.
Išugdęs visą plejadą puikių aktorių, kurie savo vaidyba, erudicija, disciplina išsiskyrė iš kitų režisierių mokyklų, Juozas Miltinis nesukūrė pamainos sau.
– Šis režisierius mėgo sakyti, kad su manimi pasibaigs Panevėžio teatras. Taip ir nutiko, bet tai yra labai blogai, – tikino Valentinas Masalskis. – Žinoma, tuščios vietos nebūna, tačiau turėjo praeiti keli dešimtmečiai, kol Panevėžyje atsirado kitas aukšto lygio režisierius.
Kalbėdamas apie aktoriaus profesiją V. Masalskis buvo kategoriškas: jeigu aktorius stovi prieš žmones ir nieko jiems neturi duoti, vadinasi jis ne aktorius. Todėl mokydamas savo studentus profesorius kelia užduotį užauginti ne aktorių elitą, o žmones, kurie teatrą matytų kitokį – be cinizmo, pašaipų, mobingo, kurie patys sugebėtų statyti dekoracijas ir įgarsinti, o svarbiausia – gerbtų žiūrovą.
– Aš kuriu teatrą, kurio galbūt pats niekada nepamatysiu, nes rūpinuosi ateitimi. Siekiu, kad teatras būtų nuoširdus, kad kalbėtų žmonėms. Teatras – tarsi sielos gydytojas. Jei žmonės per daug liūdni, menas turi juos pralinksminti, jei per daug linksmi – nuliūdinti, įtikinamai veiktų jų emocijas, – kalbėjo V. Masalskis.
Septyniasdešimtmetį kitąmet švęsiantis aktorius sakė puikiai suprantantis, kad menininkas negali būti amžinas, nes menas veikia tik to laiko, kuriame yra sukurtas, žmogų. Seni meno kūriniai tėra antikvaras, jie yra brangūs, bet šiuolaikinio žmogaus sielos nejaudina.
– Šiandieninis jaunimas teatre susiranda savo stabus ir eis su jais visą gyvenimą – šlovins kažkuriuos režisierius, aktorius, dainininkus. Jūs, kurie šiandien atėjote į susitikimą, esate karta, kuri ėjo su manimi, nes manimi tikėjo, pasitikėjo. Aš mylėjau jus, o jūs – mane. Jauniems aš negaliu patikti, nes aš jau nueinantis, jiems – miręs. Menininkas turi suprasti, kad jau nugyveno savo gyvenimą, o jaunimas turi savąjį, – realybę konstatavo V. Masalskis.
Paklaustas, kodėl niekada nesifilmuoja reklamose, V. Masalskis buvo tiesus: aktorius neturi „terštis“, negali vaidinti bet ko.
– Niekada nedirbau su girtais režisieriais, nesiėmiau bet kokių vaidmenų – už tai teatre buvau gavęs ne vieną papeikimą. Ir niekada nevaidinau reklamoje, kad ir kiek už tai mokėtų, – atviravo V. Masalskis. – Jei nusifilmuosi, pavyzdžiui, reklamuodamas mineralinį vandenį, žiūrovui tavo veidas, balsas, judesiai visam laikui liks vandens reklama. Tu nebegalėsi scenoje būti Hamletu, nes žiūrovui tai neatrodys įtikinama, nes nebeliko paslapties. Režisierius Miltinis po spektaklio aktoriams net neleisdavo išeiti nusilenkti, kad publikai nedingtų scenoje sukurta iliuzija.
Paprašytas išreikšti nuomonę apie mėgėjų teatrus, V. Masalskis juos palygino su šaltiniais, maitinančiais upes ir vandenynus. Mėgėjiški kolektyvai – tarsi meno ištakos.
– Puikių aktorių yra tiek profesionaliuose, tiek mėgėjiškuose kolektyvuose, – kalbėjo V. Masalskis. – Svarbiausia – pažinti meną. Džiaugiuosi Vilkaviškio muzikos mokykla, kitomis meno mokyklomis. Jose ruošiami ateities menininkai. Ir visai nesvarbu, kokį kelią jie pasirinks, tačiau žmonės jau bus kitokie, nes prisilietė prie meno.
Svarbiausia, kad Lietuvoje bet kurios specialybės atstovas galėtų jaustis oriai, kad nesiskirstytume pagal profesijas ir pareigas, atsikratytume praeities kompleksų, nekeliaklupsčiautume prieš įsivaizduojamus autoritetus ir bendrautume kaip lygus su lygiu. Nes, anot V. Masalskio, „šiandien viešbučio, kuriame apsigyvenau gastroliuodamas, liokajus patarnauja man, o rytoj, kai jis ateis į mano spektaklį, aš tarnausiu jam.“
Galerija: susitikimas
Publikuota: 2023-09-21 16:17:59
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ūkininkai nesusitaria su saulės jėgainę statančia įmone * Šiandien prasideda išankstinis balsavimas
* Rajono etikos sargai saviems politikams galvų nekapoja
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|