|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-09-04 17:25
|
|
|
Kai orai palankūs, Rasa Nasevičiūtė didžiąją laisvo laiko dalį praleidžia aerodrome.
Asmeninio albumo nuotr.
Eglė MIČIULIENĖ
„Tas, kas nešoko su parašiutu, niekada nesupras to jausmo. Tai paprasčiausiai neįmanoma“, – sako netrukus 200-ąjį šuolį parašiutu savo sąskaitoje turėsianti Rasa.
Keturi sezonai
Vilkaviškyje aplinkosaugininke dirbanti Rasa Nasevičiūtė turi didžiulį pomėgį šokti. Ne, ne šokių salėje, o danguje – iš lėktuvo.
Mergina ketvirtą sezoną užsikrėtusi parašiutizmu – dabar ji atlikusi jau 196 šuolius.
„Pagal parašiutininkų standartus tai – mažas skaičius. Tikri sportininkai, instruktoriai savo šuolius skaičiuoja tūkstančiais, aš jų masteliais esu tik mėgėja“, – juokėsi Rasa.
Parašiutininkams gali būti suteiktos 4 kategorijos: A, B, C ir D. Jos priklauso nuo patirties, šuolių skaičiaus. R. Nasevičiūtė įgijusi B kategoriją. Ją gavęs parašiutininkas turi licenciją ir pakankamai įgūdžių, kad šokinėtų savarankiškai, be instruktoriaus.
Geras gyvenimas
Perfrazavus populiarią frazę, R. Nasevičiūtės meilė parašiutams gimė iš pirmo šuolio. Viskas prasidėjo nuo dovanų kupono šuoliui su parašiutu iš 3 kilometrų aukščio. Mergina tokios dovanos gimtadieniui iš namiškių pasiprašė pati.
Pirmasis šuolis padarė tokį gerą įspūdį, kad kitais metais artimiesiems nereikėjo sukti galvos dėl dovanos – Rasa ir vėl pageidavo šokti su parašiutu. Šį kartą – jau iš 4 km aukščio.
Abu pirmieji šuoliai vyko Kauno rajono Pociūnų aerodrome, su instruktoriumi už nugaros: tokį šuolį parašiutininkai vadina „kengūra“.
„Man tai taip patiko, kad nutariau mokytis šokinėti pati. Dar leisdamasi su instruktoriumi pasakiau: „Kokį gerą gyvenimą jūs gyvenate! Kartu ir dirbate, ir jaučiate malonumą. Juk daugelis žmonių dirba tik tam, kad užsidirbtų, o turėti darbą, kuris tuo pat metu būtų ir pomėgis, yra didelė laimė“, – kalbėjo mergina.
Trečiasis šuolis – lemiamas
Po pirmųjų šuolių Rasa ėmė ieškoti informacijos, kaip tapti parašiutininke. Ji susisiekė su Marijampolės aeroklubo vadovu Alvydu Danilaičiu. Šis paaiškino, kad norint mokytis šokinėti savarankiškai pirmiausia reikia atlikti šuolį vienai su apvaliu parašiutu. Šiuo atveju šokama iš žemesnio aukščio, o parašiutas išsiskleidžia automatiškai, vos atsiskyrus nuo lėktuvo.
Kai patiko ir trečiasis šuolis, jokių abejonių neliko. Mergina ėmė mokytis šokinėti. Viskas vyko nuosekliai, žingsnis po žingsnio.
„Pirmiausia turi išmokti gražiai atsiskirti nuo lėktuvo, kad neiškristum kaip maišas. Paskui prasideda laisvojo kritimo etapas, kuris parašiutizme – labai svarbus. Kai šoki su apvaliu parašiutu, jis išsiskleidžia bet kokioje pozicijoje, o šokant su sportiniu labai svarbu, kad kūnas laikytųsi stabiliai, parašiutas nesusipintų ir taisyklingai išsiskleistų. Man šis etapas buvo sunkiausias, nes vis kažkas nesisekdavo. Atrodo, kas čia sunkaus – krenti, ir viskas. Bet kiekvienas rankų ir kojų judesys yra svarbus, nes netaisyklingai krisdamas pradėsi suktis ir blaškytis ore“, – pasakojo pašnekovė.
Atlikusi 100 šuolių ir pabaigusi mokymo programą Rasa gavo parašiutininko licenciją, o po kurio laiko tapo Marijampolės aeroklubo nare.
Dėl savo laimės
Parašiutizmo sportas turi ne vieną skirtingą rungtį: sportininkai renkasi tiksliojo nusileidimo varžybas, akrobatinį laisvąjį kritimą, kupolo valdymo rungtis ir kt. Parašiutininkų varžybos vyksta ir Marijampolės klube, čia kasmet rengiamas atviras Lietuvos čempionatas.
Tačiau R. Nasevičiūtė savęs sportininke nevadina – ji sako šokinėjanti tik „dėl savo laimės“.
„Šokinėju, nes man smagu. Patinka kristi iš aukštai, laisvu pagreičiu. Būdama ore jaučiu malonumą! Kai manęs klausia, kodėl nedirbu tikslumui, sakau, kad darbą turiu aplinkosaugos srityje, o šokti su parašiutu man yra laimė ir pramoga“, – pasakojo pašnekovė.
Rasos parašiutas – gana didelis, todėl sklendžia lėčiau. Bet yra žmonių, kurie šokinėja su greitaisiais parašiutais. Šie yra labai maži ir išvysto didelį, iki 150 km per val., greitį. O kuo mažesnis šio įtaiso plotas, tuo jis greičiau artėja prie žemės. „Štai ten – tikri adrenalino mėgėjai“, – šypsojosi mergina.
Teko pasinaudoti atsarginiu
Visi parašiutizmo entuziastai savo kuprinėse turi ne vieną, o du parašiutus.
Pirmąjį parašiutininkai susideda patys. „Kaip susidėsi – taip ir išsiskleis, todėl viską turi daryti labai atsakingai. Svarbi kiekviena detalė ir kiekvienas veiksmas“, – pasakojo mergina.
Antrasis parašiutas – atsarginis, sudėtas instruktoriaus ir naudojamas tik tada, jei ore ištinka nesėkmė.
Vieną kartą R. Nasevičiūtei teko pasinaudoti ir juo. Tąkart išsiskleidus pagrindiniam parašiutui paaiškėjo, kad užsirišęs vienas jo kampas. Jaunoji parašiutininkė ėmė suktis ore.
Situacija tapo nevaldoma, tokiu atveju ant žemės sėkmingai nenusileisi.
„Atkabinau pagrindinį parašiutą, jis nulėkė, o aš vėl pradėjau kristi. Tada ištraukiau atsarginio parašiuto žiedą ir jis išsiskleidė. Jausmas buvo keistas, nes prietaisas buvo šiek tiek mažesnis, todėl leidosi greičiau, nei buvau įpratusi“, – pasakojo parašiutininkė.
Įdomiausia, kad tuo momentu Rasa neišsigando. Ji tą pačią dieną atliko dar du šuolius.
„Tokią akimirką galvoji šaltu protu, prisimeni, ko esi išmokusi per instruktažus ir kokius žingsnius turi daryti toliau. Visa tai kaskart pasikartoju lipdama į lėktuvą. O jausmas, kad situacija buvo pavojinga, atėjo tik vakare, kai atsiguliau į lovą... Tik tada susivokiau, kas įvyko ore“, – pasakojo moteris.
Būti ore – malonumas
R. Nasevičiūtė – liekna, nedidelio svorio, todėl šokinėti renkasi mažiau vėjuotą orą, kitaip rizikuotų būti nunešta ne visai ten, kur norėtų nutūpti. Dar besimokančiai šokinėti jaunajai parašiutininkei teko nusileisti ir už aerodromo ribų, į rugių laukus, ir netgi ganykloje tarp karvių. Pasiimti jos atvažiavusiems kolegoms tokiais atvejais būna linksma, jie draugiškai pasišaipo.
Tačiau per ilgesnį laiką šuoliai gražėja, vienodėja.
Sezono metu, nuo balandžio iki spalio, R. Nasevičiūtę Marijampolės aerodrome gali sutikti kone kiekvieną savaitgalį. Čia neretai kartu į orą kyla ir sportininkai, ir mėgėjai.
Rasa džiaugiasi, kad daugėja šiuo pomėgiu užsikrėtusių moterų, šuolius su parašiutu mielai išbando ir senjorai. Visai neseniai Marijampolės aerodrome iš 3 km aukščio iššoko devyniasdešimtmetis kaunietis. Žmogus savo apsisprendimu liko labai patenkintas.
Paklausta, kas žmones traukia į dangų, R. Nasevičiūtė šypsosi – dangus!
„Tam, kuris nešokęs su parašiutu, šio jausmo apibūdinti neįmanoma – jo niekur daugiau nepajausite. Siūlau pabandyti visiems, nes tai palieka didžiulį įspūdį. Dar nemačiau nė vieno sureagavusio abejingai. Šokdami su instruktoriumi esate visiškai saugūs: nėra buvę atvejų, kad nukentėtų su profesionalu šokantis žmogus. Aš pati nesu patyrusi nė vienos traumos. Kita vertus, ir šaligatviu eidamas gali išsisukti koją arba būti partrenktas automobilio“, – kalbėjo R. Nasevičiūtė.
Jausmo, patirto pirmojo šuolio metu, ji pati jau nebeprisimena.
„Jei labai patiko, tai, matyt, nebuvau taip išsigandusi, kad nesiryžčiau toliau šokinėti. Kažkokios panikos niekada nejaučiau. Žinau, kad tai saugu, kad parašiutą susidėjau tvarkingai, o blogiausiu atveju dar turiu ir antrą... Bet šiek tiek jaudulio yra visada, ir tai – natūralu. Mes sakome – jei jau visiškai jokios baimės nejauti – gal su tavimi kažkas negerai?“ – nusijuokė pašnekovė.
„Tas, kas nešoko su parašiutu, niekada nesupras to jausmo. Tai paprasčiausiai neįmanoma“, – sako netrukus 200-ąjį šuolį parašiutu savo sąskaitoje turėsianti Rasa. |
Vilkaviškyje aplinkosaugininke dirbanti Rasa Nasevičiūtė turi didžiulį pomėgį šokti. Ne, ne šokių salėje, o danguje – iš lėktuvo.
Mergina ketvirtą sezoną užsikrėtusi parašiutizmu – dabar ji atlikusi jau 196 šuolius.
„Pagal parašiutininkų standartus tai – mažas skaičius. Tikri sportininkai, instruktoriai savo šuolius skaičiuoja tūkstančiais, aš jų masteliais esu tik mėgėja“, – juokėsi Rasa.
Parašiutininkams gali būti suteiktos 4 kategorijos: A, B, C ir D. Jos priklauso nuo patirties, šuolių skaičiaus. R. Nasevičiūtė įgijusi B kategoriją. Ją gavęs parašiutininkas turi licenciją ir pakankamai įgūdžių, kad šokinėtų savarankiškai, be instruktoriaus.
Perfrazavus populiarią frazę, R. Nasevičiūtės meilė parašiutams gimė iš pirmo šuolio. Viskas prasidėjo nuo dovanų kupono šuoliui su parašiutu iš 3 kilometrų aukščio. Mergina tokios dovanos gimtadieniui iš namiškių pasiprašė pati.
Pirmasis šuolis padarė tokį gerą įspūdį, kad kitais metais artimiesiems nereikėjo sukti galvos dėl dovanos – Rasa ir vėl pageidavo šokti su parašiutu. Šį kartą – jau iš 4 km aukščio.
Abu pirmieji šuoliai vyko Kauno rajono Pociūnų aerodrome, su instruktoriumi už nugaros: tokį šuolį parašiutininkai vadina „kengūra“.
„Man tai taip patiko, kad nutariau mokytis šokinėti pati. Dar leisdamasi su instruktoriumi pasakiau: „Kokį gerą gyvenimą jūs gyvenate! Kartu ir dirbate, ir jaučiate malonumą. Juk daugelis žmonių dirba tik tam, kad užsidirbtų, o turėti darbą, kuris tuo pat metu būtų ir pomėgis, yra didelė laimė“, – kalbėjo mergina.
Po pirmųjų šuolių Rasa ėmė ieškoti informacijos, kaip tapti parašiutininke. Ji susisiekė su Marijampolės aeroklubo vadovu Alvydu Danilaičiu. Šis paaiškino, kad norint mokytis šokinėti savarankiškai pirmiausia reikia atlikti šuolį vienai su apvaliu parašiutu. Šiuo atveju šokama iš žemesnio aukščio, o parašiutas išsiskleidžia automatiškai, vos atsiskyrus nuo lėktuvo.
Kai patiko ir trečiasis šuolis, jokių abejonių neliko. Mergina ėmė mokytis šokinėti. Viskas vyko nuosekliai, žingsnis po žingsnio.
„Pirmiausia turi išmokti gražiai atsiskirti nuo lėktuvo, kad neiškristum kaip maišas. Paskui prasideda laisvojo kritimo etapas, kuris parašiutizme – labai svarbus. Kai šoki su apvaliu parašiutu, jis išsiskleidžia bet kokioje pozicijoje, o šokant su sportiniu labai svarbu, kad kūnas laikytųsi stabiliai, parašiutas nesusipintų ir taisyklingai išsiskleistų. Man šis etapas buvo sunkiausias, nes vis kažkas nesisekdavo. Atrodo, kas čia sunkaus – krenti, ir viskas. Bet kiekvienas rankų ir kojų judesys yra svarbus, nes netaisyklingai krisdamas pradėsi suktis ir blaškytis ore“, – pasakojo pašnekovė.
Atlikusi 100 šuolių ir pabaigusi mokymo programą Rasa gavo parašiutininko licenciją, o po kurio laiko tapo Marijampolės aeroklubo nare.
Parašiutizmo sportas turi ne vieną skirtingą rungtį: sportininkai renkasi tiksliojo nusileidimo varžybas, akrobatinį laisvąjį kritimą, kupolo valdymo rungtis ir kt. Parašiutininkų varžybos vyksta ir Marijampolės klube, čia kasmet rengiamas atviras Lietuvos čempionatas.
Tačiau R. Nasevičiūtė savęs sportininke nevadina – ji sako šokinėjanti tik „dėl savo laimės“.
„Šokinėju, nes man smagu. Patinka kristi iš aukštai, laisvu pagreičiu. Būdama ore jaučiu malonumą! Kai manęs klausia, kodėl nedirbu tikslumui, sakau, kad darbą turiu aplinkosaugos srityje, o šokti su parašiutu man yra laimė ir pramoga“, – pasakojo pašnekovė.
Rasos parašiutas – gana didelis, todėl sklendžia lėčiau. Bet yra žmonių, kurie šokinėja su greitaisiais parašiutais. Šie yra labai maži ir išvysto didelį, iki 150 km per val., greitį. O kuo mažesnis šio įtaiso plotas, tuo jis greičiau artėja prie žemės. „Štai ten – tikri adrenalino mėgėjai“, – šypsojosi mergina.
Visi parašiutizmo entuziastai savo kuprinėse turi ne vieną, o du parašiutus.
Pirmąjį parašiutininkai susideda patys. „Kaip susidėsi – taip ir išsiskleis, todėl viską turi daryti labai atsakingai. Svarbi kiekviena detalė ir kiekvienas veiksmas“, – pasakojo mergina.
Antrasis parašiutas – atsarginis, sudėtas instruktoriaus ir naudojamas tik tada, jei ore ištinka nesėkmė.
Vieną kartą R. Nasevičiūtei teko pasinaudoti ir juo. Tąkart išsiskleidus pagrindiniam parašiutui paaiškėjo, kad užsirišęs vienas jo kampas. Jaunoji parašiutininkė ėmė suktis ore.
Situacija tapo nevaldoma, tokiu atveju ant žemės sėkmingai nenusileisi.
„Atkabinau pagrindinį parašiutą, jis nulėkė, o aš vėl pradėjau kristi. Tada ištraukiau atsarginio parašiuto žiedą ir jis išsiskleidė. Jausmas buvo keistas, nes prietaisas buvo šiek tiek mažesnis, todėl leidosi greičiau, nei buvau įpratusi“, – pasakojo parašiutininkė.
Įdomiausia, kad tuo momentu Rasa neišsigando. Ji tą pačią dieną atliko dar du šuolius.
„Tokią akimirką galvoji šaltu protu, prisimeni, ko esi išmokusi per instruktažus ir kokius žingsnius turi daryti toliau. Visa tai kaskart pasikartoju lipdama į lėktuvą. O jausmas, kad situacija buvo pavojinga, atėjo tik vakare, kai atsiguliau į lovą... Tik tada susivokiau, kas įvyko ore“, – pasakojo moteris.
R. Nasevičiūtė – liekna, nedidelio svorio, todėl šokinėti renkasi mažiau vėjuotą orą, kitaip rizikuotų būti nunešta ne visai ten, kur norėtų nutūpti. Dar besimokančiai šokinėti jaunajai parašiutininkei teko nusileisti ir už aerodromo ribų, į rugių laukus, ir netgi ganykloje tarp karvių. Pasiimti jos atvažiavusiems kolegoms tokiais atvejais būna linksma, jie draugiškai pasišaipo.
Tačiau per ilgesnį laiką šuoliai gražėja, vienodėja.
Sezono metu, nuo balandžio iki spalio, R. Nasevičiūtę Marijampolės aerodrome gali sutikti kone kiekvieną savaitgalį. Čia neretai kartu į orą kyla ir sportininkai, ir mėgėjai.
Rasa džiaugiasi, kad daugėja šiuo pomėgiu užsikrėtusių moterų, šuolius su parašiutu mielai išbando ir senjorai. Visai neseniai Marijampolės aerodrome iš 3 km aukščio iššoko devyniasdešimtmetis kaunietis. Žmogus savo apsisprendimu liko labai patenkintas.
Paklausta, kas žmones traukia į dangų, R. Nasevičiūtė šypsosi – dangus!
„Tam, kuris nešokęs su parašiutu, šio jausmo apibūdinti neįmanoma – jo niekur daugiau nepajausite. Siūlau pabandyti visiems, nes tai palieka didžiulį įspūdį. Dar nemačiau nė vieno sureagavusio abejingai. Šokdami su instruktoriumi esate visiškai saugūs: nėra buvę atvejų, kad nukentėtų su profesionalu šokantis žmogus. Aš pati nesu patyrusi nė vienos traumos. Kita vertus, ir šaligatviu eidamas gali išsisukti koją arba būti partrenktas automobilio“, – kalbėjo R. Nasevičiūtė.
Jausmo, patirto pirmojo šuolio metu, ji pati jau nebeprisimena.
„Jei labai patiko, tai, matyt, nebuvau taip išsigandusi, kad nesiryžčiau toliau šokinėti. Kažkokios panikos niekada nejaučiau. Žinau, kad tai saugu, kad parašiutą susidėjau tvarkingai, o blogiausiu atveju dar turiu ir antrą... Bet šiek tiek jaudulio yra visada, ir tai – natūralu. Mes sakome – jei jau visiškai jokios baimės nejauti – gal su tavimi kažkas negerai?“ – nusijuokė pašnekovė.
Galerija: parašiutizmas
Publikuota: 2023-09-04 17:25:29
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Motinos dieną jauna šeima pasitinka su triguba laime * Kraštiečiai užsienyje: „Nenukirskime medžiui šaknų“
* Savaime gimstančios kolekcijos vilkaviškietei kelia azartą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|