|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda OPEL MERIVA (2004 m., 1,7 l, dyzelis, priedo – Opel lieti ratlankiai). Tel. 8 614 58 380.Galioja iki: 2024-05-09 10:52:05
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2023-07-20 17:23
|
|
|
Padėti ukrainiečiams kovoti atvyko net savanoriai iš Peru.
Autoriaus nuotr.
Ukrainiečiams ima trūkti karių, todėl net man, lietuviui, buvo bandoma įteikti šaukimą į frontą.
Apimti entuziazmo vyrai veržėsi į frontą
Policininkus, gatvėje įteikinėjančius vaikinams šaukimus į karinį komisariatą, pirmą kartą pamačiau Odesoje prieš metus, praeitą vasarą, tačiau tai buvo atskiros parodomosios akcijos. Jas policininkai „Arkadijos“ alėjoje, panašioje į poilsiautojų pilną J. Basanavičiaus gatvę Palangoje, rengė reaguodami į Odeson iš pafrontės gyvenviečių suvažiavusių pabėgėlių pasipiktinimą. Pastarieji buvo šokiruoti pamatę, jog dalis vietos jaunimo ignoruoja dėl karo netekčių gedinčią visuomenę ir triukšmingai linksminasi. Pradėjus tokiems jaunuoliams įteikinėti šaukimus į karinį komisariatą, pasilinksminimai Odesoje greitai nuslopo.
Tačiau šaukimai tuo metu visai nebuvo reikalingi, nes kariniai komisariatai braškėjo perpildyti savanorių, norinčių tapti šalies gynėjais. Pamenu, kaip dvidešimtmetis vieno Lvivo hostelio administratorius skundėsi, jog komisariate atsisakė jį paimti į kariuomenę, ir neslėpė pavydo bičiuliui, kuris siuntė mūšių nuotraukas iš fronto.
Panašiai tuo metu kalbėjo ne vienas vaikinas, nes šalis išgyveno entuziazmą dėl to, jog Rusijai nepavyko įgyvendinti siekio užgrobti Ukrainą per kelias dienas, o gynėjai priešą nustūmė nuo sostinės ir nuo antro pagal dydį miesto Charkivo. Ukrainiečiai tuo metu aklai tikėjo propagandiniais Kyjivo tvirtinimais, jog Vakarai skubiai duos modernių ginklų ir priešas bus išvytas, o karas greitai baigsis.
Tačiau karas užsitęsė. Priešui apsiautus Bachmutą bei dar kelias strategiškai svarbias vietoves, ten imta kovoti dėl kiekvieno metro, žemė paplūdo krauju, o Ukrainos miestų gatvėse pasirodė iki tol neregėtas kiekis sužeistų bei neįgaliais tapusių karių.
Gaudynės gatvėse
Netrukus internete pasirodė įrašai apie tai, kad kai kuriose vietovėse policininkai gatvėje suiminėja vaikinus, neturinčius patvirtinimo, jog yra užsiregistravę kariniame komisariate. Tačiau Ukrainos vyriausybė tvirtina, kad karių yra pakankamai, ir pranešimus apie tai, jog karo tarnybos vengiantys vyrai yra gaudomi gatvėse, neigia.
Neigia galimai dėl to, kad prieš metus Kyjivas šaipėsi iš Maskvos, kai šiai paskelbus karinę mobilizaciją vyrai ėmė paniškai bėgti į užsienį, o besislapstančiuosius policininkai gaudė kiemuose ir aikštėse.
Karo pokyčiai visgi yra sunkiai nuspėjami – panašios gaudynės ėmė vykti ir Ukrainoje. Tuo netikėtai Charkive teko įsitikinti ir man pačiam.
Nusprendęs pavažiuoti metro tris sustojimus ir pakilęs eskalatoriumi link išėjimo, prie jo pamačiau tris teritorinės gynybos savanorius, kurių vienas netikėtai pastojo man kelią.
– Sveiki, prašau parodyti karinio komisariato pažymą. Ar turite ją? – išgirdau klausimą.
– Sveiki, aš neprivalau jos turėti, esu Lietuvos pilietis, – atsakiau.
Patikrinę dokumentus savanoriai mandagiai palinkėjo geros dienos.
Visgi prisistatęs, jog esu žurnalistas, paklausiau, kodėl yra tikrinami vyrų dokumentai: ar dėl to, kad dalis jų slapstosi ir nesiregistruoja komisariate, o armijoje trūksta karių?
– Tikriname, nes taip reikia, – atsakė savanoris ir kultūringai atsisveikino.
Su panašia situacija susidūriau ir po keleto dienų. Prie prekybos centro „Rost“ savanorių buvau paklaustas, ar man nėra šešiasdešimties metų, ir paprašytas parodyti dokumentus, ignoruojant atsakymą, kad esu Lietuvos pilietis.
Įėjęs į prekybos centrą pastebėjau, jog vienas vyriškis, ketinęs išeiti iš parduotuvės, staiga prie durų apsisuko ir, atsitraukęs į vestibiulio gilumą, ėmė stebėti apačioje, prie įėjimo, esančius teisėsaugininkus. Įdėmiai apsižvalgęs supratau, jog vestibiulyje nuo policininkų patikros slepiasi keturi vyriškiai, o dar keli apsisukę grįžo į parduotuvę.
Šalia stovėjusi moteris studentiško amžiaus vaikinui ir jo draugui pasakė: „Jie neturi teisės tikrinti privačiame prekybos centre. Bet ką gali žinoti, geriau eime pas mane į sandėliuką – pasėdėsite, kavos išvirsiu.“
Kai po pusvalandžio išėjau iš prekybos centro, kontrolieriai vis dar stovėjo šalia laiptų, o pro parduotuvės langus juos vis dar stebėjo besislapstantys vaikinai.
Laiko išdavikais
„Niekinu tuos, kurie slepiasi nuo karinės tarnybos, ir tuos, kurie dirba užsienyje, bet nei grįžta ginti tėvynės, nei siunčia dalį algos mūsų kariuomenei. Jie yra išdavikai“, – taip prieš keletą mėnesių pareiškė Charkivo metro sutiktas 26 metų Vladas, po trumpų atostogų vykęs atgal į frontą kartu su šuniuku.
Šis vaikinas gyveno bei dirbo Katovicuose (Lenkijoje), o kilus karui skubiai grįžo padėti tėvynei. Savo požiūrio į visų vyrų pareigą ginti šalį jis nepakeitė net ir fronte patyręs rimtų sužeidimų.
„Nenoriu žūti, su žmona turime didelių planų. Tačiau jeigu tokiu metu galvosime tik apie save, karą pralaimėsime. Su tais bičiuliais, kurie negrįžo padėti gimtinei, nutraukiau ryšius, jie neverti vadintis ukrainiečiais“, – tuomet kalbėjo Vladas.
Žuvusiųjų skaičiai slepiami
Kyjivas teigia, jog gynėjai jau nukovė virš 240 tūkst. Rusijos karių, nors užsienio analitikai spėja, jog nukautų rusų karių kiekis galimai yra 20–50 proc. mažesnis. Užtat Kyjivas neskelbia, kiek žuvo ukrainiečių ir kiek jų yra sužeistų. Vakarų ekspertai teigia, kad netektys yra nedaug mažesnės nei okupantų.
Tikslų aukų skaičių sužinosime po karo. Šią informaciją abi kariaujančios pusės dabar slepia, nes taip yra daroma per visus karus, baiminantis, jog žiauri tiesa gali sumažinti tautiečių kovingumą ir dar daugiau jų imtų slapstytis nuo karo prievolės.
Tai, kad dalis vyrų siekia nuo karo pabėgti į užsienį, neseniai patvirtino ir pasienio tarnyba, pranešusi, jog kas dieną yra sulaikoma vidutiniškai pusantro šimto vyrų, bandančių iš šalies išvykti neteisėtai.
Ukrainos žiniasklaida praneša apie kurioziškus bandymus išvykti iš šalies. Vienas romų tautybės pilietis persirengė moterimi ir bandė išvykti su giminaitės pasu, kitas vyriškis buvo įlindęs į slėptuvę, įrengtą automobilio sėdynėje.
Taip pat išaiškinta, jog viena tarptautinių pervežimų įmonė fiktyviai įdarbindavo vairuotojus, ir šie išvykę nebegrįžo į šalį. Fiktyviai darbuotojus įdarbino ir viena savanorių organizacija – vyrai neva išvyko pargabenanti humanitarinės pagalbos iš Vakarų, tačiau į Ukrainą taip pat nebegrįžo.
Paaiškėjo, jog pabėgti į užsienį savo sūnui padėjo ir vienas Lvivo miesto tarybos narys, garsus verslininkas. Ukrainos žiniasklaida tokių faktų neslepia, juos viešina ir smerkia.
Tuo, jog dalis ukrainiečių vyrų vengia karo tarnybos, stebėtis nereikėtų – taip būdavo per visus karus visose šalyse. Bėgančiųjų nuo pareigos visgi yra ryški mažuma, o dauguma ukrainiečių žavisi karių didvyriškumu ir yra pasiryžę patys kovoti fronte.
Ukrainiečiai tiki pergale, tiki, kad jiems pavyks atkovoti okupanto užgrobtas žemes, ir viliasi, jog lietuviai bei kitos tautos kovojančią šalį rems iki galutinės pergalės.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Ukrainos
Ukrainiečiams ima trūkti karių, todėl net man, lietuviui, buvo bandoma įteikti šaukimą į frontą. |
Policininkus, gatvėje įteikinėjančius vaikinams šaukimus į karinį komisariatą, pirmą kartą pamačiau Odesoje prieš metus, praeitą vasarą, tačiau tai buvo atskiros parodomosios akcijos. Jas policininkai „Arkadijos“ alėjoje, panašioje į poilsiautojų pilną J. Basanavičiaus gatvę Palangoje, rengė reaguodami į Odeson iš pafrontės gyvenviečių suvažiavusių pabėgėlių pasipiktinimą. Pastarieji buvo šokiruoti pamatę, jog dalis vietos jaunimo ignoruoja dėl karo netekčių gedinčią visuomenę ir triukšmingai linksminasi. Pradėjus tokiems jaunuoliams įteikinėti šaukimus į karinį komisariatą, pasilinksminimai Odesoje greitai nuslopo.
Tačiau šaukimai tuo metu visai nebuvo reikalingi, nes kariniai komisariatai braškėjo perpildyti savanorių, norinčių tapti šalies gynėjais. Pamenu, kaip dvidešimtmetis vieno Lvivo hostelio administratorius skundėsi, jog komisariate atsisakė jį paimti į kariuomenę, ir neslėpė pavydo bičiuliui, kuris siuntė mūšių nuotraukas iš fronto.
Panašiai tuo metu kalbėjo ne vienas vaikinas, nes šalis išgyveno entuziazmą dėl to, jog Rusijai nepavyko įgyvendinti siekio užgrobti Ukrainą per kelias dienas, o gynėjai priešą nustūmė nuo sostinės ir nuo antro pagal dydį miesto Charkivo. Ukrainiečiai tuo metu aklai tikėjo propagandiniais Kyjivo tvirtinimais, jog Vakarai skubiai duos modernių ginklų ir priešas bus išvytas, o karas greitai baigsis.
Tačiau karas užsitęsė. Priešui apsiautus Bachmutą bei dar kelias strategiškai svarbias vietoves, ten imta kovoti dėl kiekvieno metro, žemė paplūdo krauju, o Ukrainos miestų gatvėse pasirodė iki tol neregėtas kiekis sužeistų bei neįgaliais tapusių karių.
Netrukus internete pasirodė įrašai apie tai, kad kai kuriose vietovėse policininkai gatvėje suiminėja vaikinus, neturinčius patvirtinimo, jog yra užsiregistravę kariniame komisariate. Tačiau Ukrainos vyriausybė tvirtina, kad karių yra pakankamai, ir pranešimus apie tai, jog karo tarnybos vengiantys vyrai yra gaudomi gatvėse, neigia.
Neigia galimai dėl to, kad prieš metus Kyjivas šaipėsi iš Maskvos, kai šiai paskelbus karinę mobilizaciją vyrai ėmė paniškai bėgti į užsienį, o besislapstančiuosius policininkai gaudė kiemuose ir aikštėse.
Karo pokyčiai visgi yra sunkiai nuspėjami – panašios gaudynės ėmė vykti ir Ukrainoje. Tuo netikėtai Charkive teko įsitikinti ir man pačiam.
Nusprendęs pavažiuoti metro tris sustojimus ir pakilęs eskalatoriumi link išėjimo, prie jo pamačiau tris teritorinės gynybos savanorius, kurių vienas netikėtai pastojo man kelią.
– Sveiki, prašau parodyti karinio komisariato pažymą. Ar turite ją? – išgirdau klausimą.
– Sveiki, aš neprivalau jos turėti, esu Lietuvos pilietis, – atsakiau.
Patikrinę dokumentus savanoriai mandagiai palinkėjo geros dienos.
Visgi prisistatęs, jog esu žurnalistas, paklausiau, kodėl yra tikrinami vyrų dokumentai: ar dėl to, kad dalis jų slapstosi ir nesiregistruoja komisariate, o armijoje trūksta karių?
– Tikriname, nes taip reikia, – atsakė savanoris ir kultūringai atsisveikino.
Su panašia situacija susidūriau ir po keleto dienų. Prie prekybos centro „Rost“ savanorių buvau paklaustas, ar man nėra šešiasdešimties metų, ir paprašytas parodyti dokumentus, ignoruojant atsakymą, kad esu Lietuvos pilietis.
Įėjęs į prekybos centrą pastebėjau, jog vienas vyriškis, ketinęs išeiti iš parduotuvės, staiga prie durų apsisuko ir, atsitraukęs į vestibiulio gilumą, ėmė stebėti apačioje, prie įėjimo, esančius teisėsaugininkus. Įdėmiai apsižvalgęs supratau, jog vestibiulyje nuo policininkų patikros slepiasi keturi vyriškiai, o dar keli apsisukę grįžo į parduotuvę.
Šalia stovėjusi moteris studentiško amžiaus vaikinui ir jo draugui pasakė: „Jie neturi teisės tikrinti privačiame prekybos centre. Bet ką gali žinoti, geriau eime pas mane į sandėliuką – pasėdėsite, kavos išvirsiu.“
Kai po pusvalandžio išėjau iš prekybos centro, kontrolieriai vis dar stovėjo šalia laiptų, o pro parduotuvės langus juos vis dar stebėjo besislapstantys vaikinai.
„Niekinu tuos, kurie slepiasi nuo karinės tarnybos, ir tuos, kurie dirba užsienyje, bet nei grįžta ginti tėvynės, nei siunčia dalį algos mūsų kariuomenei. Jie yra išdavikai“, – taip prieš keletą mėnesių pareiškė Charkivo metro sutiktas 26 metų Vladas, po trumpų atostogų vykęs atgal į frontą kartu su šuniuku.
Šis vaikinas gyveno bei dirbo Katovicuose (Lenkijoje), o kilus karui skubiai grįžo padėti tėvynei. Savo požiūrio į visų vyrų pareigą ginti šalį jis nepakeitė net ir fronte patyręs rimtų sužeidimų.
„Nenoriu žūti, su žmona turime didelių planų. Tačiau jeigu tokiu metu galvosime tik apie save, karą pralaimėsime. Su tais bičiuliais, kurie negrįžo padėti gimtinei, nutraukiau ryšius, jie neverti vadintis ukrainiečiais“, – tuomet kalbėjo Vladas.
Kyjivas teigia, jog gynėjai jau nukovė virš 240 tūkst. Rusijos karių, nors užsienio analitikai spėja, jog nukautų rusų karių kiekis galimai yra 20–50 proc. mažesnis. Užtat Kyjivas neskelbia, kiek žuvo ukrainiečių ir kiek jų yra sužeistų. Vakarų ekspertai teigia, kad netektys yra nedaug mažesnės nei okupantų.
Tikslų aukų skaičių sužinosime po karo. Šią informaciją abi kariaujančios pusės dabar slepia, nes taip yra daroma per visus karus, baiminantis, jog žiauri tiesa gali sumažinti tautiečių kovingumą ir dar daugiau jų imtų slapstytis nuo karo prievolės.
Tai, kad dalis vyrų siekia nuo karo pabėgti į užsienį, neseniai patvirtino ir pasienio tarnyba, pranešusi, jog kas dieną yra sulaikoma vidutiniškai pusantro šimto vyrų, bandančių iš šalies išvykti neteisėtai.
Ukrainos žiniasklaida praneša apie kurioziškus bandymus išvykti iš šalies. Vienas romų tautybės pilietis persirengė moterimi ir bandė išvykti su giminaitės pasu, kitas vyriškis buvo įlindęs į slėptuvę, įrengtą automobilio sėdynėje.
Taip pat išaiškinta, jog viena tarptautinių pervežimų įmonė fiktyviai įdarbindavo vairuotojus, ir šie išvykę nebegrįžo į šalį. Fiktyviai darbuotojus įdarbino ir viena savanorių organizacija – vyrai neva išvyko pargabenanti humanitarinės pagalbos iš Vakarų, tačiau į Ukrainą taip pat nebegrįžo.
Paaiškėjo, jog pabėgti į užsienį savo sūnui padėjo ir vienas Lvivo miesto tarybos narys, garsus verslininkas. Ukrainos žiniasklaida tokių faktų neslepia, juos viešina ir smerkia.
Tuo, jog dalis ukrainiečių vyrų vengia karo tarnybos, stebėtis nereikėtų – taip būdavo per visus karus visose šalyse. Bėgančiųjų nuo pareigos visgi yra ryški mažuma, o dauguma ukrainiečių žavisi karių didvyriškumu ir yra pasiryžę patys kovoti fronte.
Ukrainiečiai tiki pergale, tiki, kad jiems pavyks atkovoti okupanto užgrobtas žemes, ir viliasi, jog lietuviai bei kitos tautos kovojančią šalį rems iki galutinės pergalės.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Ukrainos
Galerija: Charkivas
Publikuota: 2023-07-20 17:23:27
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pacientų artimieji pasirengę
sklaidyti kaltinimus
* Poveikį puviniui tyrusi gimnazistė pakviesta į talentų forumą Šveicarijoje
* Turistams patrauklių objektų pas mus yra, o kai kuriuos rasti ir pasiekti – iššūkis
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|